Negali be darbo
– Susitarti dėl susitikimo buvo nepaprastai sunku. Šiuo metu esate labai užsiėmęs?
– Ne šiuo metu, toks esu visą gyvenimą. Daug metų taip gyvenau ir gyvenu. Kokia prasmė elgtis kitaip? Ilsėtis neišeina.
– Bet po jus ištikusio insulto žadėjote pailsėti?
– Maža ką aš žadėjau. Po ligos nieko nepakeičiau. Ir niekas manęs nepakeitė. Žinoma, galbūt sveikata jau nebe ta, tačiau aš pats likau toks pats. Gal ir žadėjau labiau save saugoti, bet nesaugau. Šiandien manau, kad kiek žmogui skirta, tiek jis ir nugyvens. Svarbu tai daryti prasmingai.
– Vaidinate, režisuojate, koncertuojate... Kuriai iš šių veiklų skiriate daugiausiai širdies?
– Šiuo metu manęs daugiausia teatre, dar kine. Net dabar svarstau vieną rusų režisierių pasiūlymų vaidinti.
Tačiau negaliu atmesti ir kitų veiklų. Manau, mano širdies pakanka visur. Man svarbu būti scenoje. Ji ir sieja visus mano darbus. Daugiau nei trisdešimt metų tą darau, ir matau, kad esu reikalingas. Nesvarbu, ką darau – vaidinu ar dainuoju, – manau, kad tai moku ir galiu. Juk nesivadinu matematikos ar biologijos profesionalu. O yra tokių žmonių, kurie mano, kad yra gabūs viskam ir daro viską. Aš pats visą gyvenimą to vengiau. Manau, nėra nieko baisiau nei iniciatyvus kvailys. Tad kitur iniciatyvos ir nerodau, tik scenoje, nes tai tikrai moku.
– Jus pamatyti ateina labai skirtinga publika?
– Taip, žinoma, roko ar popmuzikos mėgėjai į mano koncertus neis, tačiau rimtesnių tekstų ir muzikos mėgėjai lankosi mano kūrybos vakaruose. Ir jauni, ir vyresni – nėra nei amžiaus, nei išsilavinimo ribų. O aš jiems siūlau tai, ką galiu: savo kūrybą ir atsakomybės jausmą.
– Ką turite omeny?
– Manau, kad nepriklausomai nuo to, ką žmogus daro, svarbiausiai būti už tai atsakingam. Toks jaučiuosi ir teatre, ir koncertuose. Kai žmogus pasako, kad parašė du šimtus dainų, man juokinga. Kūryba kiekiais neįvardijama. Negali kurti dainų pagal šabloną. Aš taip nedarau. Tai ir yra atsakomybė. Geriau nedaryti nieko, nei daryti ne iki galo tobulai.
Kita vertus, darbas teatre reikalauja laiko ir pastangų, tad ir tai sumažina galimybę kurti tekstus. Gal senatvėje tam liks laiko...
– „Domino“ teatre režisuojate spektaklius. Čia jums jaukiau nei Jaunimo teatre?
– Jaunimo teatras – mano namai. Ten prabėgo jaunystė, ten yra mano širdis. Jo su niekuo negaliu sulyginti. O štai „Domino“ teatre esu laisvai samdomas režisierius. Tai kiek kita veikla ir ji man įdomi. Tačiau darbas Jaunimo teatre nuo to nenukenčia.
– Tačiau „Domino“ teatre turite galimybę režisuoti, o Jaunimo teatre tik vaidinate?
– Ne visai taip. Tiesą sakant, Jaunimo teatre režisavau kelis kūrinius. Tame teatre ir atsirado drąsos kurti spektaklius. Tiesa, puikiai suprantu, kad tai – tik bandymai. Esu aktorius, o tai visai kas kita.
„Domino“ teatre aš tik užpildžiau komedijos poreikį. Dariau ir darau tai su potekste – taip, kaip suprantu. Toliau paliekama laisvė žiūrovams suvokti tiek, kiek jie nori, kiek reikia jiems.
Manau, tai taip pat yra menas. Tiesa, kritikai, išvydę mano pirmuosius režisūrinius darbus, mėgo vadinti mane komerciniu kūrėju ar bandė kitaip įskaudinti. Tačiau aš esu šventai įsitikinęs, kad komedinio žanro reikia. Štai todėl ir smagu, kad yra toks teatras kaip „Domino“.
– Koks yra jūsų žiūrovas?
– Žmogus, kuris myli konkretų teatrą arba mane patį, kuriam patinka mano kūryba.
Neskirstau publikos į vilnietišką, miesčionišką, kaimietišką, geresnę ar prastesnę. Man nesvaru, koks žmogus ateina, kaip jis apsirengęs. Galbūt jis tatuiruotas rokeris, kuris vakarais skaito Bodlerą ir klausosi Bacho. Ar tuomet vien iš jo išvaizdos galiu spręsti apie intelektą, apie požiūrį į teatrą? Savo atėjimu jis man išreiškia pagarbą, todėl scenos profesionalas privalo ne pataikauti, o atiduoti viską, ką turi geriausia. Ir jau nuo tavo energijos ir meilės tam, ką darai, priklauso, kiek grąžos tau duos žiūrovai. Jų niekada neapgausi. Jie visi skirtingi, tačiau visi mano. Ir jeigu jiems kas nors nepatiks, rėš tiesiai.
– Ko iš jūsų gali tikėtis publika?
– Atsidavimo. Aš viską darau iš širdies. Kartais pernelyg atvirai, pernelyg nuoširdžiai. Tačiau niekada nesitikėkite, kad imsiu pataikauti.
Labai ją myliu, tad esu reiklus. Kartais kitiems galiu nepasakyti nieko – būnu ganėtinai diplomatiškas, o štai Dalia sulaukia priekabių, kritikos. Juk žmonai pasakyti lengviau.
– Koks įvertinimas jums maloniausias?
– Kai priėjęs žmogus sako, kad daug metų gyvena kur nors toli užsienyje, tačiau iki šiol automobilyje vežiojasi mano įrašų juostą. Aš jų jau neturiu, o čia... Malonu.
Svarbiausia – artimieji
– Ar po darbų randate laiko šeimai, žmonai Daliai? Esate minėjęs, kad ji – nepaprastai stipri bei ištverminga moteris.
– Su Dalia mus sieja ne tik ilgi santuokos metai, bet ir kūryba. Tai jaunystėje bandai vienas kitą perauklėti, o vėliau priimi žmogų tokį, koks jis yra. Žinoma, kartais negali jam duoti visko, ką nori geriausio – ir laiko taip pat, – bet stengiesi. Laimei, vienas kitą puikiai suprantame, palaikome.
O dėl stiprybės? Tiesa, kai susirgau ji buvo labai stipri, gera žmona. Neapleido manęs, rūpinosi. Manau, nėra nieko geriau už gerą, tvirtą šeimą.
– Dalia klausosi jūsų dainų?
– Ji pirma jas išgirsta. Jei pasako, kad daina graži, vadinasi, ji turės išliekamąją vertę. Man tai geriausias įvertinimas.
– Žmona vaidina jūsų spektakliuose. Ar lengva ir namuose, ir scenoje būti šalia?
– Manau, jai nėra lengva. Labai ją myliu, tad esu reiklus. Kartais kitiems galiu nepasakyti nieko – būnu ganėtinai diplomatiškas, o štai Dalia sulaukia priekabių, kritikos. Juk žmonai pasakyti lengviau.
Nesu pats maloniausias. Mano temperamentas labai karštas. Kartais nesusivaldau. Tai mano yda. Vieni geria, kiti meluoja, treti vagia... Kiekvienam savo. O štai aš esu sunkaus būdo.
– Jūsų sūnus Kostas gyvena Londone. Ar dažnai matotės?
– Stengiamės matytis kuo dažniau, tačiau ne visada tai paprasta. Jis Londone baigė mokslus Kovengardene, yra operos dainininkas. Dainuoja vienoje scenoje su labai žymiais aktoriais, siekia karjeros. Man tai labai malonu. Didžiuojuosi juo.
– Sūnaus karjera – jūsų nuopelnas?
– Mes jį leidome į muzikos mokyklą, parėmėme studijas. Tačiau daugiau niekas nuo mūsų nepriklausė. Viską Kostas padarė pats. Dabar jis yra subrendusi asmenybė, žinanti, ko nori iš gyvenimo.
– Dažnai nuoširdžiai pasišnekate?
– Pasišnekame. Tačiau aš neanalizuoju jo kūrybos, nemokau dainuoti ar gyventi. Jei paklausia patarimo, patariu, tačiau nuomonės neperšu. Man daug maloniau su sūnumi nuvykti į žvejybą. Galime šnekėtis apie nieką arba visai nesišnekėti, tačiau jaustis puikiai.
– Meno pasaulyje lengva paslysti – daug pagundų. Kaip jums pavyko jų išvengti?
– Su amžiumi jos gundo vis mažiau. O kodėl pavyko jaunystėje? Mane saugojo angelas sargas – mano žmona Dalia.
– Ar turite tikrų draugų?
– Turiu, tačiau metams bėgant jų tik mažėja. Yra kokie keturi. Žinoma, bičiulių, pažįstamų turiu labai daug, tačiau artimų draugų – vienetai.
Tai jaunystėje reikėjo triukšmingų kompanijų, o dabar pakanka vos kelių draugų ir šeimos, kad jaustumeisi patogiai. Jie iš tavęs nieko nereikalauja, tavęs nenervina. Su jais – patikrintais metų ir nelaimių žmonėmis – jautiesi gerai. Tai kam daugiau?
– Ar šią vasarą leisite sau pasiilsėti sodyboje?
– Žinoma. Jau viską suplanavau.
– Tikriausiai daug žvejosite?
– Taip, būtinai. Žvejyba – mano didysis pomėgis. Ar gali būti kas nors malonesnio, nei susilieti su gamta? Tylu, o tu girdi, kaip neršia karpiai. Toks šiugždenimas – lyg ežeras būtų gyvas. Matai kiekvieną smilgą, kiekvieną dėlę. Ilsiesi. Mintyse kartoji vaidmenų tekstus.
Pasiilsiu, o iš detalių gimsta daina. Manęs sugrįžtančio iš žvejybos laukia Dalia. Vienkiemyje vaikštau basas. Ten taip švaru, gražu, laukia skanūs pietūs...
Neįvertinama pinigais
– Tiek metų aktyvios kūrybos turėjo sukrauti turtus. Ar pavyko prasigyventi? Kiek materialinės vertybės jums buvo ir yra svarbios?
– Pinigai man svarbūs tiek, kad galėčiau gyventi. Niekada jų nesureikšminau, tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad gyvenu blogai. Turiu butą, sodybą, automobilį... Padėjau sūnui baigti mokslus. Tačiau prabangos niekada nesigainiojau. Jei man reikia kompiuterio, pasitaupau pinigų ir nusiperku. Jei pinigų reikia atostogoms, išleisiu žmoną pakeliauti, o pats pasiilsėsiu sodyboje. Jei labai norėsiu, galėsiu vykti ir pats. Tik tiek.
– Ar ir jus, kaip ne vieną kitą atlikėją, užklupo mokesčių inspekcijos rūstybė?
– Taip, ir aš papuoliau į tas pinkles. Staiga nustatė, kad, kaip ir kiti muzikos atlikėjai, kelerius metus nemokėjau pridėtinės vertės mokesčio. Nieko kvailesnio nesu girdėjęs. Ilgus metus moki tūkstantinius mokesčius ir staiga sužinai, kad esi skolingas. Ko dar turime tikėtis šioje valstybėje?
– Gal tuomet verta emigruoti?
– Trisdešimt metų keliavau po pasaulį, daug pamačiau. Žinau, kad niekur neprigyčiau – esu savo šalies patriotas. Tačiau tai man netrukdo matyti šiandienių ydų: labai ilgai juokiausi, kai išgirdau radijo eteryje frazę: „Prie rusų buvo labai blogai, bet prie lietuvių dar blogiau.“ Juokinga, ironiška, skaudu... Štai iki ko privedė mūsų valdžia. O kas bus toliau?
– Nebijote taip drąsiai kalbėti?
– Nebijau. Sakau tik tai, ką matau ir dėl ko man skaudu.
– Niekada nebuvote tildomas?
– Buvau, net kankorėžiai krito. Išsigandau. Tačiau pabijojęs pasakiau sau, kad kol būsiu gyvas, tol kalbėsiu tai, ką galvoju.
Svarbiausi gyvenimo faktai
Jau tris dešimtmečius Kostas Smoriginas (gimė 1953 m. balandžio 22 dieną) yra vienas populiariausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Baigęs Lietuvos konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) su garsiuoju režisierės Dalios Tamulevičiūtės „dešimtuku“, daugelį metų dirbo Jaunimo teatre Vilniuje. Kone legenda tapęs jo vaidmuo E. Nekrošiaus spektaklyje „Kvadratas“ žavėjo kelias teatro gerbėjų kartas.
K. Smoriginą labai mėgo ir geriausias Lietuvos kino scenaristas bei režisierius Vytautas Žalakevičius. Jo filmas „Žvėris išeinantis iš jūros“, kuriame vaidino ir K. Smoriginas, kino festivalyje Italijoje pelnė Didįjį prizą.
K. Smoriginas – universalus menininkas. Jis dalyvavo abiejuose pirmojo lietuviško miuziklo „Meilė ir mirtis Veronoje“ pastatymuose, kelerius metus vadovavo Jaunimo teatrui, kuriame sukūrė spektaklius „Normanų pergalės“ ir „Gyvenimas drauge“.
Dar studijuodamas K. Smoriginas pradėjo kurti dainas pagal lietuvių poetų žodžius ir tapo vienu iš naujo aktorinės dainos žanro kūrėjų. 1997 metais jis kartu su kolegomis aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūrė nepaprastai išpopuliarėjusį „Aktorių trio“ ir kelerius metus koncertavo visoje Lietuvoje, išleido kelis albumus. Vėliau, nuo 2000 metų, K. Smoriginas ėmė rengti solinius koncertus, išleido dvi kompaktines plokšteles.
Už aktorinę kūrybą K.Smoriginas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. 2000 metais jo sukurtas Makbeto vaidmuo to paties pavadinimo spektaklyje (rež. E.Nekrošius) buvo apdovanotas „Kristoforu“ – prestižiškiausiu teatralams skiriamu apdovanojimu Lietuvoje. O 2004 metais K. Smoriginui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros premija.
