Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 2d. 10:36

„Kito kampo“ aktorius Kirilas Glušajevas: „Kinai – geriausiai improvizuojanti tauta pasaulyje“

Kirilas Glušajevas
Tautvydo Stuko nuotr. / Kirilas Glušajevas

Režisierius, profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ įkūrėjas bei aktorius Kirilas Glušajevas po trijų savaičių praleistų Kinijoje grįžo tam, kad 8-ąjį teatro sezoną uždarytų griausmingai. Birželį Vilniuje įvyks net keturi azartiški teatro uždarymo šou „Improvizacijos kovos“, kuriose aktoriai susikaus tarpusavyje.

Apie tai, kodėl Kirilas improvizaciją prilygina svajonių išsipildymui ir kodėl, kinai neišgyventų be improvizacijos – interviu su juo.

Kirilai, kokiu tikslu važiavote į Kiniją?

Tai buvo „Vilniaus mažojo teatro“ gastrolės. Kinijos gyventojams pristatėme du šio teatro spektaklius: G.Tuminaitės „Savižudį“ ir mano režisuotą spektaklį „Motina“. Tai buvo 3 savaičių garstolės, per kurias aplankėme 5 skirtingus Kinijos miestus.

Kelionė prasidėjo Šanchajuje, iš Šanchajaus vykome į vieną seniausių ir svarbiausių Kinijos uostų Siameną, po jo sekė sostinė Pekinas, po Pekino – Dzinanas ir pabaigoje aplankėme unikalų, daugelį kartų Kinijos sostine buvusį miestą Nankiną. Nors į Kiniją važiavau kaip režisierius, tačiau labai daug įspūdžių pasisėmiau ir kaip improvizatorius.

Kamilės Žickytės  nuotr./„Vilniaus mažojo teatro“ gastrolės Kinijoje
Kamilės Žickytės nuotr./„Vilniaus mažojo teatro“ gastrolės Kinijoje

Kokie tie įspūdžiai?

Vienas iš labiausiai improvizatoriškų potyrių Kinijoje buvo supratimas, jog kinai nemėgsta ir vengia sakyti ne. Ši jų savybė man iš karto krito į akis tik su jais pabendravus, tačiau vėliau šį mano pastebėjimą patvirtino ir klasikinės kinų filosofijos profesorius iš Lietuvos, gyvenantis Kinijos Nankino mieste nuo 2001 m. Jis patvirtino, kad kinai yra labai atviri ir labai retai naudoja žodį „ne“. Jie gali nesutikti, jie gali nepriimti, bet jie niekada nedaro dviejų dalykų.

Kinijoje laikomu žemu lygiu demonstruoti nepasitenkinimą kažkuo. Tai yra labai improvizatoriška, nes pirmas ir kertinis improvizacijos principas yra visada sakyti „taip“.

Pirmiausia, jie bendraudami neblokuoja tavęs kaip pašnekovo ir antra, Kinijoje laikomu žemu lygiu demonstruoti nepasitenkinimą kažkuo. Tai yra labai improvizatoriška, nes pirmas ir kertinis improvizacijos principas yra visada sakyti „taip“. Šio principo galima mokytis tiek iš kinų, tiek iš improvizacijos aktorių bei taikyti jį savo kasdieniame gyvenime.

Kokios kitos kinų savybės jums priminė improvizacijos principus?

Pirmiausia, kinai yra labai atviri ir dėmesingi. Tarkime, į minimalią tavo šypseną jie atsako didele šypsena, į liūdesį tavo veide – jie atsako susirūpinimu. Įdomu tai, kad net nemokėdami anglų kalbos jie vis tiek bendrauja su tavimi nuoširdžiai naudodami visą savo emocijų paletę. Visų antra, pirmą kartą išėjus į Kinijos gatvę į akis krenta dideli žmonių ir mašinų srautai. Kinai važiuoja visomis įmanomomis ratuotomis transporto priemonėmis, tačiau stebint juos iš šono atrodo, jog jie visiškai nesilaiko eismo taisyklių. Iš tiesų, kaip paaiškino mūsų kelionės koordinatorė, kinai nesilaiko oficialių eismo taisyklių, nes jos yra neįgalios kontroliuoti tokių didelių eismo srautų.

Viena svarbiausių kinų vairavimo subtilybių – jie nuolatos naudoja garso signalą ir taip perspėja apie savo veiksmus. Todėl, vairuojant tokiomis sąlygomis pagrindinėmis savybėmis tampa intuicija, visiškai buvimas čia ir dabar bei kontaktas su aplinka. Be lankstumo, be dėmesio vieni kitiems, be improvizacijos kinai negalėtų išgyventi ir sugyventi. Visa tai yra kertiniai improvizacijos bei pilnaverčio bendravimo principai.

Kamilės Žickytės  nuotr./„Vilniaus mažojo teatro“ gastrolės Kinijoje
Kamilės Žickytės nuotr./„Vilniaus mažojo teatro“ gastrolės Kinijoje

Kaip manote, kokią įtaką šios kinų savybės turi šalies klestėjimui?

Manau, jog rutinos laužymas ir žingeidumas naujovėms yra tiesiausias kelias tobulėjimą. Kinija yra akivaizdus to pavyzdys. Tarkime, 1949 m. net 90 % Kinijos gyventojų buvo beraščiai, o šiandien matome, jog Kinija yra viena iš trijų didžiausių, ekonomiškai, technologiškai stipriausių ir kultūriškai turtingiausių pasaulio valstybių. O įdomiausia tai, kad tradicijos ir naujovės Kinijoje išgyvena puikius tarpusavio santykius.

Todėl, dabar savo kolegas Martyną Nedzinską, Audrių Bružą ir Balį Latėną galiu drąsiai vadinti beždžionėmis. Audriau, Martynai ir Baly, jūs esate improvizacijos beždžionės.

Kaip tai pasireiškia?

Tarkime, didžiulės grupės žmonių judraus miesto aikštėse kiekvieną vakarą užsiima taiči, o kiekviename miesto skvere ar parke buriuojasi šokantys, azartinius žaidimus žaidžiantys ar tiesiog tarpusavyje bendraujantys žmonės. Ne veltui, kiekvieną teatro „Kitas kampas“ spektaklį mes pradedame nuo apšilimo. Tokiu būdu, siekiame salę sujungti ir paversti viena didele džiaugsmu trykštančia šypsena. Tokie atviri ir tikri man pasirodė kinai.

Kuris iš aplankytų Kinijos miestų paliko didžiausią įspūdį?

Labai malonu būti buvo Siamene, bet labiausiai grįžti noriu į Nankiną. Tai daug kartų Kinijos sostine buvęs miestas, kuriame šiandien veikia daug universitetų, jis pilnas stilingų bei gražių žmonių ir apskritai, tai labai šiltas bei jaukus miestas.

Kamilės Žickytės  nuotr./„Vilniaus mažojo teatro“ gastrolės Kinijoje
Kamilės Žickytės nuotr./„Vilniaus mažojo teatro“ gastrolės Kinijoje

Kokia Kinija liks jūsų atmintyje?

Mano jau minėtas kinų filosofijos dėstytojas iš Lietuvos Julius pasakė frazę apie Kiniją, kuriai aš galiu pritarti. Jis teigė: „Kartais čia jauti, jog pasaka yra tikrovė“. Daug kas Kinijoje iš pirmo žvilgsnio yra nematoma. Nuostabiausia, kai pamažu pradeda atsiverti vidinis regėjimas tu pamatai dalykus, kurių prieš tai nepastebėjai.

Taip būna ir improvizacijos spektakliuose, kuomet žaidžiant puikiai žinomą improvizacinį žaidimą su aiškiomis taisyklėmis staiga pradeda veikti kažkokia magija ir įvyksta stebuklai. Tikiu, kad stebuklui įvykti reikia labai nedaug: tik atvirumo, žingeidumo ir svajonės. Manau, jog improvizacija tam tikra prasme yra kelias į svajonių išsipildymą, nes geriausi dalykai atsitinka netikėtai ir netyčia. Tiek Kiniją, tiek teatro „Kitas kampas“ improvizaciją reikia pamatyti ir patirti, kad būtų galima suprasti, ką turiu omenyje.

Galbūt planuose yra mintis į Kiniją nuvažiuoti ir su improvizacijos teatru „Kitas kampas“?

Įdomu yra tai, kad Kinijoje labai populiarios 4-5 aktorių vaidinamas miniatūros, todėl, manau improvizuoti būtų įmanoma ir jiems būtų įdomu, tačiau problema būtų improvizaciją sinchroniškai išversti. Jų kalba yra visai kitokia. Ją sudaro virš 40 000 hieroglifų. Taip pat, egzistuoja dideli kultūriniai skirtumai. Tarkime, spektaklyje „Motina“ vienas iš personažų kitą pavadina beždžione norėdamas įžeisti, tačiau kinų titruose šis žodis buvo pakeistas kitu, kadangi beždžionė Kinijoje yra meistriškumo ir apsukrumo simbolis.

Todėl, dabar savo kolegas Martyną Nedzinską, Audrių Bružą ir Balį Latėną galiu drąsiai vadinti beždžionėmis. Audriau, Martynai ir Baly, jūs esate improvizacijos beždžionės. (šypsosi).

Taip pat, pasinaudodamas proga noriu padėkoti „Vilniaus Mažajam teatrui“ ir jo direktorei Daivai Baltūsytei-Len, gastrolių koordinatorei Vitalijai Kot-Macevičienei ir visiems, kurie prisidėjo prie šios patirties. O visi nebijantys klysti ir norintys tobulėti kviečiami į teatro „Kitas kampas“ uždarymo šou „Improvizacijų kovos“ birželio 14 ir 15 d.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką