Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kodėl mes – storos, o jie – tik solidūs?

Antsvoris
123rf nuotr. / Moteris
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Ta pati giesmė kasmet atšilus orui: oi, kiek lašinių! Jie įsigudrina pasiskirstyti taip, kad atrodai panaši į blizgantį riebų ruonį. Vasariniai džinsai užsitraukia tik iki šlaunų vidurio. Viskas veržia. Ai, nėra gyvenimo. Bet kai atsisuki į švytintį savo gyvenimo draugą, kuris meiliai tapšnoja suapvalėjusį nuo alaus pilvuką, atsikvepi lengviau.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

NEJAUGI AŠ STORA?

Po internetą klaidžiojančiose „Vyriškose taisyklėse“, primygtinai rekomenduojamose moterims, yra ir toks punktelis: „Jei manai, kad esi stora, tikriausiai ir esi tokia. Neklausinėk mūsų!“ TO niekas rimtai ir neklausinėja vyrų. Pirmiausia mamos, sesers, draugės. Žinoma, norime, kad mums pameluotų. Sakytų: „Aišku, ne, – ką čia išsigalvoji!“ Tada imi mąstyti, kad jei kiti to nemato, dar nėra taip blogai. Kol močiutė ar pagyvenusi kaimynė išdrožia: „Pagaliau pasitaisei, vaikeli!“ Ir nuo tos minutės „pasitaisęs vaikelis“ pradeda jaustis bjauriai. Tačiau ar liaunos manekeniškų apimčių damos jaučiasi geriau? Ne. Štai pati ploniausia kolegė, ant kurios įdubusio pilvo riebaliukų rastų tik jį prapjovęs chirurgas, vakar pareiškė, kad po žiemos jaučiasi putloka, tad ryšis numesti kilogramą ar du, kad „gražiai gulėtų pernykštė vasarinė suknytė“. Kai stovi, lašinukai lyg ir guli gražiai. Nedrimba į visas puses. Bet atsisėsk, ne, ne taip, pilvo neįtrauk. O dar geriau – padaryk žvakę. Jei tokioje padėtyje gali kvėpuoti nespaudžiama ant subliūškusių krūtų užvirtusio riebalų kalnelio, – nesi labai stora. Pakenčiamai.

Graudžiausia būna, kai su kompanija nuvažiuojame į sodybą prie ežero. Užsitempusi bikinį stengiuosi nežiūrėti į veidrodį ir skubu tuoj pat ant liūlančių klubų užsirišti skarą.

Vadybininkė R., normalios figūros moteris, buvo visai patenkinta savo moteriškomis formomis, kol kartą, ruošdama dukrą mokyklos karnavalui, rado savo seną ilgą sijoną, atnešė jį dukrai, kuri neapdairiai pasiūlė: „O dabar tu, mamyte, pasimatuok“. Aišku, į jį galėjo tilpti nebent viena mamytės šlaunis, bet ne liemuo. Vadybininkė krito į neviltį, susirado nuotraukas, kur jai 20, ir griežtai paklausė namiškių: „Ar aš dabar DAUG storesnė?“ Vyras diplomatiškai mykė apie tai, kad metams bėgant plonyn eina tik ligoniai. Apie sulėtėjusią medžiagų apykaitą ir sėslų gyvenimo būdą. Pagaliau neištvėręs pareiškė, kad ir jis, po galais, nuo vestuvių priaugo 15 kg, bet dėl to nesijaudina. Tačiau R. prarado gyvenimo džiaugsmą. Laikosi drakoniškų dietų, bėgioja krosiukus ir artėja prie buvusių savo apimčių. Tik kažkokia nervinga pasidarė: drauges nuolatos kamuoja prašymais palyginti, „ar ta moteriškė priekyje storesnė už mane?“; jei pasiūlai saldainį, priima tai kaip pasityčiojimą; nuolatos kalba apie organizmo valymą ir grūdų daiginimą.

Kosmetikė I., po daugelio metų nuvažiavusi į klasės susitikimą, sako su nuostaba aptikusi, kad geriausiai atrodo suapvalėję bendramoksliai vyrukai: „Pora tokių spuoguotų ir kaulais barškančių virto visai vertais grieko solidžiais dėdulėmis, bet dauguma mergų taip į plotį išsinešė, kad baisu žiūrėti“. Suprask, kad nori. Vyrams mat putlumas tinka, nes toks jų stotas asocijuojasi su įtakinga padėtimi visuomenėje, jėga ir stora pinigine. Tačiau ne vien dėl to. Apvalūs jų veidai švyti ramiu pasitenkinimu bei harmonija su visata. Jie graudžiai nedūsauja: „Ne, ačiū, šiandien valgau tik liesą jogurtą ir obuolius“. Tuo tarpu dalis amžinai dietų besilaikančių damų į gyvenimą žvelgia liūdnomis akimis, o į save – vyrų žvilgsniu…

TURBŪT STORĖJU…

„Iki vedybų buvau bulimikė: leisdavau sau tik kavą ir varškę su kefyru; jei suvalgydavau dar ką nors, išvemdavau. Kankinausi, nes turėjau tikslą – atitikti Lietuvos vyrų standartus ir greičiau ištekėti. Užtat dabar ryju sau į sveikatą, nes nuo dietų suirztu kaip širšė, o ir seksualumui kenkia. Visai sau patikau tokia, kokia esu, nors per pastaruosius penkerius metus priaugau 10 kg. Į sporto salę sugrįžau, nes pradėjo gąsdinti šeimyninės fotografijos, kuriose aš – su atsikišusiu pilvu. Nusibodo visiems aiškinti, kad trečio vaiko nesilaukiu“, – pasakoja mokytoja S.

Finansininkė D. dėl savo apimčių sunerimsta tik tuomet, kai parduotuvėje reikia nusipirkti kokį drabužį. Mat būdama nei labai plona, nei labai stora kažkodėl neįlenda į L dydžio drabužius. „Matyt, storėju“, – žvaliai prisipažįsta dviejų vaikų mama. Nuoširdžiai ardama sporto klube tvirtina tik užsiauginusi raumenukus, kurie šiek tiek paslėpė lašinius. O kaip dėl sveiko maisto? „Iš ryto pradedu, vakare baigiu. Kai aplinkui sukasi nuolat saldumynus žiaumojantys paaugliai ir riebų kepsnį čirškinantis vyras, išsilaikyti su kopūstų sriuba reikia titaniškų pastangų. Graudžiausia būna, kai su kompanija nuvažiuojame į sodybą prie ežero. Užsitempusi bikinį stengiuosi nežiūrėti į veidrodį ir skubu tuoj pat ant liūlančių klubų užsirišti skarą. Mano lieknosios draugės begėdiškai laižo ledus ir besidegindamos ant liepto džiugina visą apylinkę tobulais kūnais, o aš, susirietusi plūduriuojančioje valtyje, sau prisiekinėju, kad „kitą vasarą tai jau tikrai būsiu tokia kaip jos“.

Panaršai po internetą ir pasidaro aišku, kad tie prakeikti lašiniai – viena aktualiausių moteriškų pokalbių temų. Viena pataria užsikabinti ant šaldytuvo raštelį: „Atidaryti draudžiama“, kita – saldumynų vazelę slėpti kuo giliau, o trečia jai prieštarauja, kad tokio dalyko kaip saldumynų vazelė namie apskritai neturi būti. Nes jeigu būtų, net paslėptos pas kaimynus nebūtų įmanoma pamiršti. Dietų siūloma išbandyti kokių tik nori: nuo obuolių ir kefyro iki kiaušinių ir vyno. Kai kurios jų primena lėtą ir užtikrintą savižudybę, kurią siūloma atlikti gerai nusiteikus ir pozityviai žvelgiant į gyvenimą. Argi ne vertingas patarimas: „Kai ropę išsiverdu ir smirda ji tvartu, norisi „mūūū“ sakyti, tai užpilu trupučiu pieno, patarkuoju muskatų, truputį česnakų, ir gerai“. Ta pati ropių mėgėja minta kone vien daržovėmis: žaliomis su liesu jogurtu ir virtomis su specialiu padažu iš pieno, miltų bei prieskonių; tikina, jog jaučiasi bei atrodo puikiai. Valios atsirado gydytojams pasakius, jog tėra dvi išeitys: suliesėti arba mirti.

Moterys dažniausiai gydytojų paklauso. Kai gydytojas ištarė panašią frazę mano rubuiliam kaimynui, jam neatėjo į galvą atsisakyti kiaulienos kotletų su riebiu padažu bei bulvių koše. „Be paršienos negaliu!“ – nukirto žmonai, atpuolusiai į ligoninę su žalių daržovių salotomis, pagardintomis citrinų sultimis. Gyvena ir švilpauja. Bet sunkiai – pagurklis trukdo.   

AŠ STORA!!!

Ir nieko tokio. Galima išgyventi. Ir netgi džiugiai gyventi. Šiandien išvydau pažįstamą M., kuri po keturiolikos dienų dietos pagaliau sako įsispraudusi į TUOS džinsus. Jie yra vadinami „dietiniais“, nes įlendama į juos tik po dietų. M. tikrai nėra iš tų moterų, kurios tyčia pirktų per mažus drabužius, o paskui mėgintų į juos tilpti, nors pažįstu ir tokių moteriškių. Kartą po vieno linksmo pasisėdėjimo šaunioje kompanijoje M. su drauge nuvažiavo į parduotuvę. Išsimatavo penkerius džinsus, iš kurių į vienus tilpo. Tačiau prie kasos pardavėjai padavė ne tuos. Taigi šitie džinsiukai, o ne svarstyklės ar aplinkinių nuomonė, tapo M. svorio etalonu. Pasilaikiusi savo stebuklingosios dietos, ji tampa lieknesnė trims mėnesiams. Žiemą, pavyzdžiui, džiaugėsi, kad net prabangiame užsienio viešbutyje, kur buvo sunku susilaikyti neparagavus kokių aštuonių rūšių tortų, ji, priešingai nei draugė, nesustorėjo ir tiko visi atsivežti drabužiai.

Po kelių mėnesių pasijutau kaip ant sparnų! Ne tik išsvajotoji pokylio suknelė, bet ir visi nauji drabužiai jau buvo trimis dydžiais mažesni.

Įspūdingos krūtinės, prie kurios galvą priglausti taikydavosi visi bendradarbiai, savininkė R. metams bėgant aptiko, kad putlėja ne tik biustas, bet ir kitos vietos, tad ji darosi vis mažiau panaši į smėlio laikrodį ir vis labiau – į cilindrą. Niekas kitas didelių pokyčių labai nepastebėdavo, nes R. mokėjo atskleisti savo privalumus: lakstydavo su mini sijonais, sumaniai užmaskavusi liemenį ir atstačiusi į priekį krūtinę. Bet kartą pagalvojusi, kaip švęs savo trisdešimt penktąjį gimtadienį, giliai susimąstė. Aišku, su aptempta suknele!

„Turėjau tikslą: įsivaizdavau, kaip aš nerūpestingai įžengiu, pasitaisau plaukus, ir susirinkę svečiai išpučia akis: „O!“ Turėjau pusmetį, kurį puikiai išnaudojau. Susiradau asmeninę trenerę, jos prižiūrima dukart per savaitę švokščiau sporto klube, be to, toji trenerė man sudarė mitybos planą. Maitinausi nejausdama alkio, svoris po truputėlį krito. Po kelių mėnesių pasijutau kaip ant sparnų! Ne tik išsvajotoji pokylio suknelė, bet ir visi nauji drabužiai jau buvo trimis dydžiais mažesni. Efektas buvo toks, kokio ir tikėjausi, – visi apstulbo: „O!“ Ir aš nusiraminau. Kai nesu įsimylėjusi, kai daug darbo ir stresų, o dar norisi palepinti save ledais, svoris mikliai auga.

Pasiguodžiu, kad eksperimentą bet kada galiu pakartoti. Kartais pasižiūrėjusi į veidrodį netgi ištiesiu ranką prie telefono ragelio, kad paskambinčiau į sporto klubą. Tačiau grįžus iš užsienio komandiruočių valia galvoti, ką valgau, kažkaip susilpnėja: dar nebuvo taip, kad kas nors netemptų mano lagamino, kad vyrai nežertų komplimentų ir nedūsautų, kaip pavydi mano sutuoktiniui. Beje, jis, kartais švelniai mane pavadinantis storuliuke ar ekleru, pats irgi pasižymi aptakiomis formomis, dėl kurių susinervina tik vienu atveju: parduotuvėje. Neįsispraudęs į didžiausią dydį, puola bėgti ir rėkti, jog „ir vėl nėra drabužių normaliems vyrams!“, o aš su vaikais jį gaudau, tempiu kiton parduotuvėn ir įtikinėju, kad nors nuogas jis ir gražus, drabužių visgi reikia...“    

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką