Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygą „Mamahuhu“ išleidusi Eglė Aukštakalnytė-Hansen: „Kinija – kietas riešutėlis“

Eglė Aukštakalnytė-Hansen
Asmeninio albumo nuotr. / Eglė Aukštakalnytė-Hansen
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Sakoma, kad kiekvienas, Kinijoje pabuvęs mėnesį, gali parašyti knygą. Pagyvenęs pusmetį – tik rašinį, o ten praleidęs daugiau kaip dvejus metus nebežinai nuo ko pradėti rašyti“, – juokdamasi sako Eglė Aukštakalnytė-Hansen (43). Šešerius metus su šeima Šanchajuje gyvenanti lietuvė savo patirtį visgi pabandė sudėti į knygą, kuri pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Buvusi Lietuvos valstybinio jaunimo teatro aktorė naują – klajoklišką – gyvenimo etapą pradėjo sutikusi savo dabartinį vyrą Soreną Hanseną. Praėjusią vasarą lietuvė ir danas atšventė penkioliktąsias vedybų metines. Per tuos metus tarptautiniame „Coca-Cola“ koncerne dirbantis Sorenas dėl darbo pakeitė ne vieną šalį. Visuomet kartu keliauja ir Eglė su sūnumi Miku.

Jie gyveno Rusijoje: Jekaterinburge ir Maskvoje, iš ten aštuoneriems metams išvyko į Afriką – Mozambiką ir Keniją. Prieš šešerius metus su pamiltu Juoduoju žemynu Hansenų šeimai teko atsisveikinti, nes Sorenas gavo pasiūlymą dirbti Kinijoje – tapo koncerno „Coca-Cola“ generaliniu direktoriumi Šiaurės ir Pietų Kinijos regionuose.

Egle, jums teko labiau nei paprastam turistui pažinti ne vienos šalies gyvenimą. Kokią pamatėte Kiniją?

Šia šalimi anksčiau nesidomėjau. Kinija man buvo baltas puslapis. Žavėjausi Afrika. Ja buvau užsiėmusi. Maniau, kad liksime gyventi Kenijoje, – ten net namą pasistatėme. Tačiau atsitiko taip, kad Soreno darbo kontraktas mus atvedė į Šanchajų.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Aukštakalnytė-Hansen
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Aukštakalnytė-Hansen

Išgirdę, kad teks gyventi šioje Azijos šalyje, daug kas man plekšnojo per petį ir sakė, kaip puiku – juk važiuoju į sparčiausiai augančios ekonomikos šalį, pasakojo, kad Kinija – nauja svajonių žemė, daug kas ten vyksta verslo reikalais, atranda senuosius mokymus, gamtą, menus. Klausiausi jų ir galvojau, gal taip ir yra... O atsidūrusi Šanchajuje patyriau absoliutų kultūrinį šoką. Šis megapolis mus įtraukė kaip srauni upė. Čia gyvena dvidešimt keturi milijonai žmonių: viename mieste – visos Australijos populiacija!

Mikas valandą iš namų važiuoja į mokyklą, Sorenas – į darbą, tiek užtrunkame ir norėdami pasiekti didesnes parduotuves. Todėl viską, net pieną, duoną, daržoves, daug kas perka internetu. Ir mums, atvykusiems iš ramios Kenijos, čia teko įprasti prie tempo. Atsidūrėme betono džiunglėse, kuriose gyvūnėliai – įvairių rasių žmonės, važiuojantys dviračiais, motoroleriais, sunkvežimiais, autobusais.

Asmeninio albumo nuotr./Eglės Aukštakalnytės-Hansen akimirka iš Kinijos
Asmeninio albumo nuotr./Eglės Aukštakalnytės-Hansen akimirka iš Kinijos

Mano trafaretinis mąstymas apie kinus, sukaupta gyvenimiška keliautojos patirtis visai neatitiko Kinijos kasdienybės ir kinų mąstymo logikos. Šalis pribloškė taip, kad dvejus metus jaučiausi kaip grybaujantis vaikas, draugams guodžiausi, kad sunkiai sekasi susikurti naujus namus, nepažįstu žmonių. Paprastai stengiuosi į problemas reaguoti lengvai, su šypsena, o ten vienu metu net buvau praradusi humoro jausmą.

Nesuvokiau, kas yra gerai, kas blogai, kodėl sunkiai adaptuojuosi svetimoje aplinkoje. Pasiklydau vien dėl europiečių ir kinų logikos skirtumų. Iš jų nuolatos girdi, kad mes, užsieniečiai, esame kita rasė. Jiems esi čia laikinai gyvenantis prašalaitis. Kiekvienas atvykėlis, norintis suvokti, kas yra kinai, neturi kito pasirinkimo, tik prie jų pritapti.

Bet pritapti visgi pavyko?

Kinija – tai nuolatinis darbas protui. Iš pradžių bandžiau analizuoti, kodėl patiriu kultūrinį šoką.

Kinai visada sako, kad mūsų, vakariečių, logika – linijinė, kiekvienas klausimas „kodėl“ turi atsakymą „todėl, kad...“ Mes labai konkretūs, o jie – priešingai – abstraktūs, niekada nieko nepasakys tiesiai, kalba labai neaiškiai – turi pats susivokti, į kurią pusę mąsto. Kinai mažakalbiai, nes mano, kad tas, kas daug šneka, mažai žino.

Jų kalbos aptakumas, emocijų neatsispindėjimas veide ar rėksmingas tonas sudaro įspūdį, kad niekas čia nenori su tavimi bendrauti. Turėjau keletą susitikimų, kuriuose tik stebėjau kinų dialogą: nei man leido pasakyti savo nuomonės, nei ji kam nors buvo svarbi. Susitikimo dalyviai buvo patenkinti rezultatais, mano buvimu, o visas išvadas atsiuntė vėliau.

Priimti sprendimus kinams – ypač sunkus dalykas. Jie gali vilkinti laiką, susitikimus, vakarienes tol, kol susiklosto palankios sąlygos, pasirodo sėkmę lydintis ženklas ar skaičius. Dialogas gali būti ir tylus susitikimas pavakarieniauti. Jei žmogus tave kvies pasimatyti aštuonis kartus – atrodo, kad gali net kas nors panašaus į draugystę išsivystyti, gal pasirašysi verslo kontraktą ar tapsi labiau vertinamas.

Turite draugų kinų?

Jau turiu! Praėjo gal ketveri metai, kol jų atsirado. Ten labai ryški hierarchija darbo sistemoje. Pavaldiniai nedraugaus su viršininku – žmonės stengiasi bendrauti su kitais, esančiais tokiame pat socialiniame lygmenyje. O aš esu boso žmona – kinų vadinama Šanchajaus tai tai. Kartais tai labai sudėtinga, nes supranti, kad kinai gali su tavimi elgtis draugiškai turėdami tam tikrų tikslų. Ten, jei esi reikalingas, gali turėti daug draugų, jei nebe – jie tavęs nebepažins. O mano draugystės supratimas šiek tiek kitoks.

Tuomet gal galima bendrauti tik su ten gyvenančiais užsieniečiais?

Afrikoje lietuvių bendruomenės beveik nebuvo, o Kinijoje, Šanchajuje, lietuvių daug. Dvejus metus savo namuose nuolatos rengiau lietuvių susibūrimus. Su vyru suskaičiavome, kad per pirmus penkis mėnesius čia lietuviškai kalbėjau daugiau nei per visus aštuonerius metus Afrikoje. Buvo labai smagu! Tačiau laikui bėgant viskas keičiasi, o Kinijoje kaita ypač greita: vieni atvažiuoja, kiti – išvyksta.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Aukštakalnytė-Hansen
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Aukštakalnytė-Hansen

Kur Šanchajuje įsikūrusi jūsų šeima?

Rytinėje miesto dalyje Pudonge, kuri pradėta kurti 1990-ųjų metų pabaigoje buvusiose pelkėtose valstiečių žemėse. Mums iki centro – maždaug keturiasdešimt minučių kelio. Tai žalias amerikietiško stiliaus vilų kvartalas, mūsų kaimynai – daugiausia užsieniečiai. Rinkomės vietą, kur mažesnis judėjimas, švaresnis oras.

Su vietiniais jau susikalbate?

Mandarinų kalbos mokiausi labai aktyviai beveik dvejus metus. Paskui pradėjau dirbti mokykloje ir kalbos pamokas apleidau. Tačiau neblogai suprantu, ką man sako kinai, susišneku parduotuvėje, taksi, turguje. Galiu palaikyti trumpą dialogą, šiek tiek papasakoti apie save, ko nors paklausti.

Bandžiau ir hieroglifų mokytis, bet norint juos įsiminti reikia labai susikoncentruoti: atsisėsti, susikaupti ir kalti. Tą laiką greitai atėmė profesinė veikla – jau keleri metai vaikams vedu dramos pamokas.

Tos pamokos – dėl savęs, atgaiva sielai?

Važiuodama į Kiniją tikėjausi, kad man pavyks tęsti Afrikoje pradėtas etnografijos studijas. Ir čia daug važinėjau, bandžiau susipažinti su Pietų Kinijoje esančios Junano provincijos skirtingų etninių mažumų gyventojais. Tačiau man nepavyko: net kinams nesisekdavo susikalbėti su tos provincijos dialektu kalbančiais žmonėmis. Ilgai bandžiau užmegzti kontaktą, bet supratau, kad taip, kaip Kenijoje su masajais, čia nebus.

Kadangi turėjau laisvo laiko, pradėjau galvoti, ką noriu su juo veikti. Mikas mokosi tarptautinėje Amerikos mokykloje. Ten – puiki dramos programa, tos mokyklos teatro apšvietimo sistema kur kas geresnė nei mano laikų Vilniaus Jaunimo teatro... Pasakiau dramos mokytojai, kad esu aktorė, ji apsidžiaugė pamačiusi tos srities profesionalą, pradėjo mane kviesti į pamokas kaip svečią, paskui pasiūlė ir pačiai vaikus mokyti toje, kitoje mokykloje. Vienas Šanchajaus meno centras pakvietė padirbėti su kinų vaikais. Tą veiklą tęsiu iki šiol.

Dar ilgitės scenos?

Nežinau... Su vaikais dirbu scenoje – turiu kur pasireikšti. Mažieji kinai – tokie smalsūs beždžioniukai! Jie kartoja kiekvieną mokytojo judesį. Kartą sirgau sloga ir per pamoką vis šnypščiau nosį, tai jie visi irgi pūtė... Turiu su jais būti atsargi. Mano gestai, mimika – jiems irgi pamokos, viską mėgdžioja. Paskui iš tėvų išgirstu komentarų...

Asmeninio albumo nuotr./Eglės Aukštakalnytės-Hansen akimirka iš Kinijos
Asmeninio albumo nuotr./Eglės Aukštakalnytės-Hansen akimirka iš Kinijos

Gyvendama Kenijoje parašėte knygą „Mama Afrika“, dabar Lietuvoje pasirodė jūsų studija apie Kiniją. Kada supratote, kad jai subrendote?

Prieš porą metų... Knygą jau seniai rašiau mintyse. Kinijoje labai didelis informacijos krūvis. Jai suvaldyti reikia daug laiko ir sunkaus darbo. Kartais baltas popieriaus lapas yra geriausia psichoterapija. Jau seniai pasižymėdavau sudominusią informaciją, užsirašydavau, kai atsitikdavo kas nors įdomaus, kai labai supykdavau.

Labai daug prisirašiau keliaudama po Kiniją, bendraudama su vietiniais. Domėjausi emigrantų pasakojimais, istorine medžiaga, bandžiau rasti dialogą su jaunais žmonėmis. Kaupiau įdomią laikraščiuose, internete aptiktą informaciją. Man buvo smalsu, kaip Kinijoje viskas keisis bėgant laikui. Informaciją rinkau, kad po kurio laiko galėčiau palyginti, pamatyti kitomis akimis. Ir tas laikas atėjo!

Supratau, kad Kinija – kietas riešutėlis. Kai joje pagyveni ilgiau, nebegali rašyti knygos tiesiog apie šalį, nes ji labai didelė ir skirtinga. Manęs klausia, kokia yra kinų moteris. Aš galiu pasakyti, tarkim, kokia yra šanchajietė, kokia – moterų karalystėje Mosuo genties moteris. Kiekvienas regionas – labai skirtingas, ten gyvenantys žmonės – taip pat.

Asmeninio albumo nuotr./Eglės Aukštakalnytės-Hansen knyga „Mamahuhu“. Šešeri metai Kinijoje“
Eglės Aukštakalnytės-Hansen knyga „Mamahuhu“. Šešeri metai Kinijoje“

Tai apie ką jūsų knyga?

Joje bandau papasakoti, kas vyksta su žmonėmis didelių pokyčių laikotarpiu. Nagrinėju tik tuos metus, kai čia pati gyvenau. Kartais įterpiu savo emocinį konfliktą, ką norėčiau galvoti, bet negaliu, nes neišeina kinams primesti savo pasaulėžiūros. Rašau apie tai, ko nepamatysite, nesužinosite, nepajusite atvykę į Kiniją trumpam. Pasakoju, ką slepia kinų kasdienybė.

Knyga vadinasi „Mamahuhu“. Šešeri metai Kinijoje“. Pirmi skiemenys mums asocijuojasi su mama, bet tiesiogiai išvertus reikštų „arklys arklys tigras tigras“. Arklys – sunkiai dirbantis naminis gyvūnas, tigras – mums egzotiškas plėšrūnas. Pagal mano, vakarietės, logiką tie žodžiai puikiai apibūdintų kiną... Tačiau iš tiesų tai – kryžiažodis, skaitytojai jį pradės spręsti nuo pirmų puslapių, o tikrąją šios frazės prasmę sužinos knygos gale.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką