„Todėl, kad čia bus minimos jų pavardės“, – sako žurnalistas Karolis Jachimavičius, kartu mėginantis paaiškinti šių atlikėjų populiarumo priežastis. „Kažkam jos yra gražios, kažkam patinka jų dainos, kažkam įdomu tai, ką jos daro gyvenime. Man pačiam kartais įdomu pasižiūrėti, kokiais būdais jos mėgina atkreipti į save dėmesį, bet nesidomiu, kaip jos lakuoja nagus, rengiasi ar kaip praleido vaikystę“, – „15min“ dėstė žurnalistas.
Apie skirtingų poreikių tenkinimus kalba ir psichologė psichoterapeutė Roma Jusienė. Jos teigimu, vieni, žiūrėdami į N.Zvonkę ir O.Pikul, patiria malonumą, pavyzdžiui, matydami gražų, apnuogintą kūną, kiti nori lyginti save su šiomis „žvaigždėmis“ ir jaustis pranašesni.
 |
| Trūkstant drąsos kalbėti apie intymius dalykus, žmogus nori, kad apie tai kalbėtų kas nors kitas, pavyzdžiui, O.Pikul. |
„Nesvarbu, kad jos žinomos, žavios, bet, stebėdami jas, mes matome jų trūkumus ir tai mus labai tenkina, nes tada jaučiame pranašumą, nes smagu pasijusti, tarkim, protingesniems už šias merginas“, – aiškino Vilniaus universiteto docentė. Ji tai palygina su žiūrovų reakcijomis žiūrint kai kurias televizijos laidas. „Žiūrime ir sakome – „baisu“. Stebimės, kaip tokius dalykus gali rodyti, kaip gali kartoti „tą patį per tą patį“, tačiau vis tiek žiūrime. O žiūrime todėl, nes jose randame kažkokį pasitenkinimą. Pavyzdžiui, matydami baisybes galime pasiguosti, kad man nėra taip blogai“, – tvirtino R.Jusienė.
Kartu ji atkreipia dėmesį į reiškinį, kai dalykus, kurie mums atrodo nepriimtini, ir elgesį, kaip patys viešai gyvenime nesielgtume, mes suprojektuojame į kitą žmogų, tampantį vieša mūsų instinktyviąja dalimi. „Jeigu turime kokių nors slaptų troškimų, tuomet smagu matyti, kai tai daro kas nors kitas. Pavyzdžiui, kai žmogui pritrūksta drąsos kalbėti apie intymius dalykus, jis nori, kad apie tai kalbėtų kitas, o pats prie šio kalbėjimo prisidėtų netiesiogiai – žiūrėdamas ar klausydamasis. Būna visokių atvejų, netgi kraštutinių, kai žmogus viešai atrodo labai suvaržytas ar bespalvis, tačiau slapčia labai domisi intymiais dalykais, žiūri filmus, varto žurnalus ir t. t.“, – minėjo pašnekovė.
Oksana Zvonkė ir Natalija Pikul
Rašytojas, žurnalistas Aidas Puklevičius mano, kad N.Zvonkės ir O.Pikul populiarumo priežasčių ilgai ieškoti nereikia – jos atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir sugebėjo tuo pasinaudoti. „Jeigu atsiranda žmogus, kuris gali atitikti kriterijus tiek pagal vizualinį patrauklumą, tiek pagal galimybes generuoti pikantiškas naujienas, jis savo šansu ir pasinaudoja. Ir jei nebūtų N.Zvonkės ir O.Pikul, būtų O.Zvonkė ir N.Pikul. Ir nemanau, kad jos kažkuo skirtųsi“, – juokavo pašnekovas.
Jeigu tu nenori žiūrėti į N.Zvonkę, persijungi kitą kanalą, tačiau ten – O.Pikul. Ir nelabai turi galimybių žiūrėti į ką nors kitą.Jo teigimu, ir nepalyginamai didesnėse šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos, viešojoje erdvėje šmėžuoja keli tie patys vardai: Lindsay Lohan, Paris Hilton, Britney Spears ir pan. „Žinoma, didesnėse šalyse televizijos kanalams yra galimybė „žvaigždes“ suskirstyti pagal žiūrovų skonius, o Lietuvoje rinka labai maža, todėl žiūrime į tuos, kurie priimtini daugumai. Juk televizijos dažniausiai rodo tai, ką jos mano, kad žiūrovas nori matyti“, – kalbėjo A.Puklevičius.
Vadinasi, televizija yra veidrodis, o ne kelrodis? „Ne“, – sako socialinių mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas. Jis pastebi viešą televizijų atstovų kalbėjimą, kad ekranas yra veidrodis, o ne kelrodis, tačiau privačiai, anot jo, televizijos naudoja visas galimas socialinės psichologijos technologijas, kad būtų kelrodžiu, o ne veidrodžiu.
„Pagrindinis mechanizmas – konformizmas. Tu nori to, ko nori visi. Jeigu nori visi, vadinasi, ir tau reikia. Toks mechanizmas naudojamas nuo „žvaigždžių“ gamybos, iki bet kokio produkto reklamos. Kitas psichologinis principas paremtas tuo, kad žmonės yra tingūs, todėl jiems geriau, kai viskas paprasta, kai nereikia „džiovinti“ smegenų. Televiziją šį principą išnaudoja ir skatina, nes kuo daugiau tingumo, tuo paprastesnius produktus reikia kurti. Kuo paprastesnius kuri, tuo daugiau atsiranda tingumo“, – sakė psichologas.
Nepaversti geismo preke
V.Legkauskas primena, kaip jis sako, žiniasklaidos priemonių „išmetamą anekdotą, kad jeigu niekas nežiūrėtų, mes ir nerodytumėm“. Tačiau, pasak pašnekovo, taip nėra. „Jeigu tu nenori žiūrėti į N.Zvonkę, persijungi kitą kanalą, tačiau ten – O.Pikul. Ir nelabai turi galimybių žiūrėti į ką nors kitą, nebent moki užsienio kalbų. Taip sukuriama aplinka, kurioje nėra pasirinkimo, žiūrovas priverstas žiūrėti į tai, kas jam duodama“, – akcentavo Vytauto Didžiojo universiteto docentas.
Jis tvirtina, kad televizijos šiandien eina pertekline kelių veidų naudojimo kryptimi. „Vienas veidas – penkios laidos, tačiau taip nėra dėl to, kad tuos veidus žiūrovai labiausiai mėgsta. Tiesiog tie žmonės yra „nieko“ ir per daug neužsiprašo. Kontrakto logika – paprasta. Jeigu tu vienos laidos vedėjui gali skirti litą, tai penkių laidų vedėjams turėsi išleisti penkis litus. Bet vienam vedėjui gali pasiūlyti vesti visas penkias laidas už tris su puse lito. Tai yra labai aiškus ekonominės krizės elementas, nes niekas nesiims ginčytis, kad žiūrovui būtų smagiau matyti ne tik N.Zvonkę ar O.Pikul, net tik Vytautą Šapranauską ar Vytenį Pauliukaitį. Praeis krizė, baigsis ir tokie dalykai“, – teigė V.Legkauskas.
Televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis sako, kad tokia situacija – ne tik ekonominės, bet ir apskritai televizinės krizės apraiška, nes trūksta naujų veidų, o esami nejaučia ryškios konkurencijos, nes jie įsisuko į platų pramogų pasaulio ratą – veda ar dalyvauja televizijos laidose, žiniasklaida kone kasdien praneša, „kas ką pasakė ar padarė“, apie juos rašomos knygos ir t. t.
 |
| BFL/Sauliaus Žiūros nuotr./Televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis sako, kad žmogaus instinktais pagrįsta visa pramogų kultūra. |
„Sukurtas įvaizdis ir keliauja iš laidos į laidą tol, kol ateis nauji žmonės. O.Pikul ir N.Zvonkė turi vizualinį patrauklumą, tačiau aš labiau vertinu Ingą Valinskienę. Ir ne tik iš balsinės pusės ar vizualinio patrauklumo. Ji moka ir kalbėti, ir niekada neperžengti vulgarumo ribos. O kitos ant šios ribos laviruoja, tačiau televizijos publikai tai patinka, nes žiūrovas nori įtarumų, paslapčių, kurias reikia sekti, nagrinėti. Jeigu nebūtų galimybių žiūrėti į tai, kaip, pavyzdžiui, vieną vyrą metė ir jau ieško kito, šios damos nebūtų tokios populiarios“, – tvirtino S.Valiulis.
Galiausiai jis sako prisimenantis vieno žymaus kalbininko pasakymą – kad ir kiek tu būsi intelektualus, vis tiek eidamas gatve žiūrėsi į moterų kojas. „Taip jau gamtos sutvarkyta, tokie jau tie mūsų instinktai. Jais ir pagrįsta visa pramogų kultūra“, – kalbėjo pašnekovas. Tačiau kartu S.Valiulis mini filosofo Algio Mickūno knygą „Summa erotica“, kurioje autorius atskiria seksą nuo erotikos ir pastarąją mato kaip labai platų gyvenimo geismą. „Labai subtili riba. Pereiti nuo žemųjų instinktų dirginimo prie to, kad žiūrovas jaustų gyvenimo geismą ir nepaverstų jo preke“, – pabrėžė kritikas.
