Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 4d. 21:00

Kol mirtis mus išskirs. G.Girdvainio žmona Kristina – jautriai apie akimirką, kai viskas baigėsi

Gediminas Girdvainis su žmona, aktore Kristina Andrejauskaite Interviu
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Gediminas Girdvainis su žmona, aktore Kristina Andrejauskaite

„Kol mirtis mus išskirs“. Aktorė Kristina Andrejauskaitė vis dar negali patikėti, kad po 50 bendro gyvenimo metų ši santuokos priesaikos dalis tapo realybe, o vyro Gedimino Girdvainio netekties vaizdas tarsi užšaldė visus kitus šitiek laiko lipdytus prisiminimus. Iškeliavus garsiam Lietuvos kino, teatro ir televizijos aktoriui – 15min interviu su jo žmona apie tai, koks buvo Gediminas, apie jo atsidavimą profesijai, uždarą būdą ir mirtį simbolinėje vietoje.

Netekome dar vienos legendos. Tokios ryškios, kad vien ištaręs Girdvainio pavardę iškart prisimeni jo vaidybos braižą, kurio nesupainiosi su niekuo kitu, nesvarbu, kur Gediminas būtų jį demonstravęs – ar teatre, ar kine, ar televizijoje.

Daugiau nei 50 metų scenoje, kelios dešimtys vaidmenų. Kažkas G.Girdvainį labiausiai prisimins kaip Pinčiuką iš „Velnio nuotakos“. Kažkas – kaip geležinkelietį Jogailą iš serialo „Giminės“. Dar kitiems jis ryškiausias išliks prisiminimuose iš matytų spektaklių.

Tačiau aktorė Kristina Andrejauskaitė jį prisimins ir kaip mylintį vyrą. Tai – ilgiausias Gedimino gyvenimo vaidmuo. Todėl nenuostabu, kad net 50 metų su G.Girdvainiu praleidusi K.Andrejauskaitė vis dar negali patikėti, kad jos vyro nebėra. Kad jo gyvybė trečiadienį užgeso numylėtoje sodyboje, į kurią sutuoktinį moteris vos prieš savaitę išlydėjo. Atrodo, dar tik ką kalbėjosi – Gediminas džiaugėsi padarytais darbais, sutvarkyta sodyba...

Luko Balandžio / 15min nuotr./Gediminas Girdvainis su žmona Kristina Andrejauskaite
Luko Balandžio / 15min nuotr./Gediminas Girdvainis su žmona Kristina Andrejauskaite

– Būna, žmonės sunkiai serga, tada artėjančią nelaimę kartais galima nujausti... Tačiau jūsų vyro netektis buvo itin staigi?15min paklausė Kristinos.

– Labai netikėta... Didelių nusiskundimų sveikata pastaruoju metu neturėjo. Na, kitą kartą būdavo nerami ta širdelė, tačiau užtekdavo, pavyzdžiui, širdies lašų, kokio validolio, bet kad būtų taip suėmę, jog iki ligoninės reiktų, tai taip nebuvo.

– Vis dėlto dar prieš septynerius metus jos prireikė – 2013-aisiais dėl Gedimino širdies priepuolio buvo atšauktas spektaklis.

– Tiesa, su širdimi problemų yra turėjęs. Buvo toks vienas momentas stipresnis, tada į ligoninę išvežė, bet pastiprino širdį ir paleido. Kažkokių ypatingų vaistų nuo širdies jis negėrė. Matot, jam būdavo kraujospūdis padidėjęs, tai vartojo vaistus nuo kraujospūdžio.

– Pastarąją savaitę Gediminas laiką leido sodyboje, kur ir buvo rastas?

– Taip. Nupjovė žolę, sutvarkė visą sodybą. Dar sekmadienį mes su juo daug kartų susiskambinome, tada susitarėme susiskambinti pirmadienį, bet pirmadienį ir antradienį jau nebuvo skambučio.

Iš pradžių buvau kažkaip rami, nes jis turėjo kaprizingą telefoną, kur kažką ne tą paspausdavo ir išsijungdavo, tai visą laiką būdavo problemų ir aš jam vis sakydavau „tu tvarkyk telefoną, kažkaip reikia tai išspręsti“. Tad ir šįkart galvojau, kad čia tas telefonas, nors vėliau kažkokia baisi nuojauta vis dėlto atsirado ir pasakiau žentui – „važiuojam žiūrėti, kas čia darosi“. Nuvažiavome, vartai užrakinti, mašina stovi, durys uždarytos. O aš neturiu raktų, tai žentas per tvorą peršoko ir, žiūriu, atsidaro durys – galvojau, Gediminas atidarė. O jos, pasirodo, buvo neužrakintos, gal jis tiesiog dar nesiruošė eiti miegoti.

Ir radom jį jau nebegyvą, sukniubusį. Iš Trakų policija prisistatė, greitoji. Gydytoja konstatavo, kad jis prieš dieną mirė, antradienį. O radome trečiadienį. Įvyko taip, kaip įvyko...

– Nepaisant to telefono, įprastais atvejais susiskambindavote dažnai? Koks buvo jūsų paskutinis pokalbis?

– Labai. Po kelis kartus per dieną. Visada ryte, per pietus, vakare. Pasakodavo, ką padarė, visą laiką būdavome kontakte.

Paskutinis pokalbis irgi buvo toks buitinis. Sekmadienį dar pasakojo, kad žolę pjovė. Kalbėjome tiesiog apie tai, ką jis padarė. Kad pokalbio metu būtų buvusi kažkokia nuojauta, kažką pasakytų, galvotum, kad susišaukė kažkas, nieko panašaus tada nebuvo.

– Sodyboje pastaruoju metu laiką jis leido be jūsų. Mėgdavo pabūti vienas?

– Labai. Čia ir buvo vienas iš tų atvejų. Ir dar buvo šaltas oras, sakiau, „gal tu kartais grįžk, nes šalta toje sodyboje, ką tu ten vargsti“. Bet jis atsakė: „Ai, gal tuoj bus šilta, noriu pabūti dar.“ O šiaip labai dažnai vienas būdavo. Aš atvažiuodavau, bet nemėgstu šaltu oru, tad nuvykdavau tada, kai šilta – atsidarai visas duris, saulė šviečia, gamta.

– Ar neplanavote artimiausiu metu jo aplankyti?

– Galvojau. Sakiau, gal reikia, bet jis pats man pasakė: „Nevažiuok, šalta, nemalonu, reikia kurti židinį, kam to, susitvarkysiu ir kai atšils, tu atvažiuosi.“ Be to, dar man filmavimas buvo. Planuoji, taip ir nusiplanuoji...

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Gediminas Girdvainis su žmona, aktore Kristina Andrejauskaite
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Gediminas Girdvainis su žmona, aktore Kristina Andrejauskaite

– Su Gediminu kartu prabuvote net 50 metų, šią progą lapkritį atšventėte artimųjų rate. Per tiek metų tikriausiai pamatėte įvairias jo puses. Tad koks jis buvo šeimos žmogus?

– Šiaip geras vyras buvo, negaliu nieko čia per daug skųstis, tiktai būdavo įvairios nuotaikos darbe, truputį nervingumo. Bet aš tą patį dirbu, todėl labai puikiai jį suprasdavau, kai pareina pavargęs po repeticijos ar spektaklio. Jaunystėje to nebuvo, dabar senatvėje buvo atsiradę daugiau nerimo, gal kartais didesnio atsakomybės jausmo, nors jis visą laiką labai atsakingas buvo. Dukrai buvo labai geras tėtis. O anūkui dabar didžiausias stresas, nes jis buvo tiesiog nuostabus senelis (graudinasi).

Mes vienas kitą labai supratome

– Jūs abu aktoriai, tačiau nei dukra Jurga, nei anūkas Karolis šio kelio nepasirinko. Ar nebandėte daryti įtakos?

– Mes labai prašėme, kad dukra neitų ten. Turėjo truputį polinkį, bet tokio kelio linkėti nereikia niekam, nes čia visada esi laukime – bus darbo ar nebus. Banguojanti profesija – tai didžiausias pakilimas, tai nusileidimas, tai vėl pakilimas. Sakyčiau, laimės dalykas, su kokiu režisieriumi susitinki, kokią kalbą su juo turi.

Gediminas buvo labai laimingas, kad nuėjo pas Rimą Tuminą. Tuminas tikrai jo režisierius, jis labai jį mylėjo ir Tuminas Gediminą labai mylėjo, taip kad rado bendrą kalbą. Kai Tuminas išėjo iš Mažojo teatro, Gediminui toks skausmingas dalykas buvo, bet nieko nepadarysi...

– Du aktoriai po vienu stogu. Būna visaip. Jūsų atveju pasiteisino?

– Gal kitiems atrodo kitaip, bet, mano supratimu, geriau, kai abudu aktoriai, todėl, kad mes vienas kitą labai supratome. Buvo labai daug šnekų, jis kalbėdavo apie mano spektaklius, aš apie jo, ir kritikos pasitaikydavo, padrąsinimų, pagyrimų vienas kitam.

Ir kai įeina žmogus pro duris, matai jo akis, tu supranti, kad jis yra pavargęs, kad nelabai nusiteikęs kalbėti, tai ir nelendi jam į akis. Paskui atsipučia, viskas gerai. Ir mane jis labai gerai suprasdavo. Po spektaklio ar ilgų repeticijų atvažiuodavo paimti, kad nereikėtų važinėti troleibusais ar taksi.

Toks bendras supratimas yra labai didelis dalykas. Įsivaizduojate, aš nebūčiau aktorė, o jis grįžta po repeticijų, po dvylikos... Juk kai esi su aktoriumi, grįžus namo pastoviai tekstas, arba kitą kartą klausi ko, o jis negirdi, nes ruošiasi vaidmeniui.

– Gedimino vaidyba dažnai apibūdinama kaip temperamentinga, improvizacinė. Jis buvo ryškių komiškų, tragikomiškų vaidmenų atlikėjas. Ar tai kaip nors atsispindėjo ir gyvenime?

– Sako, gyvenimas irgi yra scena, bet ji truputėlį kitokia. Gediminas teatre ir gyvenime skyrėsi. Tačiau ir gyvenime turėjo labai gerą humoro jausmą, iš visokių situacijų išeidavo su humoru. Aktorius buvo toks daugiaplanis, bet gyvenime vis tiek truputėlį kitaip – buitis, pareigos, dukra, šeima.

Jis iš visokių situacijų išeidavo su humoru

– Jau minėjote, kad būdamas aktoriumi esi nuolatinėje įtampoje, laukime, tad ar pačiam Gediminui pastaruoju metu nebuvo minties jau atsisveikinti su teatru?

– Ne, jis buvo labai atsidavęs. Aišku, vis tiek yra laikas, kada reikia ateiti, ir yra laikas išeiti, bet raminau Gediminą, kad jis taip nenusiteiktų, juk jis teatre dar turėjo spektaklių, buvo, rodos, penki, tad prašiau nesinervinti – yra dar to darbo.

Tiesa, neseniai mes dar kalbėjome apie tas visas koronas, sakė, neaišku, kaip čia dabar viskas bus. Kai prasidėjo tos kalbos, kad pensininkai užkrečia visus, tai jau juokinga dėl to truputį darėsi. Nors jis dėl to išgyveno.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Kristina Andrejauskaitė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Kristina Andrejauskaitė

– Tad ir karantino laikotarpį, turbūt, išgyveno skausmingai, pasiilgdavo teatro, veiklos?

– Be abejo. Kai užsidarę mes du mėnesius labai sąžiningai karantinavomės, jis nuvažiuodavo nebent į parduotuvę, apipirkdavo maisto, į vaistinę nueidavo, bet daugiau mes niekur nešliaužiojome. Nors prie mūsų yra miškas, net į jį nėjome, nes ten žmonių būna. Jei būtų buvęs geras oras, jis būtų dar anksčiau, iš karto išvažiavęs į sodybą. Nes namuose tai tik trynimasis – šaldytuvas, televizorius, knyga ir viskas.

– Vis dėlto, ar, be sodybos, dar kaip nors mėgdavo leisti laisvalaikį?

– Jo hobis nuo vaikystės buvo sportas. Jam tai buvo šventas reikalas. Jeigu kokios krepšinio varžybos, tai geriau jau tyliai, nešlamant vaikščioti (juokiasi). Be sporto gyvenimo neįsivaizdavo, nes nuo vaikystės labai sportavo – futbolą žaidė, varžybose dalyvaudavo.

– Gediminą savo kalbomis pagerbė ir jo kūrybos gerbėjai, ir šalies politikai. O ar kol buvo gyvas, jis jautėsi pakankamai įvertintas? Ar tie įvertinimai jam buvo svarbūs?

– Žinot, ypatingos euforijos jis nejautė, bet negaliu neigti – kaip ir kiekvienas aktorius, jis norėjo būti įvertintas. Jis buvo apdovanotas ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, ir Algirdo Mykolo Brazausko, tai jis labai vertino šiuos žmones ir džiaugėsi už savo apdovanojimus. Jeigu sakyčiau, kad ne, tai būtų didelė netiesa, nes kiekvienam yra labai malonu, kai tave pažymi, atkreipia dėmesį, gerbia. Tuo labiau kad jis buvo tikrai mylimas žmonių, labai daug filmavosi ir Rusijoje – kai buvo nuvažiavęs, ten jį tiesiog gatvėje atpažindavo, sveikindavosi. Turėjo labai platų savo gerbėjų ratą.

– Prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad Gedimino vaidmuo „Mažojoje išpažintyje“ buvo tarsi protestas prieš tai, kas sena ir netikra. O prieš ką protestavo pats Gediminas?

– Mūsų visa karta atsinešė truputėlį kitokį požiūrį į darbą, į savo profesiją. Nesakau, kad visas jaunimas, gink Dieve, yra nuostabių, gabių ir atsidavusių žmonių, bet kai Gediminas sutikdavo tokius paviršutiniškus, tas jį labai slėgė, skaudžiai jis visa tai priimdavo.

– Kai kurie aktoriai savo vaidmenų išskirti nelinkę, kiti priešingai – turi bent vieną ar keletą mėgstamiausių. Ar Gediminas yra minėjęs, koks jo vaidmuo ir kodėl jam pačiam buvo svarbiausias?

– Visada vieni yra mėgstami labiau. Taip, su visais yra daug dirbta, visuose įdėta sielos, bet mylimiausias jo vaidmuo buvo Rimo Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“, todėl, kad jis buvo labai giluminis. Ten yra ką vaidinti, yra ką išgyventi, buvo ir žydų kultūros, ir tas skausmas, ir tikėjimas, ir viltis. Jie ten visi labai gražiai dirbo. Tas spektaklis bent jau man iš dešimtuko yra pirmas.

– Gediminas pastaruoju metu bendraudavo su kolegomis? O gal šiuo atžvilgiu irgi buvo uždaras?

– Gediminas daugiau vienišius, užsidaręs, nelabai įsileidžiantis kitų į savo dūšią. Jis toks buvo. Užtat jam buvo labai gerai vienam sodyboje. Ir šiaip gamtos vaikas, tai ten jam būdavo labai gerai, jis labai atsigaudavo, pailsėdavo net dirbdamas, planus kurdamas.

– Taigi, simboliška, kad ten, kur jam buvo taip gera, ir iškeliavo...

– Simboliška... Sutvarkė viską, nupjovė, nušienavo. Sutvarkė visą sodybą, paliko ir išėjo...

– O kokį Gediminą pati prisiminsite?

– Kol kas prisiminsiu šitą vaizdą, kokį aš jį radau. Tai turbūt liks labai ilgam. Tas vaizdas visiškai išmušė iš vėžių ir užgožė visus kitus prisiminimus. Kol praeis kažkiek laiko... Žinoma, jaunystės prisiminimų, visko yra, bet dabar pats baisiausias yra šitas. Aš dar nelabai suvokiu ir suprantu. Man čia kažkas nesuvokiamo.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gediminas Girdvainis: „Esu praėjusio šimtmečio žmogus“

15min primena, kad Gediminas Girdvainis savo sodyboje Trakų rajone mirė birželio 2 dieną, o rastas buvo birželio 3-ąją. Aktoriui buvo 76-eri metai.

Atsisveikinimas su G.Girdvainiu vyks birželio 6-ąją, šeštadienį, o Šv. Mišios ir aktoriaus laidotuvės – birželio 7-ąją, sekmadienį.

Gediminas Girdvainis gimė 1944 m. 1969 m. aktorius baigė Lietuvos konservatoriją. Nuo 1994 m. aktorius dirbo Vilniaus mažajame teatre, sukūrė ryškių vaidmenų Rimo Tumino spektakliuose. Taip pat yra vaidinęs Šiaulių bei Jaunimo teatruose. G.Girdvainio vaidmenys paprastai išsiskyrė temperamentu, improvizacijomis, komiškumu bei tragizmu.

2014-aisiais Gediminas su 70-mečiu buvo pasveikintas teatro scenoje, po spektaklio „Maskaradas“, kuriame vaidino. Čia aktoriui buvo įteiktos ministro pirmininko bei Kultūros ministerijos dovanos bei garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aktorius tarė padėkos žodžius savo žmonai aktorei Kristinai Andrejauskaitei bei priklaupęs ant kelio nuoširdžiai nusilenkė žiūrovams.

G.Girdvainis buvo ramus ir uždaras gyvenime, tačiau šmaikštus ir temperamentingas savo vaidmenyse. Tiek teatro, tiek kino žiūrovų mėgstamas už lakonišką humorą, dažnai vadintas lyriškuoju komiku.

Dar 2013 metais, aktoriui einant 70-uosius, jį buvo ištikęs širdies priepuolis, dėl kurio teko atšaukti spektaklį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Po spektaklio „Maskaradas“ – sveikinimai aktoriui Gediminui Girdvainiui 70-ojo jubiliejaus proga

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

01:46
10:38
01:30

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką