Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kotrynos Laučytės 2 metų kelionė jachta: perplauktas Atlantas, 13 valstybių ir nakvynės džiunglėse

2 metus trukusi Kotrynos Laučytės kelionė jachta
Asmeninio albumo nuotr. / 2 metus trukusi Kotrynos Laučytės kelionė jachta
Šaltinis: 15min
1
A A

Tai buvo tikra gyvenimo kelionė, kitaip ir nepavadinsi. Net dvejus metus vilnietė Kotryna Laučytė (26) su draugais keliavo jachta. Atrodytų, kad tokią keliautojų istoriją, kokia jiems nutiko, galima perskaityti tik knygose ir sunkiai patikėtum, kad ji reali. Tačiau, kaip sako Kotryna, leistis į tokį nuotykį yra kur kas lengviau, nei gali pasirodyti iš šalies.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Klausantis Kotrynos kelionės įspūdžių viskas atrodo, kaip kokiame filme – per dvejus metus laivu apkeliauta 13 valstybių, kartu su vėju, be jokio motoro perplauktas Atlanto vandenynas, susipažinta su galybe įvairiausių kultūrų žmonių, miegas hamake vidury džiunglių, klausantis aplink šnarančių gyvūnų, maisto gamyba iš čia pat krante rastų kokosų, bananų, figų...

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės laivas
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės laivas

Ir visgi tai ne filmas. Taip vyko iš tikrųjų. Kelionių agentūros tokių atostogų toli gražu nesiūlo arba prašo pasakiškų sumų, o Kotrynai tokie dveji metai, kupini nuotykių ir tikro gyvenimo gamtoje, atsiėjo vos 2000 eurų.

„Plaukiam kur nors?“, „Plaukiam!“

Baigusi architektūros studijas Kotryna sulaukė draugės Ugnės pasiūlymo pakeliauti – tuo metu ji su tėčiu Sauliumi, profesionaliu buriuotoju, ir šeima plaukiojo Turkijoje. Nors apie laivus nieko neišmanė ir neįsivaizdavo, kokia kelionė laukia, Kotryna nedvejodama sutiko. Ir būtent čia gimė jos beprotiška meilė jūrai ir laivams, dvejus metus plukdžiusi ją per daugybę šalių.

Paplaukiojus Viduržemio jūroje, merginos grįžo į Lietuvą. Tačiau po Sauliaus įkalbinėjimų, susikrovusios kuklią mantą, jos netrukus vėl atsirado laive – tik šįkart jau pasiryžusios nuplaukti toli ir keliauti ne tik pakrante, o skrosti visą vandenyną. „Į kuprinę įsidėjome mažus miegmaišius, porą marškinėlių, šortų. Visą kitą vietą užėmė lauktuvės – medus, juoda duona ir grikiai“, – 15min pasakojo Kotryna Laučytė.

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka

Portugalijoje pradėję kelionę jie nežinojo, kur plauks, ir net nesistengė planuoti – o kam, juk niekas niekur neskuba. Saulius išreiškė norą nukeliauti į Afriką, Ugnė – į Ameriką, bet galiausiai ilgosios atostogos išėjo su daug daugiau vingių, nei jie įsivaizdavo.

„Turėjome vienintelį tikslą – būti Atlanto vandenyne. Čia yra klasikinis ratas, kuriuo plaukiama pagal sroves ir vėjus. Visi plaukia Kalėdas ir Naujuosius sutikti Karibuose, o kadangi vasara yra uraganų sezonas, tai gegužės mėnuo yra paskutinis, kada reiktų išplaukti atgal į Europą. Kadangi mes nenorėjome niekur skubėti ir per metus visko apiplaukti, nusprendėme, kad plauksime dvejus, gal trejus metus, gal negrįšime“, – šypteli Kotryna.

Tad su jachta, vadinama „bristol channel cutter“, turinčia vos tris miegamas vietas viduje, iš Portugalijos jie pajudėjo į Maroką, tada į Žaliojo Kyšulio salą, Gambiją, per Atlanto vandenyną į Braziliją, Prancūzijos Gvianą, Gajaną, Dominikos salą ir vandenynu atgal į Europą – Azorų salas, Prancūziją, Daniją ir namus – Lietuvą...

Kiekviena kelionės dalis buvo sugalvota ekspromtu – keliavo ten, kur tą akimirką norėjo, ir laiko neskaičiuodavo – užsibūdavo kelias savaites ar net kelis mėnesius.

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės su draugais laivu apiplauktos valstybės
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės su draugais laivu apiplauktos valstybės

Pasak Kotrynos, artimieji matydami jos didelį užsidegimą šiai kelionei, neprieštaravo. „Jie jaudinosi tik dėl kelionės per vandenyną. Tėvai net siūlėsi nupirkti lėktuvo bilietą į Braziliją, kad tik neplaukčiau laivu. Bet kai pragyvenau 6 mėnesius prie Afrikos krantų, jie prie tos minties priprato“, – šypsosi Kotryna, tikindama, kad ir pati nė kiek nesibaimino dėl kelionės, nes Saulius – patyręs kapitonas.

Galvoje nerami buvo tik viena mintis – nuolatos būsi apsuptas tų pačių žmonių. O juk laive nėra durų, kurias galėtum trenkti ir bent kiek pabūti vienas... Visgi Kotryna sako, kad ši mintis greit išgaravo, ir atvirkščiai, ji ėmė labai branginti buvimą kartu su savo laivo komanda: „Išmokome prisitaikyti – įšoki į vandenį, apiplauki aplink laivą, atvėsti ir supranti, kad nėra ko karščiuotis. Juk visiems visokių momentų būna, sunkumų yra visur. Visada gali užsidėti kuprinę ir išeiti vienas, bet kokia dovana, kai kažkas nori su tavim būti ir keliauti! Tad išmoksti nusiraminti, ieškoti kompromisų, būti tolerantiškesnis, pamiršti savo ego.“

Gyvenimas šia diena

Keliaudami jie niekur neskubėjo ir viską darė su pasimėgavimu. Net apie rytojų negalvodavo – jei šiandien turi, ką valgyti, to ir užtenka. Pasak Kotrynos, tokioje kelionėje svarbiausia atsipalaiduoti, į viską žiūrėti paprastai ir būti atviram kiekvienam nuotykiui.

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka

„Paprastai Saulius atsikeldavo prieš saulę, nuplaukdavo į krantą, parnešdavo mums kokių vaisių ar tiesiog pasivaikščiodavo. Mes keldavomės su saule, darydavomės pusryčius, lėtai valgydavome. Jeigu dieną plaukdavom aukštyn upe, tai buriuodavom visi kartu. Tada stodavome kur nors papietauti, vėl plaukdavome, ir taip iki vakaro.

Kartais būdavo ir darbo dienų, kai reikėdavo pataisyti laivą – šveisti, lakuoti medį, susiūti burę. Tuomet lygiai taip pat atsikeldavome ir niekur neskubėdami pradėdavome darbuotis. Po to nueidavom pasivaikščioti į kokį mišką. O jei lankydavomės uoste, susipažinę su kitais buriuotojais eidavom pasivaikščioti, lankydavomės jų laive, kartu gamindavomės valgyti ir dalindavomės savo gyvenimo istorijomis“, – pasakojo ji.

Šalies krantinėmis jie neapsiribodavo – iš Portugalijos atvykę į Maroką, Kotryna, Ugnė ir Saulius užsidėjo kuprines ant pečių ir tranzavo ten, kur akys vedė. Patikusiose vietose statydavosi palapines, ant laužo gamindavosi valgyti, svečiavosi pas vietinius.

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka

Toks paprastas keliavimas ir gyvenimas jiems kainavo vos po 1000 eurų per metus. Pinigus daugiausia leisdavo laivo detalėms arba maistui. „Valgėme labai paprastai – daržoves, kruopas, vaisius, puode gamindavome sriubas, troškinius. Nors turėjome valų ir kabliukų, Saulius beveik nežvejojo, o ir mėsos nė karto nepirkome, mums ir daržovių užtekdavo, nors nesame vegetarai. Bet jei vietiniai pavaišindavo, neatsisakydavome, nes jei jau tau dovanoja maistą, nevalgydamas gali ir įžeisti“, – pasakojo Kotryna.

Nors valgio įvairovė nebuvo didelė, tačiau jie neišrankūs – galėjo sau laimingi valgyti tą patį patiekalą kad ir keletą mėnesių ir nė kiek dėl to nesikankinti. „Maroke nuo žemės prisirinkome figų, prisiskynėme rozmarino, ir gaminom ryžius su šiais ingredientais vos ne kas dieną kokius 4 mėnesius, kol pasibaigė produktai. Vėliau atrasdavome naują patiekalą. Pavyzdžiui, Gambija – riešutų sviesto šalis, tad prisipirkę didelių kibirų, su juo darydavome visą maistą, nes tai tiesiog tobulas produktas. Jei kurioje šalyje būdavo pigesni ananasai, visur įmaišydavome juos. Improvizuodavome“, – šypsosi ji.

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka

„Palikę Maroką, Kalėdas ir Naujuosius atšokome su vietiniais gatvėje vienoje iš Žaliojo kyšulio salų. Šiek tiek pavargę nuo buriavimo, tik su kuprinėmis ant pečių keltu kėlėmės į Šv.Antano salą, kurioje keliavome kelias dienas, lipome į kalnus, miegodavom ten, kur rasdavom kokią mielesnę vietą po duonmedžiu ar bananu. Kvapą gniaužė neapsakomo grožio slėniai ir ta horizonto linija, kai susilieja dangus su vandeniu... Nuostabu“, – prisimena K.Laučytė.

Visgi visa viešnagė saloje nebuvo tokia nuostabi – gamtoje paragavę nežinomų riešutų jie visi smarkiai apsinuodijo ir daugiau su rastu maistu nusprendė neeksperimentuoti.

„Kai lipom į kalną, pamatėme gražių vaisių, kuriuos išlukštenę radom tris riešutus. Jie buvo labai skanūs, todėl prisivalgėm, dar pilnas kišenes prisidėjom... Bet po 15 minučių pasidarė labai silpna. Šiaip po kelionės laivu kojos visada būna silpnesnės, nes mažai vaikštai, todėl pagalvojom, kad esam tiesiog pavargę. Bet tada mus supykino, o atsigerti išvis neturėjome... Galiausiai radome vandens telkinį gyvuliams, atsigaivinom, ir kadangi jau buvo sutemę, ėjom miegoti, nežinodami, kas bus. Tačiau ryte pabudome jau švarūs, per visur išsivalę“, – juokėsi mergina.

Tuomet keliautojai patraukė į Gambiją. „Praplaukėme kokius 300 km, leidome laiką ir su vietiniais, kurie tiesiog pasikviesdavo pabūti kartu. Niekur neskubėti, o tiesiog fiziškai būti kartu, bendrauti, gaminti maistą.

Vėliau, kol tvarkėme laivą, po vienu medžiu pasidarėme šešėlį ir ten pragyvenome mėnesį. Mūsų virtuvėle nusikėlė ant žemės, ant laužo gamindavom valgį, į laivą grįždavom tik miegoti ir dirbti. Ten pavyko pamatyti daug beždžionių, paukščių, krokodilų, begemotų“, – įspūdžiais dalijosi mergina.

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka

O tada jie leidosi į kelionę per Atlantą, kuri truko 15 dienų. Tiek laiko aplink matant tik mėlyną horizonto liniją, jie prisigalvodavo galybę veiklų: kadangi merginos mokėjo piešti, Sauliui surengdavo piešimo mokyklą, tapdavo gyvomis skulptūromis, kurias laivo dailininkai turėjo atkartoti ant popieriaus lapo, kartu garsiai skaitė knygas, nuolat kalbėdavosi.

Visgi, Kotryna sako, kad kai tiek laiko praleidi kartu, kai į visus nuotykius neri su tais pačiais kompanionais, galiausiai net pasakojamos istorijos imdavo kartotis. „Dalindavomės savo norais, prisiminimais. Svajodavom apie močiutės balandėlius, pyragus. Bet pasiilgdavome ne to maisto, o prisiminimo, kaip valgydavome kartu su šeima. Iš tikrųjų tokioje kelionėje gali pasiilgti tik savo artimųjų, visiems kitiems dalykams nesunku rasti pakaitalą.“

Atplaukus prie Brazilijos krantų, merginos tranzavo kelis šimtus kilometrų pas šeimas, pavargusias nuo miesto ritmo ir atsikrausčiusias gyventi į mišką – kur gyvenimas daug paprastesnis. Internete suradusios šių žmonių kontaktus, jos pasiprašė pas juos kurį laiką pagyventi.

„Brazilijoje sustojome rytinėje dalyje. Ten prabuvome kokius 4 mėnesius, susipažinome su nuostabiais buriuotojais. Su Ugne dar mėnesiui nutranzavome į pietus prie Salvadoro, kur miške gyvenome 5 jaunų šeimų bendruomenėje, kuri pati augina ir moko savo vaikus. Jie apleistame kakavos sode pasistatė namelius, ten renka pupeles, daro šokoladą, iš kokoso – sviestą, aliejų. Mes buvome savanorės, padėjome dirbti, ir už tai galėjome pas juos gyventi ir valgyti“, – sakė Kotryna.

Asmeninio albumo nuotr./Saulius, Kotryna Laučytė, Ugnė džiunglėse
Asmeninio albumo nuotr./Saulius, Kotryna Laučytė, Milda džiunglėse

Į Prancūzijos Gvianą jie pajudėjo jau su tikslu ir dideliu nekantrumu – ten atskrido ir prie kelionės prisijungė draugė Milda, ji kiekvieną pradžiugino atvežtomis lauktuvėmis – taip pasiilgtais grikiais, juoda duona ir netikėtomis artimųjų dovanomis bei laiškeliais: „Tada supratau, kad kuo daugiau žmonių, tuo smagiau keliauti, iš tikrųjų. Keturiese buvo netgi lengviau spręsti problemas.“

„Atburiavus į Gajaną, prie kaimelio nuleidome inkarą. Vėliau susipažinome su visu kaimu, o su viena šeima kartu pragyvenome mėnesį – atsikėlę padėdavome jų daržuose, gamindavom vieni kitiems, žaisdavome futbolą. Po tiek laiko, praleisto kartu, šis išsiskyrimas jau buvo sunkus“, – prisipažino K.Laučytė.

Čia iš viso praleidę keturis mėnesius, jie plaukdavo upeliais gilyn į džiungles ir nakvodavo tiesiog laukinėje gamtoje. „Pasiskaičiuodavome, kiek toms dienoms prireiks ryžių, pasiimdavom visas daržoves, miegmaišius ir hamakus. Visą dieną plaukiodavom valtele, sutemus pasistatydavom palapinę, užkurdavom laužą, gražesnėje vietoje pasikabindavom hamaką. Miegant, aišku, aplink girdėdavosi gyvūnai, bet niekas arti neidavo. Šiaip visi gyvūnai bėga nuo žmonių, nes žino, kad jo pusbroliams odą nudyrei“, – juokavo Kotryna.

Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kotrynos Laučytės kelionės akimirka

Dar kelis kartus trumpam sustoję pakeliui esančiose salose, jie jau skubėjo per Atlantą į Europą. Šįkart plaukimas užtruko net 3 savaites: „Girdėjom, kad Tobago sala graži, tai nusprendėme sustoti kelioms savaitėms. Tuomet pakeliavome Dominikos saloje, Antigvoje ir patraukėme link namų – į Azorus, atgal į Europą. O kadangi mūsų laivas „Carina“ dar nebuvo buvęs Lietuvoje, sumanėme grįžti.“

Pasikeitęs požiūris

Sunku net įsivaizduoti, bet anot Kotrynos, jie sutiko buriuotojų, kurie laivuose gyvena visą gyvenimą, ten augina ir savo vaikus. Pavyzdžiui, su sutikta kanadiečių pora jie šventė jų 27 metų gyvenimo laive sukaktį... „Žmonių, kurie išeina gyventi į gamtą, yra visur. Tik sunku juos sutikti, todėl labai džiaugiuosi, kad man pasitaikė tokia proga. Kai sutinki tiek daug įvairių žmonių, išmoksti spontaniškai bendrauti su visais ir apie viską. Man tai buvo didelis atradimas, kokie visi draugiški – įsėdi į valtelę, nuplauki į šalia esantį laivą, susipažįsti, pabendrauji. Viskas labai paprasta“, – tikina mergina.

Tuomet ir pačios požiūris ėmė keistis – ji pradėjo labiau vertinti žmones, esančius šalia, bei paprasčiau žiūrėti į gyvenimą. „Man tapo viskas aiškiau. Keliaudami turėjome daug laiko apmąstymams, po kurių pradedi suprasti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje jautiesi būtent taip ir ne kitaip. Atėjo paprastumas ir suvokimas, kad kartais pats per daug viską komplikuoji. Supratau, kad svarbiausia yra žmogus, kuris yra šalia“, – kalbėjo ji.

Asmeninio albumo nuotr./Su draugais ūkininkais žvejyba Gajanoje: „ Pelkėje murkdėmės 4 valandas ir gaudėm žuvis rankomis“
Asmeninio albumo nuotr./Su draugais ūkininkais žvejyba Gajanoje: „Pelkėje murkdėmės 4 valandas ir gaudėm žuvis rankomis“

Ir visiškai pasikeitė požiūris į keliones. Šios dvejus metus trukusios atostogos parodė, kad išvykti pamatyti pasaulio ir tikro gyvenimo gamtoje tikrai nėra sunku, svarbiausia pradėti, o visa kita išeina savaime.

„Jei nori, tai ir keliauk. Kartais atrodo sudėtinga, nors iš tikrųjų taip nėra. Pavyzdžiui, kelionių agentūros rašo, kad kuo tolimesnė kelionė, tuo daugiau kainuoja. Bet man tai atrodo neteisinga, – teigė Kotryna. – Mes sutikome daug tranzuotojų laivais – pasiimi kuprinę ir pirmyn, ir tau nereikia daug pinigų tam, kad nuvyktum, kur tik nori. Gali vis kažkur padirbėti ar tiesiog taupiai gyventi iš santaupų. Kai kurie keliautojai užsidirba šiek tiek dirbdami anglų kalbos mokytojais, soduose, parašydami straipsnių – ir vėl keliauja.“

Mergina pripažįsta, kad noras keliauti po taip pragyventų dvejų metų tik dar labiau sustiprėjo, tačiau ji sako nežinanti, kaip pasisuks gyvenimas. „Aš tikrai noriu visur nukeliauti, bet kaip bus, taip bus, tikrai nieko neplanuoju. Aš gyvenu čia ir dabar“, – 15min pasakojo Kotryna Laučytė.

Asmeninio albumo nuotr./Saulius, Ugnė, Kotryna, Milda Azoruose laivų uoste. Buriuotojai čia palieka piešinius su savo laivo inicialais
Asmeninio albumo nuotr./Saulius, Ugnė, Kotryna, Milda Azoruose laivų uoste. Buriuotojai čia palieka piešinius su savo laivo inicialais
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką