Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kompozitorė Justė Janulytė apie klasikinės muzikos pasaulį: „Tai – savotiškas getas“

Kompozitorė Justė Janulytė
Gedmanto Kropio/„Laimos“ nuotr. / Kompozitorė Justė Janulytė
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Milane gyvenanti jauna kompozitorė Justė Janulytė, kurios muzika skamba Europos, JAV, Pietų Amerikos ir Australijos koncertų salėse ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose, ten yra įvertinta ir žinoma. O Lietuvoje? Justė sako, kad popsinio populiarumo ir nesitiki, nes klasikinės muzikos pasaulis – savotiškas muzikų getas...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jūsų tėtis – astrofizikas, mama – anglų kalbos dėstytoja. Ką jaučiatės iš jų paveldėjusi?

Man lengva mokytis kalbų, ir nors pagal savo muzikos kūrinius galiu pasirodyti romantiška svajotoja, kūryboje esu gana žemiška ir racionali: ten viskas logiškai paaiškinama. Tačiau ilgesingai prisimenu savo vaikystės vasaras su tėčiu Molėtų astronomijos observatorijoje, kai akimis ganiau žvaigždes...

Turbūt labai retas atvejis, kad mergaitė vaikystėje svajotų būti kompozitore?

Aišku, kad nesvajojau. Bet penkerių buvau nuvesta į M. K. Čiurlionio menų mokyklą – ne todėl, kad pateisinčiau kieno nors viltis ar svajones, o todėl, kad ji buvo arti, gera... Gabumų turėjau, tačiau niekam neatrodė, kad iš manęs reikia daryti profesionalią muzikantę. Mano dėdė, profesionalus violončelininkas, mamai juokais dargi patarė, kad geriau jau vestų dukrą į baseiną, nes žinojo, kas laukia tokių vaikų.

Parduota vaikystė ir parduotas gyvenimas?

Aš taip nesijaučiau – man ta terpė buvo natūrali, kitokios neįsivaizdavau. Manęs niekas nespaudė: priešingai – kartais išgirsdavau klausimų, kad gal jau nusibodo, gal jau nebenoriu. Bet kai nuo penkerių gyveni muzikos pasaulyje, jis tampa vienintelis ir patogus, jis tave formuoja kaip asmenybę.

R.Dačkaus / president.lt nuotr./Justės Janulytės „Smėlio laikrodžiai“
R.Dačkaus / president.lt nuotr./Justės Janulytės „Smėlio laikrodžiai“

Bet tas muzikos pasaulis tarsi kita planeta?

Visiškai. Tai – savotiškas getas. Pirmiausia tu patenki į mokyklą – akademišką, verčiančią paklusti disciplinai. Didžiulė atranka, didžiulė konkurencija. Ir jei nors kiek nukrypsi nuo normų, būsi išmestas tą pačią dieną. Bet nuolatinė įtampa ir susikoncentravimas užgrūdina. Dar mokykloje papildomai lankiau profesoriaus Broniaus Kutavičiaus kompozicijos pamokas, bet tolimų planų nekūriau ir didelių ambicijų nepuoselėjau. Net studijuoti rinkausi dvi specialybes – muzikologiją ir kompoziciją. Muzika man visada teikė džiaugsmą visais savo pavidalais: ar skambinant fortepijonu, ar dainuojant chore, ar pačiai kuriant, ar mokantis teorijos, ar rašant straipsnius. Be to, jutau, kad mane pastebi ir skatina: mano dėstytojas Osvaldas Balakauskas labai primygtinai įtikinėjo, kad pasirinkčiau tik kompoziciją ir nesilaikyčiau įsikibusi muzikologijos.

Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Skandinavijoje yra nemažai moterų kompozitorių. O kokia situacija kitur?

Prancūzijoje ir Italijoje tai vis dar beveik išimtinai tik vyrų sritis – tai labai juntama, ypač akademiniuose sluoksniuose. Mano muzika tam tikrame rate skamba ir Italijoje, tad negaliu sakyti, kad moteris kompozitores ten sunkiau įsileidžia. Viskas priklauso nuo muzikos.

Labai anksti ir labai staiga įšokote į sėkmės traukinį. O turbūt įprasta, kad kompozitoriai turi „subręsti“ ir gal net pasenti, kad ką nors reikšmingo nuveiktų?

Matyt, tai buvo neišvengiama: anksti suradau savo stilių. Jau trečiame kurse, būdama dvidešimt vienų, parašiau pirmąjį tikrai savo kūrinį ir iš profesionalų sulaukiau patvirtinimo, kad sukūriau šį tą originalaus. Vienuose iš kompozitorių kursų sutikau garsų kompozitorių Lucą Francesconi, jis mane labai paskatino toliau kurti.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Justė Janulytė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Justė Janulytė

Jokios konkurencijos, jokio pavydo? Visi giria, plekšnoja per petį? Neįtikėtina.

Konkurencijos dėsniai gal veikia iki tol, kol užlipi į sceną. Joje tiesiog pats kūrinys atskleidžia, ar jo autorius turi talentą, ar ne.

O jaunystė ir grožis tokiame pasaulyje padeda ar trukdo?

Nežinau... Kai metus pagal mainų programą studijavau savo išsvajotoje Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje, kur kažkada mokėsi ir mano paauglystės dievas G. Puccini, vienas prancūzas dėstytojas, pamatęs mane auditorijoje tarp keturiasdešimtmečių barzdotų vyrų studentų, paklausė: „O ką čia veikia graži moteris?“

Ten mokydamasi suvokiau, kad tokia patirtis labai naudinga, tačiau pajutau, kokia svetima man ta konservatyvi terpė, kai dėstytojo turi besąlygiškai klausyti ir negali reikšti savo nuomonės.

Tai „užkūrė“ mano ambicijas: ne, pagalvojau, tikrai grįšiu į Lietuvą! Čia dar leidžiama išradinėti dviratį! Ir čia, bent jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedroje, tvyro laisva atmosfera.

Bet juk grįžote gyventi į Milaną...

Tai jau kita istorija apie atsitiktinę pažintį...

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalo „Laima“ rugsėjo numeris/ modelis Smiltė Bagdžiūnė
Viršelis/Žurnalo „Laima“ rugsėjo numeris/ modelis Smiltė Bagdžiūnė
„Laima“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką