Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Keliaudamas po Skandinaviją Algirdas Kaušpėdas rašo eilėraščius: gal suguls į knygą, o gal taps dainomis

Algirdas Kaušpėdas ir Vilija Kaušpėdienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Algirdas Kaušpėdas
Šaltinis: 15min
0
A A

Vidurvasarį su gerbėjais atsisveikinusios, tačiau ilgus metus lig tol minias į koncertus sutraukdavusios „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas leidosi į kelionę po Skandinaviją. Važiuodamas tūkstančius kilometrų jis pajuto įkvėpimą – kelyje rašo eilėraščius. Žmonės.lt A.Kaušpėdas papasakojo apie keliones, poeziją ir muzikinius planus be „Anties“.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

A.Kaušpėdas su žmona Vilija į kelionę išvyko rugpjūčio pradžioje, Skandinavijon jiedu leidosi kemperiu.

Ir nors kelias nusimatė tolimas, net ir valandų valandas riedėdamas kemperiu A.Kaušpėdas nenuobodžiavo – ramiai prisėdęs ant galinės sėdynės jis rašė eilėraščius, kurie galbūt vėliau taps solinėmis dainomis.

Apie keliones, poeziją ir gyvenimą be „Anties“ A.Kaušpėdas papasakojo Žmonės.lt interviu.

Neseniai jums suėjo 63-eji. Kiti tokių metų prislobsta, o jūsų energija, atrodo, nesibaigia. Iš kur jos semiatės?

Man visada geriau sekasi ką nors veikti tada, kai keliauju. Kelionės man – dvasinis derlius. O iš kitos pusės manau, kad visiems galioja „dešimt plius dėsnis“: tokiems seneliams kaip aš tarsi nusibraukia 10 gyvenimo metų – vadinasi, esu kaip ir 53-ejų, o tokiems jaunuoliams kaip mūsų sūnus Lukas – 10 metų prisideda brendimui. Jei pats vedžiau būdamas 22-ejų, tai dabar to nebebūna: dabar žmonės tuokiasi po 30-ies. Vadinasi, žmogui dabar reikia daug daugiau laiko subręsti, o pagyvenusiam žmogui – gyventi.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas

Kaip dažnai keliaujate?

Paprastai mes keliaujame dukart per metus. Viena kelionė būtinai būna per Naujuosius, kai išvažiuojame iškart po Kūčių. Kaip taisyklė, tada važiuojame kur nors į tolimą egzotišką šalį. Pernai tris savaites buvome Etiopijoje, prieš tai – Mianmare, Irane ir panašiai.

Pagal ką renkatės, kur keliauti?

Rinkdamiesi kelionę žiūrime, kad šalis tuo metu mums būtų aktuali, kad būtų kitokia nei prieš tai aplankyta. Kad būtų įspūdžių kaleidoskopas. Kelionėms gerai pasiruošiame. Ypač Vilija daug gilinasi... Paprastai žinome, ko galime tikėtis, kokios yra lankytinos vietos. Dažniausiai keliaujame dviese. Mums tai sudaro sąlygas neskubėti, įsigilinti į viską, patirti tą kraštą taip, kaip mums pasirodo reikalinga.

Ar galima sakyti, kad Vilija kelionę paruošia, o jūs mėgaujatės?

Galima. Mano indėlis visada yra kuklus. Aš niekam neprieštarauju. Štai koks mano indėlis: nesiginčiju.

Dabar keliaujate kemperiu. O kaip dažniausiai?

Jauni keliaudavome automobiliais, o dabar kemperis – išimtinis dalykas. Bet jei toje šalyje, kurioje keliaujame, yra galimybė, visad išsinuomojame automobilį arba užsisakome vairuotoją. Pavyzdžiui, Mianmare europiečiams tiesiog negalima vairuoti – ten kitokios taisyklės. Arba Vietname... Ten irgi nepavairuosi – gali pražūti tarp dviratininkų ir motociklistų. Žinoma, su automobiliu daug patogiau, įdomiau, gali daugiau pamatyti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas su žmona Vilija
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas su žmona Vilija

Anksčiau minėjote, kad kelionės įkvėpia kūrybai. Gal galite papasakoti plačiau?

Keistas dalykas, kad vos tik pakeičiu tradicinę aplinką, manyje iškart pabunda poetas. Tie poetiniai tekstai... Jie nesunkiai liejasi. Kartais net visą eilėraštį be jokio pataisymo parašau. Žinoma, kad per daug metų išmokau susikoncentruoti ties tuo, ką konkrečiu momentu darau. Ar tai būtų architektūrinis darbas, ar muzikinė veikla... Tiesiog nustatai savyje tam tikrą dažnį, koncentruojiesi ir dirbi. Tada nelieka laiko poetiniams dalykams, taip pat ir dvasinės erdvės. O dabar džiūgauju, kad nieko neveikiu. Vilija ir Mindaugas pasikeisdami vairuoja, o aš kemperio gale sėdžiu ant sofos, žiūriu, pro langą ir rašau.

Kur gimsta tie eilėraščiai? Pakeliui gėrintis vaizdais? Kokia turi vyrauti atmosfera?

Eilėraštis man visada gimsta iš vieno sakinio. Pavyzdžiui, pats geriausias tekstas, kurį parašiau per pastarąsias dešimt dienų, yra „Už poliarinio rato mūsų niekas nemato“. Tai yra artumo, dviejų žmonių suokalbio būti artimais, saugoti savo meilės pasaulį forma. Nedažnai ji ateina. Ateina kažkokioje vietoje, esant kažkokioms aplinkybėms, ir tai didelis džiaugsmas, kai vienu sakiniu pagauni visą esmę.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas

Kiek per dešimt dienų sukūrėte eilėraščių?

Sakykime, 30 eskizų.

Kiek iš jų pavirs dainomis?

Gal penki tekstai... Čia kaip grybauti. Eini per mišką, nereikia savęs varžyti. Randi kokį raudonviršį ar voveraitę, kokį kazlėką. Kažkas atsisijoja, kažkas išvis dingsta. Bet svarbus dalykas tas, kad kai grįšiu, reikės sėsti prie kompiuterio, viską suvesti. Tada pasimatys daug visokio broko. Reikės viską dailinti...

Kokia yra poetinio teksto paslaptis? Kad iki galo nežinai, ką rašai. Ta minties kondensacija yra kažkur giliai, pačiame tekste. Reikia valyti, valyti, valyti, tiesiog eiti prie tos minties palaipsniui. Galų gale ji apsinuogina ir susibalansuoja. Buvo tokių tekstų, kuriuos aš rašiau 2006-aisiais, kai buvo didelis kūrybos proveržis. Kai kurie tų tekstų „nusivalė“ tik per pusmetį. Tik po pusės metų jie pasidarė visai aiškūs. Pavyzdžiui, „Girtuoklis“. Man jis niekaip nesiklostė, o galų gale pasidarė vienas geriausių. O kartais tekstas pasirašo per sekundę.

Vadinasi, per kelionę galima sukurti albumą...

Žinoma, jokių problemų. Pavyzdžiui, per kelionę į Islandiją buvo parašyta daug tekstų. Tų tekstų pagrindu iš esmės gimė albumas „Ančių dainos“. Suprantate, kaip yra... Mes keliaujame daug daugiau, nei aš rašau. Šitaip kartais atsitinka. Kai pabaigėme „Anties“ koncertinę veiklą, uždarėme projektą, atsirado vidinis įsipareigojimas kažką padaryti asmeniškai. Gal knygą išleisti. Turiu minčių, idėjų. Tas nusistatymas ant tos „poetinės“ bangos šįkart tikrai buvo.

„Antis“ padėjo tašką, bet jūs kuriate toliau. Kas laukia? Solinė karjera?

Nežinau. Aš labai rimtai žiūriu į savo darbą. Dabar turiu pabaigti du projektus. Vienas iš jų – „Hilton“ viešbutis šalia Mindaugo tilto Vilniuje. Tai labai didelis, labai įdomus, sudėtingas projektas. Nekantrauju pratęsti tą darbą: dabar viską reikės pristatyti miesto architektų tarybai, visuomenei. Bus labai daug diskusijų, nes ta vieta mieste labai svarbi – labai matoma iš Gedimino pilies, iš kitos Neries pusės.

Kitas projektas, kurį šiuo metu jau darome, yra „Aprangos“ ofisas – pagrindinė būstinė ir logistikos centras. Bus įdomus pastatas, juodai baltas, su dinaminiu fasadu. Patį fasadą formuos darbuotojai – dinaminių žaliuzių pagalba kiekvienas pagal poreikius galės nusistatyti biuro apšvietimą. Tai tokia architektūra, kokios Lietuvoje dar nėra. Bus įdomu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas

Toliau tebekuriame Antakalnio terasas – didelį projektą vietoje Lietuvos kino studijos. Ten gyvens arti 3 tūkstančių žmonių. Jau šešti metai dirbame tą darbą. Ir Balsiuose projektuojame parduotuvę. Taip ir vadinsis – „Žalias“ centras. Bus su apželdintais stogais, visą apsodinsime. Balsių bendruomenė Vilniuje yra sutelkta, ten yra labai graži mokykla. Bus naujų impulsų tai bendruomenei vystytis ir klestėti.

Darbų daug. Ar liks laiko kūrybai, muzikai?

Žiūrėsime. Man labai patinka vyriškai draugauti su Viktoru Diawara. Jis už mane jaunesnis, bet man labai patinka jo labai platus požiūris. Jis labai daug matęs pasaulio, pats turi savo klubą – „Loftą“. Yra labai plataus muzikinio akiračio. Paskutinį „Anties“ diską jis iš esmės prodiusavo – dirbome kartu. Galbūt su Viktoru kažką ir padarysime bendro. Su juo man patinka dirbti. Dar nieko konkretaus nėra... Pasišnekėjau su juo prieš gerą mėnesį, kad gal susėsime. Paprastai gerai dirbasi žiemą, galima kažką daryti ir lapkritį. Tas laikas toks studijinis.

Kiek laiko praeina nuo eilėraščio gimimo kemperyje iki dainos, kurią galima išgirsti klausytojui? Kada, pavyzdžiui, „Už poliarinio rato mūsų niekas nemato“ išgirs visi?

Gal padarysime keletą singlų, pažiūrėsime, kaip seksis, kaip tai atrodytų. Tikiu, kad spalio gale gal kas nors ir atsiras. Albumo darymui tikrai nėra tiek jėgų ir galimybių. Pradėti reikia nuo vienos kitos dainos, pasėdėti. Kai buvo „Anties“ atgimimas 2007-aisiais, didžiausias mūsų konkurentas buvo pati „Antis“. Reikėjo ne tą patį groti, bet kažkaip tame stiliuje. Reikėjo atrasti naują santykį, kuris tuo pačiu būtų pažįstamas, bet kitoks. Tai nėra paprasta. Dabar, jei kažką daryčiau vienas ar su Viktoru, negalėčiau daryti to, kas buvo „Antyje“. Reikėtų daryti kažką kitokio. Bet kartu tai irgi turėtų būti atpažįstama.

O ar keliaujant po skirtingas šalis, tos šalis turi įtakos kūrybai? Tekstams, jų nuotaikai ir panašiai?

Žinoma. Yra labai didelė įtaka. Čia, Norvegijoje, kraštovaizdžio įspūdžiai daro didelį poveikį. Aš labai išgyvenu tai, labai jautriai. Ir man nepaprastai patinka. Išvis man labai patinka visa kultūra. Patinka, kad jiems kūrėjas davė tokias galimybes, kad jie pakankamai turtingi, gali investuoti į infrastruktūrą, turizmo gerovę, kuria mes čia naudojamės. Sunku čia rasti neasfaltuotą kelią. Jei yra – jis sutvarkytas. Jei nėra – yra samanos arba takelis, kuriuo turi vaikščioti.

Sunku įsivaizduoti Lietuvoje tiek poilsio vietų, kuriose gali rasti švarų tualetą, konteinerį ar šiukšliadėžę. Čia suvažiuoja visa Europa. Čia yra tiek daug žmonių, bet jie visi tokie pakerėti, kažkokie zombizuoti tų nuostabių kraštovaizdžių. Jie elgiasi nuostabiai, puikiai. Mes taip pat čia elgiamės labai taikiai, kultūringai. Išnuomotą namelį paliekame nepriekaištingai tvarkingą, norime palaikyti aukštą kultūrą, nepakenkti kitiems, gamtai, aplinkai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Algirdas Kaušpėdas

Galbūt apie šią kelionę galėtumėte papasakoti plačiau?

Kol kas nuvažiavome 3,5 tūkst. kilometrų. Mes nesistengiame važiuoti daug, bet visur ieškome kokybės. Norisi pamatyti kažką, ką verta, skirtingai. Kartais nuvažiuojame tik kelis šimtus kilometrų, kartais kiek daugiau. Tai labai labai lėtas keliavimas, ko gyvenime tikrai pasigendi – lėto mėgavimosi, neskubios gerovės. Aplankėme Bergeną, neblogai apžiūrėjome. Po to buvo visa eilė labai gražių kraštovaizdžių, kalvotų vietovių. Paskui mes važiavome į tokį Olesiundo miestą, kuris pastatytas XX amžiaus pradžioje. Tuo metu jis labai suklestėjo, matyt, buvo ekonomiškai labai stiprus. Tai vienu ypu pastatytas miestukas, pastatytas „art deco“ stiliumi.

Ar bandėte skaičiuoti, kuriose šalyse esate daugiausiai rašęs?

Taip gerai, kaip Islandijoje, niekur nesirašė. Dabar bandau pakartoti šį Šiaurės fenomeną. Manau, kad grįšiu su dideliu kraičiu, „prigrybavęs“ nemažai eilėraščių. Tada bandysime su tuo kažką veikti.

O kitoms kelionėms planų jau turite? Svajonių?

Net ir nepagalvojome, kur su Vilija važiuosime per Naujus metus. Nieko nežinome, bet bus proga paplanuoti.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką