Nebuvo nieko panašaus į prieš tai jaustus jausmus: man nekirto kojų su juo bendraujant, širdis neplakė, tiesiog - buvo patogu, net ne visada įdomu. Jis žinojo, kad jo nemyliu, bet nutarėm bendrauti, pažiūrėti „kas iš to išeis“. O santykiai rutuliojosi vaisingai – prieš akis jau piešiame šeimos vaizdą. Manau, kad šiuo metu myliu savo vaikiną, bet nežinau, ar tai ta tikroji meilė, kuri riša žmones, kadangi iš pradžių nebuvo stipraus susižavėjimo, drugelių kūne ir pan. Vis maniau, kad ta ramioji meilė ir seksualinė aistra, kuri mus sieja, gali būti šeimos pagrindas. Tačiau… neseniai susipažinau su vienu vyru, kuris už mane vyresnis maždaug dešimčia metų – ir susižavėjau. Vėl pajaučiau drugelius kūne, stiprų širdies plakimą, tiesiog begalinį norą bendrauti su juo, leisti laiką, bet ne seksualiai suartėti. Tas vyras nuostabus: labai patrauklus, itin išsilavinęs, užsiimantis prasminga veikla – manau, kad visi šie dalykai mane ir sužavėjo, kadangi, kad ir kaip sunku būtų pripažinti, mano vaikinas lyginti su šiuo vyru atrodo kaip vaikas, kuris yra mažai patyręs ir galbūt niekada neprilygs tam vyrui. Jaučiu, jog tas vyras man irgi simpatizuoja, bet iš tų santykių, mano manymu, nieko neišeis, taigi tiesiog mėgaujuosi naujai atgimusiais pamirštais jausmais. Savo vaikino palikti nenoriu, bet šis susižavėjimas man rodo, jog ir santuokoje gali kilti tokių „susižavėjimų“ ir kur garantija, kad tada nebus noro bendrauti daugiau nei emociniame lygmenyje. Bijau skaudinti savo vaikiną, nes jis geras žmogus. Nežinau, ką daryti – būti su savo vaikinu ar ieškoti naujos draugystės su beprotišku įsimylėjimu draugystės pradžioje, kuri, mano supratimu, lemia geresnius santykius tolimesniame bendravime? Eglė, 24 m.
Sveika, Egle. Savo laiške klausi, ką tau daryti, kaip pasielgti: ar ieškoti įdomesnio vyro, priverčiančio plazdėti tuos drugelius tavyje, ar likti su savo dabartiniu „berniuku“, nesukeliančiu drugelių plazdėjimo, bet rūpestingu, patikimu ir užjaučiančiu. Turbūt numanai ir supranti, kad galų gale to niekas kitas už tave negalės nuspręsti.
Nėra visuotinai teisingų sprendimų, scenarijų ar receptų, kaip turi būti. Visi mes patys gyvename savo gyvenimus ir žinome, kada mums yra gerai. Kaip tik todėl siūlau tau trumpam pamiršti šį neraminantį pasirinkimą, kilstelėti virš savo situacijos ir atvirai sau prisipažinti vieną labai svarbų dalyką: kai myli, nekeli klausimo, ar tai ta tikroji meilė, tiesiog žinai tai. Kai iš tikrųjų myli, neabejoji, esi tuo visiškai tikra, tiesiog myli ir tiek.
Žavėjimasis – svarbi meilės dalis
Iš tavo laiško susidaro įspūdis, jog tavo vaikinas tavęs „neveža“, kažko tau labai stinga jūsų ryšyje, trūksta, tu nerimsti, giliai viduje žinai, kad ne taip turi būti. Rašai, kad iš pat pradžių nebuvo susižavėjimo. Ko gero ir dabar nesižavi savo vaikinu, o juk žavėjimasis, gerėjimasis kitu yra svarbi meilės dalis, dėl to tavo dėmesį ir patraukė kitas. Visgi, kai myli, nebeieškai ir nebedvejoji, tau beveik neegzistuoja kiti vyrai, galbūt žinai, kad jie yra, bet su tavuoju tau yra geriausia, tavajam nei vienas neprilygsta.
Greičiausiai tavo nuojauta, kad santuokoje tokių susižavėjimų kaip dabar gali vėl pasikartoti, yra teisinga. Jei tau atrodo, kad tavo vaikinas niekada neprilygs tam žavingam vyrui, tu savo draugą jau nurašei: jis - neva beviltiškas. Ar tikrai taip manai? Ar iš to „vaiko“ niekada neužaugs vyras? Beje, o tu pati Egle, ar jautiesi brandžia moterimi, ar vis dėlto dar mergaite? Beje, tekėdama už šio vaikino ir susiedama su juo gyvenimą su tokia nuvertinančia jį nuostata ir pati nusivertini: „esu tiek teverta, tik tokių santykių, ypatingos meilės nebus...“
Viskas priklauso nuo tavo vertybių, nuo to, kas tau asmeniškai svarbiausia gyvenime, ko tau reikia iš gyvenimo: aistringos meilės ar ramybės, audrų ar saugaus uosto?
Kiek supratau, jau jūsų santykių pradžioje jis buvo guodėjas, „kompresas“ sudaužytai širdžiai, kiek vėliau – „su juo buvo patogu“, o gal „nieko geresnio nebuvo, tai gerai bus ir jis“. Visa tai labai įtartina, ir greičiausiai akcentai sudėlioti ne ten, ne ant tokio pagrindo statomas namas. Vargu ar santykiuose turi būti patogu, lengva. Nors dažnai sakoma, kad patvaresnės yra racionalios santuokos, klausimas, kiek tokioje partnerystėje yra tikros laimės.
Viskas priklauso nuo tavo vertybių, nuo to, kas tau asmeniškai svarbiausia gyvenime, ko tau reikia iš gyvenimo: aistringos meilės ar ramybės, audrų ar saugaus uosto? Esi pasirinkimo situacijoje: stiprus, audringas jausmas, beprotiška meilė ar ramus, jaukus, saugus šeimyninis lizdas. Žinoma, būtų idealu, jei būtų ir tai, ir tai. Tik įdomu, ar yra išrinktųjų, kuriems taip pasiseka? Vis gi gyvenime dažnai tenka rinktis.
Ilgalaikiai santykiai ir emocinė branda
Beprotiško įsimylėjimo santykiai iš pirmo žvilgsnio labai patrauklūs, bet jie paprastai iš abiejų pareikalauja labai daug energijos, „nervų“, kančių. Tokie santykiai neretai yra daug sudėtingesni, reikalauja daug pastangų, vidinio keitimosi. Jie dažnai atneša gilių išgyvenimų, nusivylimų, net skausmo, nes kuo stipriau jauti, kuo tau tas žmogus brangesnis, tuo labiau žeidžia nesėkmės, kiekvienas jo nejautrus žodis. Kad toks santykis būtų ilgalaikis, jis reikalauja emocinės brandos.
Žinoma, šis ryšys yra gyvesnis, įdomesnis, tik klausimas, ko reikia tame šeimyniniame gyvenime... Ramus ryšys suteikia stabilumo, tvirtumo, saugumo jausmą. Toks santykis paprastai sukuria atramos jausmą, saugaus užutėkio jausmą. Pasitikėjimas, saugumas, pagarba yra labai daug. Žinoma, ir čia garantijų nėra, kad vieną dieną ta ramybė neįgris ir neužplūs nuobodulys, rutina ir stagnacija, o į gyvenimą neįsiverš audringa meilė, nes vidus trokšta polėkio...
Taigi, kas geriau/blogiau: ramūs, jaukūs, „tvarkingi“ santykiai, bet jaučiamas ilgesys, nerimas, kurio dažniausiai nepavyksta išgrūsti iš savo širdies, ar audringi, banguoti santykiai, bet siela trokšta ramybės ir dėl nuolatinės įtampos, konfliktų, nestabilumo, nesaugumo jaučiamas nuovargis?
Pajausk, ko nori tavo širdis
Skirtingais gyvenimo etapais mums reikia skirtingų dalykų. Tau svarbu pajausti, Egle, ko tavo širdis nori dabar. Tavo draugas padėjo išgydyti sužeistą tavo širdį, palaikė tave, išbuvo, kantriai laukė. Greičiausiai jis iš tokių žmonių, kurie tavęs neįskaudins. Ko gero jautiesi jam labai dėkinga, nuoširdžiai norėjai pamilti. Visgi svarbu sąžiningai sau atsakyti į klausimą, ar tikrai jį pamilai. Nebandyk apgauti savęs.
Juk meilei neįsakysi, ją valdo ne žmonių, o „dievų“ pasaulis. Mes negalime Erotui liepti šauti su savo strėle į tą, o ne kitą vyrą/moterį. Jei tik iš dėkingumo, pagarbos, gailesčio, kaltės ar ramybės poreikio būsi su vaikinu, tai nebus sąžininga jo atžvilgiu. Jis taip pat vertas meilės ir trokšta būti mylimas kaip ir tu. Taigi, labai gerbtinas tavo nenoras jo skaudinti.
Neišgirdus savo vidaus dabar, vėliau gali būti dar sunkiau. Jei sukurtum šeimą su žmogumi, kurio nemyli, o vėliau įsitrauktum į kitus santykius, įskaudintum dar daugiau žmonių, o svarbiausia savo vaikus. Man asmeniškai atrodo, kad saugumas ir aistra yra svarbiausi dalykai partnerystėje. Deja, kartais, atrodytų yra ir tai, ir tai, bet žmogus jaučia, kad vis tiek nėra stiprios meilės...
Sėkmės tavo gyvenimo kryžkelėje, Egle. Klausimai, kuriuos keli yra labai svarbūs ir prasmingi.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com.
