Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Klasikinę operetę pirmąkart statantis Gytis Ivanauskas: „Pats sau pakišau koją“

Gytis Ivanauskas
Luko Griciaus nuotr. / Gytis Ivanauskas
Šaltinis: 15min
0
A A

Atrodytų, jog aktorius, šokėjas, choreografas ir režisierius Gytis Ivanauskas šiuolaikiniame teatro mene yra išbandęs kone viską: nuo šokio spektaklių Andželikos Cholinos bei savo vardo teatro pastatymuose iki gilių, sudėtingų vaidmenų Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno režisuotuose dramos veikaluose (už pastaruosius ne kartą buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
 Daugelis puikiai pamena jo savitu stiliumi nuspalvintus pasirodymus televizijos šokių projektuose, kitaip tariant – didelius ir mažesnius darbus, kurie, kaip sako pats G. Ivanauskas, jo kūryboje visad rasdavo paraleles, „kaip diena ir naktis, šviesa ir tamsa“.

Į neatrastų žemių paieškas menininkas leidžiasi darkart. Ėmęsis kurti choreografiją Vienos klasiko Imrės Kalmano operetei „Misteris X“, G. Ivanauskas debiutuoja Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Trumpo pokalbio susitikome likus vos dienai iki spektaklio premjeros.

Kaip jaučiatės šiandien, premjeros išvakarėse? Ar yra dalykų, kurie vis dar neduoda ramybės?

Iš esmės viskas „pagal planą“. Žinoma, prieš pat premjerą streso yra: galvoje tik ir sukasi mintys, jog dar kažkas nepadaryta, kažkas kažko nežino... Jaučiu, jog bandydamas apsisaugoti, prisiimu sau papildomų užduočių. Norisi, kad viskas būtų nuoseklu, išartikuliuota.

Scenoje nuolat būna kone 60 žmonių. Kiekvienas jų turi žinoti savo poziciją, kur kas padėta, kokiu laiku pasiimti, kurioje vietoje atlikti vieną ar kitą judesį. O kur dar gyvas orkestras, minia techninių darbuotojų jiems už nugaros, partnerystė su kitais kūrėjais – daug dalykų, didžiulis aparatas, kurio tik mažą, tačiau gražų paveikslėlį pamatys žiūrovas. Uždaviniai iš tiesų kiekvienam keliami dideli. Pradedant choristu, stovinčiu paskutinėje scenos eilėje, baigiant pagrindiniais solistais. Informacijos per visą repeticijų laikotarpį buvo daug. Šiandien, manau, visi pasiruošę. Belieka nepervargti, susikaupti ir išeiti į kokybišką premjerą.

Operetės žanras asocijuojasi su tam tikrais stereotipais, štampais. Spektaklį statote su jauna režisiere Rūta Bunikyte. Bandysite kvestionuoti klasikos diktuojamus kanonus?

Pirmas didžiulis žingsnis link to, ką žiūrovui norime pateikti naujai – tai judesys, veiksmas scenoje. Šiuo požiūriu, tiek solistai, tiek choro dainininkai iki šiol operetes atlikdavo kiek kitaip. Spektaklio choreografijos stilistiką taikėme prie retro laikmečio. Tačiau, vengdamas tiesmukos kopijos, pridėjau ir savo kūrybos braižo, pavyzdžiui sinkopių.

Vokalistams jos nėra lengvai įveikiamos – dainuoti tenka viena, o rankos ir kojos turi daryti ką kitą. Tonio ir Mari duete šokamas stepas. Po jo solistai sceną palieka šlapi. Be abejo, pats žanras įpareigoja, nuo jo niekur nepabėgsi ir šiuolaikinių šokių čia nesušoksi. Tačiau tradiciniai operetės laikai praėjo. Prisitaikydami prie jų, medžiagą stengėmės aktualizuoti ir pateikti naujai.

Luko Griciaus nuotr./Gytis Ivanauskas
Luko Griciaus nuotr./Gytis Ivanauskas

Įdomu, ar apskritai svarstėte prieš imdamasis tokio iššūkio?

Nesvarsčiau. Man visada patiko naujovės, viskas, ko dar nesu išbandęs. „Misteris X“ man tapo galimybe išbandyti save operetės žanre, todėl sutikau iškart. Norėjau pamatyti, kaip veikia Muzikinio teatro aparatas. Iki tol galėjau tik įsivaizduoti, kas tai yra. Kažkada buvo įdomu „įlysti“ į televiziją, vėliau – kurti mados spektaklį, kostiumų dramą. Darbas su gyva muzika man nebuvo naujiena, tačiau tai buvo mažesnio masto projektai. Šįkart žinojau, jog turėsiu išjudinti įprastai statišką chorą. Ir tarp solistų buvo žmonių, kurie iki tol greičiausiai niekuomet nebuvo šokę. Šiaip jau, pasielgiau gana būdingai: pats sau pakišau koją, kad galėčiau tobulėti, gauti iš kitų ir dalintis savo patyrimu.

Esama nuomonių, jog operetės žanras suprantamas tik brandaus amžiaus žiūrovui. Kaip manote, kam adresuotas Jūsų spektaklis?

Absoliučiai nesutinku. Ilgą repeticijų procesą stebėdavo kiti kolegos, muzikantų, baleto šokėjų vaikai. Pastarųjų reakcija negali būti sumeluota. Daugybę spektaklio scenų lydėdavo nuoširdus juokas. Vienaip ar kitaip, operetės žanras skirtas atsipalaidavimui ir pramogai. Tie, kas nenori sukti galvos dėl to, kas užkoduota spektaklyje, pataikys kaip tik ten. Be abejo, operetės žiūrovas pirmiausia turėtų mėgti klasikinę muziką, ne kiekvienas jaunas organizmas ją apskritai supranta. Štai tie, kurie jos klauso – fanai, mėgėjai – šiame spektaklyje turėtų jaustis gerai. Tuo labiau, kai muzika išties labai graži.
 
Esate gana universalus menininkas: į teatro sceną jus atvedė ir išgarsino vaidmenys dramos spektakliuose, pastaruoju metu vis dažniau kuriate choreografiją.  

Tokia specialybė – aktorius-šokėjas (šypsosi). Choreografija ir režisūra mano gyvenime atsirado tuomet, kai Gyčio Ivanausko teatre ėmėme kurti šokio spektaklius. Tapau choreografu, kuriam reikėjo ir režisūrinių įgūdžių. Didelį bagažą davė mokslai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tuomet tai buvo pirmasis Andželikos Cholinos surinktas kursas – savotiški bandomieji triušiai. Istorinis, charakterinis, šiuolaikinis, klasikinis, japonų butoh – išbandėme begales šokio stilių. Tik įstojus mokytis, pasitaikė galimybė vaidinti pas Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną. Iš ten ir darbo, atsakomybės, konstruktyvumo pamokos. Tas universalumas, lankstumas, apie kurį kalbame, užaugo natūraliai, kartu su noru ir gebėjimu šokti, gebėjimu vaidinti. O choreografija ir režisūra natūraliai sekė iš paskos.

Kada ir kaip gimė noras steigti Gyčio Ivanausko teatrą?

Labai paprastai. Šiandien šokio Lietuvoje yra pakankamai mažai, o prieš penkiolika metų jo buvo dar mažiau. Buvau jaunas, norėjau ir galėjau šokti. Nenorėjau sustingti laike, susenti, stovėti vietoje. Radau dar tris bendraminčius ir pabandėme. Manėme, nepavyks – užsidarysim. Dabar, kai Gyčio Ivanausko teatrui jau dešimt metų, atsakomybę turiu nešti tolyn. Apskritai, teatras atsirado iš noro kurti, būti scenoje, nestovėti 10 eilėj 15 medžiu ir slėptis už kolegų. Mėgstu sakyti, jog ant scenos lipu ne tam, kad nulipęs nuo jos pasislėpčiau. Man patiko kankintis, ieškoti, kurti vaidmenį, kartais nežinoti, pasimesti. Svarbu – būti veiksme ir turėti galimybę grįžti į sceną.

O ko Jus išmokė televizija?

Nežinau televizija, teatras, ar viskas kartu. Kiekvienas naujas etapas – nauja pamoka. Vėlgi, buvo įdomu sužinoti, kaip tai veikia, kokie prioritetai, kriterijai, kaip reikia elgtis, ką sakyti ir ko ne. Be abejo, televizija prisidėjo ir prie mano žinomumo platesniam žiūrovų ratui. Bet tai ne visada yra privalumas. Kartais geriau būti su brandesne auditorija, „neišsitaškant į šonus“. Iš televizijos gavau ir patį nuostabiausią žmogų gyvenime – savo šokių partnerę, nors to suplanavęs nebuvau (juokiasi).

Nemėgstu per ilgai užsisėdėti vienoje vietoje. Buvo toks periodas ir jis praėjo. Po jo kaip kompensaciją, atsvarą radau gilius, rimtus dalykus teatre. Visur yra paralelės. Šalia sudėtingų, meninių, ne visiem prieinamų bei suprantamų darbų yra lengvesni saviraiškos būdai, kas man kaip kūrėjui ir tampa atsvara. Kai supranti, kad paralelę radai, vėl gali grimzti gilyn. Tai kaip diena ir naktis, šviesa ir tamsa...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką