Dabartiniai jo paveikslai šiek tiek kitokie, paliesti kančios ir skausmo, nežinomybės ir praradimo jausmo. Menininkas galbūt nesitikėjo, kad pats pajėgs, kai nepaliaujamai silpsta jėgos, tuos darbus pateikti eksponuoti.
V.Tamoliūnui nereikėjo rūpintis, kad tokiu sunkiu jam metu būtų surengta personalinė paroda. Tai padarė artimi bičiuliai, stengdamiesi menininkui suteikti kuo daugiau šviesių akimirkų ir vilties neprarasti tikėjimo.
Žinant, kokios subtiliai metaforiškos yra beveik visos dailininko drobės, balta aplinka labai derėjo ir atitiko parodos "Tas pavasaris" kūrybos prasmę.
Tas amžinas pavasaris.
Kauno galerijoje "Balta" tiesiogine prasme tvyro labai daug baltos spalvos. Tai itin prasminga, kad V.Tamoliūno paroda vyko šiek tiek neįprastoje aplinkoje. Specialiai nereikėjo kurti išgryninto balto jaukumo, kai dabar tokios akinamai šviesios spalvos ypač stinga menininko gyvenime.
Žinant, kokios subtiliai metaforiškos yra beveik visos dailininko drobės, balta aplinka labai derėjo ir atitiko parodos "Tas pavasaris" kūrybos prasmę. Pačiu laiku, kai daugiau vargu ar buvo galima laukti, kaip pavasarinis vėjo gūsis paveikslai prigludo baltoje parodos erdvėje.
Iš kelionės po Meksiką, kur vyko lankyti šventųjų vietų ir pasisemti stiprybės, dailininkas grįžo dar labiau sirgdamas. Keliaujant jam pakilo aukšta temperatūra ir laikėsi visą laiką, kol grįžo namo. Liga 54-erių vyrą galutinai prikaustė prie lovos.
Gydytojai be jokių užuolankų atvirai pasakė, jog apskritai turėtų jaustis laimingas, kad po tokios sunkios ligos namus pasiekė gyvas.
Sulaukė netikėto skambučio
Kaip tik tokiu metu V.Tamoliūnas sulaukė netikėto skambučio iš galerijos "Balta" savininkės Jolantos Šmidtienės. "Ar norėtumėte galerijoje surengti parodą", - klausė ji. Vytautas atsakė neigiamai, mat sunkiai sirgdamas tai padaryti jis niekaip nesiryžo ir nesitikėjo.
"Jums nieko ir nereikia daryti. Tik nurodykite, kokius darbus norėtumėte matyti parodoje", - tiek tepasakė J.Šmidtienė.
Viskas buvo parengta per tris dienas. Dailininkui teliko paskambinti galerijoms, kuriose buvo jo paveikslų, bei talento gerbėjams, įsigijusiems jo darbų, ir paprašyti, kad paskolintų drobes parodai.
Viskas buvo parengta per tris dienas. Dailininkui teliko paskambinti galerijoms, kuriose buvo jo paveikslų, bei talento gerbėjams, įsigijusiems jo darbų, ir paprašyti, kad paskolintų drobes parodai. Iš dailininko dirbtuvės buvo atgabentas naujausias jo dar nebaigtas tapybos ciklas "Mano eilėraščiai".
Vėliau, kai buvo rengiama ekspozicija, galerininkės nuolat skambino autoriui, konsultavosi, kaip ir kur kabinti paveikslus.
Į parodą V.Tamoliūnas atvyko, kai jam buvo atjungta lašelinė. Vos tramdydamas ašaras jis įžengė į galeriją "Balta", pasiremdamas lazdele. Kaip pats pajuokavo, jis jautėsi tarsi Mozė, atkeliavęs iš taip toli dėl savo draugų ir bičiulių.
Knyga apie mirtį
Po keleto dienų V.Tamoliūnas buvo paguldytas į ligoninę. Jo sveikata vėl pablogėjo. Toje pačioje palatoje guli dar trys vyrai. Visi panašaus amžiaus ir iš paskutiniųjų neketinantys pasiduoti likimui. Vytautas lėtai dėlioja žodžius sakydamas, kad šis pavasaris jam iškrėtė žiaurų pokštą. Teko ištverti operaciją ir keletą ne itin malonių procedūrų.
"Pirmą kartą gyvenime surengiau parodą, pats nė piršto nepridėjęs. Nespėjau draugams kvietimų išsiuntinėti. Džiaugiuosi, kad daug kas atėjo ir be specialaus raginimo", - sakė jis. Vytautas gulėjo lovoje, nepakilo. Kai burna išdžiūvo kalbantis, atsigėrė iš buteliuko. Užsiminė, kad artimi draugai jam švento vandens atvežė iš stebuklingos vietos, linki greičiau pasveikti.
Negi apie ligą nuolat kalbėsime! Klausiu, kas paslėpta tuose tapybos eilėraščiuose? Jis šypteli sakydamas, kad pastarąjį ciklą norėjo pavadinti "Malda". "Šiais lakais nemadinga būti krikščionimi. Tad nenorėjau atsiverti kitiems, kurie manęs nepažįsta. Tapiau ir vis kartojau maldą. Ilgesniuose brūkšniuose telpa daugiau žodžių, trumpesniuose - mažiau. Taip atsirado mano maldos eilėraščiai", - pasakojo autorius.
Ant spintelės prie lovos buvo padėta Elisabeth Kubler Ross knyga "Mirtis ir mirimas, pašnekesiai su mirtinais ligoniais". Vytautui bandau paprieštarauti, sakydama, kam tokią sunkią knygą skaito čia, ligoninėje. Jis paprastai ir labai aiškiai paaiškina, kad kada nors ateis tas pavasaris, kai turės išeiti. "Man įdomu paskaityti, ką kiti žmonės išgyveno gulėdami mirties patale", - tiek tepasakė jis.
