Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 15d. 19:24

Knygos verta verslininkės Marijos Dubickienės istorija: įveiktas vėžys, skyrybos ir motociklo teisės

Marija Dubickienė Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Marija Dubickienė

Verslininkė, labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ steigėja Marija Dubickienė (44) – puikus pavyzdys, kaip net ir juodžiausiais gyvenimo periodais neprarasti optimizmo. Ji patyrė ne vieną skaudų išbandymą, tačiau tai moters nė kiek nesugniuždė. Priešingai – Marija išmoko iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau, džiaugtis kiekviena diena ir dabar, kaip pati sako, yra alkana gyventi.

Marija Dubickienė – ne iš tų žmonių, kurie nuolatos šmėžuoja spaudoje ar televizijoje. Interviu ji dalija retai, tačiau remiantis jos istorija būtų galima parašyti knygą. Tiesa, knygą ji ir rašys. Pati. Apie keliones, be kurių negali įsivaizduoti savo gyvenimo.

Šalia to seka neseniai įgyvendinta dar viena sena svajonė – gautos motociklininkės teisės. Ir dar daug kitų, susijusių su gyvenimo pilnatve ir adrenalinu, kurį Marija be galo mėgsta.

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Misija padėti kitiems

M.Dubickienė jau daugiau nei 10 metų žinoma ne tik kaip verslininkė, tapytoja, bet ir kaip labdaros ir paramos fondo steigėja. 2005-aisiais ji įkūrė „Saulės smiltis“. Ši idėja Marijai kilo po vieno pokalbio su keliomis mamomis.

„Diskutavome, kur atsidurtų vaikai, jei sirgtų tuberkulioze, ir supratome, kad jiems yra labai prastos sąlygos, prastos ligoninės, trūksta medikamentų ir psichologinės pagalbos, – apie tai, kaip atsirado „Saulės smiltys“, pasakoja Marija. – Ir nuo tos dienos dirbame su ligonine, esame įvykdę daug projektų, suremontavę skyrius, įkūrę muzikines palatas, vaikai kiekvieną savaitę turi meno terapijas, turime savanorių, lankančių tuos, kurių nelanko tėvai, teikiame labdarą.“

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Negana to, Marija ne tik rūpinasi fondu, augina savo pačios atžalas, bet ir turi globojamų vaikų. Ji įsitikinusi, kad altruizmas turi būti perduodamas iš kartos į kartą.

„Tai yra šeimyninės vertybės, viskas ateina iš artimos aplinkos. Ne tik iš tėvų, bet ir iš senelių, mokyklos, ten, kur kraunamos bazinės asmenybinės vertybės, moraliniai nuostatai, ugdomas patriotizmas“, – neabejoja M.Dubickienė.

Įveikus vėžį – naujas gyvenimo etapas

Tačiau padėdama kitiems, ji ir pati neišvengė užklupusių išbandymų, kurių nepatyrusi dabar gyvenime tikriausiai remtųsi visai kita filosofija. Vienas tų išbandymų – onkologinė liga.

Ir nors vėžys buvo diagnozuotas gana anksti, prognozės buvo liūdnos. Tačiau net tai žinant Marijai nė nekilo mintis pasiduoti: „Mano natūra tokia – net neleidau sau pripažinti, kad tai yra viskas.“

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Bet iš kur ji turi tiek tikėjimo, pozityvumo? M.Dubickienė įsitikinusi – šiuos bruožus paveldėjo iš tėvų.

„Amžiną atilsį mama buvo didelė optimistė, šviesi asmenybė, mokytoja, muzikė. Taip pat močiutė, kuri visada sakė: „Marija, viskas yra tavo rankose, rūpinkis pati savimi ir nesitikėk nieko iš kitų, gyvenimas yra gražus ir džiaukis juo“, – su šypsena jos žodžius prisimena Marija.

Bet kokie sunkumai yra pamokos

Auglys moteriai buvo operuotas 2011-aisiais. Tuomet Marijos gyvenimas iš esmės pasikeitė – įveikusi ligą ji išmoko džiaugtis kiekviena diena ir padėkoti šalia esantiems.

„Supratau, kad vėžys iš dalies yra ir galvoje. Labai daug priklauso nuo to, kaip į jį reaguoji. Dabar, ačiū Dievui, tiek metų gyvenu, džiaugiuosi gyvenimu ir neleidžiu, kad nors viena minutė nueitų veltui. Kaskart padėkoju už nugyventą dieną ir tikiuosi, kad rytdiena išauš dar geresnė nei buvo vakar. Bet kokie sunkumai yra pamokos“, – šiandien sako sunkią ligą įveikusi M.Dubickienė.

Išgyvenusi ligos etapą ji suvokė, kad viskas šiame pasaulyje turi ribotą laiką, tačiau patirti įspūdžiai, kartu su artimaisiais praleistos akimirkos – neįkainojamai vertingos.

„Dabar galiu tvirtai pasakyti – gyvenu labai aistringai ir esu alkana gyventi, – pabrėžia M.Dubickienė. – Po operacijos dar dvejus metus ilsėjausi, nedirbau, gydžiausi, taip mano gyvenime atsirado šunys, žirgai. Suvokimas, kas gyvenime svarbu, aistra gyventi ir energija yra ligos pasekmė, taip kad kiekvienas dalykas mūsų gyvenime išeina tik į gera.“

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Įgyvendinta svajonė – motociklo teisės

Šiuo metu Marijos gyvenime veiklos tikrai netrūksta – norėdama pilnai išnaudoti kiekvieną dieną ji ne tik padeda tuberkulioze sergantiems vaikams, bet ir prižiūri žirgus, organizuoja gurmanų klubus, pas ją renkasi moterys. O bene labiausiai mėgsta keliones, ir ne bet kokias, o kupinas adrenalino ir greičio – pavyzdžiui, patinka važinėtis džipais. Be to, porą kartų yra dalyvavusi Dakaro ralyje, tai planuoja daryti ir ateityje.

„Viskas, kas susiję su motorais, mašinomis, yra mano. Pusantro tūkstančio kilometrų prie vairo man ne nuovargis, man patinka sukti rankeną“, – tikina M.Dubickienė.

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Būtent dėl to ji ką tik ryžosi įgyvendinti ir seną svajonę – gavo motociklo teises: „Anksčiau auginau vaikus, gydžiausi vėžį, dirbau, tai tiesiog nebuvo galimybių, o kada gyvenime atsirado toks tarpsnis, kai turiu daugiau laiko, prisiverčiau, išmokau, išsilaikiau egzaminus ir gavau teises.“

Ten, kur mažiau žmonių, yra mano gyvybė

Marija neslepia, kad tai nebuvo taip paprasta, kaip galbūt kai kuriems atrodo – šis pomėgis reikalauja nemažai atsakomybės.

„Paviršutiniškai to išmokti negali. Važinėjimas su kuo nors ant užpakalinės motociklo sėdynės tikrai yra ne visai tas pats, kai pats vairuoji“, – iš patirties kalba M.Dubickienė.

Jau netrukus ji „pakrikštijo“ teises ir motociklu leidosi į savaitgalio kelionę po Norvegiją – įveikė apie 900 kilometrų.

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Marija savo gyvenimo be kelionių neįsivaizduoja – su vaikais lankėsi Aliaskoje, Kanadoje, o su draugais netgi gyveno Peru džiunglėse. Dalyvavo ir safaryje Šri Lankoje. Moteris įsitikinusi, kad tokios kelionės daug ko išmoko.

„Man patinka matyti besikeičiančius vaizdus, gerti gamtą. Ten, kur mažiau žmonių, yra mano gyvybė – mėgstu, kur mažiau urbanizacijos ir civilizacijos, nes ten daug tikrumo. Ir tada automatiškai, kur yra užribiai, atsisijoja fasadiniai žmonės, lieka tik tikri, su tikrais jausmais, – apie kelionių patirtis pasakoja Marija. – Gera būti ten, kur galima pasitikrinti savo užribius, ir visada žaviuosi tais, kurie po atominio karo išgyventų be kreditinių kortelių.“

Visada žaviuosi tais, kurie po atominio karo išgyventų be kreditinių kortelių

Įkvėpta kelionių aplink pasaulį, M.Dubickienė nusprendė apie jas parašyti knygą, kurioje, kaip pati sako, bus visko. Tiesa, galima sakyti, kad po truputį rašo jau dabar – kelionių įspūdžius ji skelbia internete.

„Kadangi esu tapytoja, verslininkė, rašymo niekada nelaikiau savo stipriąja puse, bet kai keliaudama pradėjau rašyti, supratau, kad žmonėms reikia mano įspūdžių. Be to, man patinka tai daryti“, – šypteli Marija.

Ir priduria, kad negali rašyti tiesiog atsisėdusi virtuvėje: „Kuo sąlygos prastesnės, kuo grynesnė gamta ir daugiau išgyvenimų, tuo daugiau minčių ir vaizdinių man gimsta.“

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Nutrūkusių santykių nesėkmėmis nelaiko

Vis dėlto Marijos asmeniniame gyvenime būta momentų, kuriuos kiti taip pat galbūt palaikytų nesėkmėmis – prieš kurį laiką moteris išsiskyrė su mylimuoju. Tačiau M.Dubickienė patikina, kad nusivylimo dėl to tikrai nejaučia, nes kiekvieni santykiai kuo nors praturtina.

„Po ligos etapo sutiktas žmogus į mano gyvenimą įnešė euforijos, tai buvo absoliuti meilė, tikrai labai gražus ir stiprus ryšys, bet taip jau susiklostė, kad teko išsiskirti. Ne visada žmonės, kad ir kaip myli vienas kitą, gali eiti šalia“, – patirtimi dalijasi Marija.

Ne visada žmonės, kad ir kaip myli vienas kitą, gali eiti šalia

Kalbėdama apie tai, kodėl net mylėdama skyrėsi su širdies draugu, ji įvardija charakterių nesuderinamumą. Beje, ir su savo vyru, vaikų tėvu, ji skyrėsi, kai juos tebesiejo labai stiprus giluminis ryšys.

„Tikrai džiaugiuosi, kad gyvenime sutikau tuos žmones, bet visos brandžios asmenybės turi savo moralines bazines vertybes ir kartais, kai žmogų pažįsti giliau, jos tiesiog nesutampa, nors gali ir labai tą žmogų mylėti“, – tikina M.Dubickienė.

Paklausta, kokio žmogaus šalia reikia, kad ji būtų laiminga, Marija nedaugžodžiauja ir įvardija vieną pagrindinę savybę: „Tikro. Be melo.“

O ar pati dažnai su tuo melu susidūrė? Moteris šia tema nesiplečia.

„Kodėl aš išeinu į gamtą, kodėl daugiausia būnu kelionėse? Todėl, kad tokiuose išbandymuose žmonės neapsimetinėja, jie būna tikri, tai aš to ir ieškau“, – sako Marija.

Tačiau ar neliūdna dabar vienai? O gal ir naujus žmones po nutrūkusių santykių prisileidžia sunkiau?

„Kaip tik esu tarp labai malonių, stiprių žmonių, tiesiog komunikuoju ir nieko specialiai neieškau, man nieko ypatingai ir nereikia, tiesiog žinau, kad viskas gyvenime būna savo laiku ir kada to labiausiai reikia“, – įsitikinusi M.Dubickienė.

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Ne tik mama, bet ir draugė

O didžiausiomis savo gyvenimo dovanomis Marija laiko tėvų įdiegtas šeimynines vertybes, ir, be abejo, šeimą, jai brangius vaikus. Ji ne tik turi sūnų Aivarą, dukrą Vaidilę, bet šiuo metu rūpinasi ir globojama mergaite, suteikė jai šansą augti šeimoje, o per gyvenimą prisidėjo dar tikrai ne prie vieno vaiko išvedimo į pasaulį.

Marija neabejotinai turi kuo didžiuotis. Jos dukra garsėja pasiekimais – yra jojikė, pripažinta Lietuvos jaunių vicečempionė ir jaunučių čempionė.

„Visos šeimos gyvenimas susijęs su žirgais. Aišku, jie atima daug laiko, atneša rūpesčių, bet užtat turi ir daug žavesio“, – patikina M.Dubickienė.

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė su dukra Vaidile
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė su dukra Vaidile

Tačiau tai toli gražu ne viskas – Vaidilė įstojo į kadetų gimnaziją ir pasiryžo tapti kare. Toks dukters sprendimas, anot Marijos, jos nenustebino, nes visa šeima yra tikri patriotai.

„Amžiną atilsį senelis buvo Lietuvos karininkas, net ir sovietiniais laikais namuose turėjome trispalvę, todėl nenuostabu, kad dukra, būdama 15 metų, prisiekė tarnauti Lietuvai, – su pasididžiavimu kalba M.Dubickienė. – Jai svarbi tėvynė, svarbu padėti žmonėms, o matydama mano labdaringą veiklą pasirinko savo kelią – gintį šalį.“

Asmeninio albumo nuotr./Marijos Dubickienės dukra Vaidilė
Asmeninio albumo nuotr./Marijos Dubickienės dukra Vaidilė

Sūnaus Aivaro gyvenimas klostosi kiek kitaip – jis gyvena Anglijoje, šiemet baigė finansų analitikos studijas Vestminsterio universitete.

Dabar yra patys gražiausi mano metai

Marija priduria niekada nevertusi savo vaikų mokytis, kalti kažkokių taisyklių – jai buvo svarbiausia, kad jie užaugtų dorais žmonėmis. Tokie ir užaugo, bet ar nesunku dabar jų paleisti į savarankišką pasaulį?

„Aš visada stengiausi būti ne tik mama, bet ir draugė – norėjau, kad tas ryšys nenutrūktų, net kai jie užaugs. Mes gyvename aktyviai, kartu daug keliaujame, slidinėjame, mūsų ryšys susideda iš daugybės veiklų“, – paaiškina ji.

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė su vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė su vaikais

Tačiau neslepia, kad kartais norisi ir vienatvės: „Ateina momentai, kai reikia išsikrauti, išsižeminti ir pabūti pačiai su savimi, kadangi mano stiprybė yra pačios stiprybė.“

„Manau, kad dabar yra patys gražiausi mano metai, nes nėra mažamečių vaikų, su kuriais reikia sėdėti namuose, turiu laisvę veikti, daryti tai, kas patinka, ir tuo pačiu metu lavinti vaikus ne tik žinių prasme, bet ir mokyti juos plačiau pažinti pasaulį ir žmones“, – su entuziazmu priduria M.Dubickienė.

Svajoja vairuoti sunkvežimį

Marijos planuose – noras pažinti kuo daugiau šalių, šalia turėti tikrą žmogų ir užauginti anūkus. Tačiau ties kelionėmis ir knygos rašymu ji sustoti nežada. Moteris turi ir su verslu susijusių planų – atidarys kineziterapinę kliniką.

Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė
Asmeninio albumo nuotr./Marija Dubickienė

Marija įvardija ir kitą didžiulį užmojį. Ji svajoja Dakare šturmano pozicijoje dalyvauti vairuojant... sunkvežimį. Jau du kartus šį ralį išbandžiusi moteris tam išties rimtai nusiteikusi.

„Tai mano vizija nuo pat pirmojo išvažiuoto Dakaro, link jos palengva einu. Buvau „Buggyra Racing“ komandoje, apžiūrėjau mašiną. Nuo Lietuvos ir Pabaltijo sunkvežimis Dakaro ralyje dar niekada nėra važiavęs, tai manau, būtų labai graži misija padaryti didelį projektą“, – stebinti nesiliauja moteris. Panašu, iš Marijos dar tikrai nemažai išgirsime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką