„Štampuojami alpinariumai – štai kas man labiausiai krinta į akis. Mes nežiūrime, ar jie tinka, ar ne, bet vis darome. Jau geriau pasižiūrėkime į darželius, kuriuos kaimuose mūsų močiutės puoselėja, ir nebijokime sodinti tų pačių augalų. Tai būtų šiuolaikiškiau nei tie morališkai pasenę alpinariumai“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Asta.
Paprašyta pasidalyti receptu, kaip sukurti nuostabų sodą, A.Grabauskienė teigė, kad tokio tiesiog nėra. „Viskas priklauso nuo aplinkos, reikia žiūrėti, koks yra namas, koks yra jo vidus. Dar yra žmogaus skonis, tačiau viską reikia daryti atsargiai, nes jei namas yra modernus, tai barokinis sodas prie jo netiks, ir atvirkščiai. Viskas turi derėti tarpusavyje. Nereikia dairytis ir bandyti kopijuoti alpinariumo, koks yra pas kokį giminaitį ar draugą. Tik žinantis, ką ir su kuo derinti, žmogus gali daryti kokį nors miksą, tačiau visas taisykles reikia išmanyti“, – teigė kraštovaizdžio studijas Naujojoje Zelandijoje pabaigusi lietuvė.
Per kiek laiko galima padaryti sodą?
„Užauginti ir sukurti gražų sodą yra ne vienerių metų darbas. Aišku, svarbu ir tai, kiek žmogus gali investuoti. Viską pradedant nuo nulio, pirmiausia kuriami takai, reikės nemažai investicijų į atramines sienutes. Išlaidos priklausys ir nuo to, kokio lygio sodo žmogus nori. Jei nori, kad viskas atrodytų gražiai, tai reikia ir didesnius augalus pirkti, o tai daugiau kainuoja. Sodą galima per vasarą įrengti, bet paprastai jis kuriamas dvejus ar trejus metus, o dar per penkerius viskas paauga ir sukuria vaizdą“, – teigė Asta.
Klaidos
Pasak A.Grabauskienės, lietuviai labai bijo daugiamečių gėlių ir gaišta laiką su vienmetėmis. Kiekvienais metais jas sėja, persodina, laisto. O ką jau kalbėti apie tuos visus vazonus, kurių yra pristatoma. „Vazonas nedaro jokio įspūdžio, jei visas sodas yra nykus. Visų pirma, turi būti aiški sodo struktūra, jis turi būti suplanuotas taip, kad atliktų savo funkcijas. Vazonai su žydinčiomis gėlėmis nieko nepakeis. Aišku, galima gyventi visaip, bet visada yra maloniau atsipalaiduoti gražiai įrengtame sode“, – aiškino Asta.
Kraštovaizdžio specialistė pasakojo, kad susitikę su ja žmonės prašo padaryti, kad būtų gražu. „Prieš pradedant kurti sodą, reikia sužinoti, kaip yra suplanuotas namas, kokia yra kiekvieno kambario paskirtis. Sodas yra namo tąsa. Jį reikia taip pat formuoti ir žiūrėti, kad viskas tarpusavyje derėtų.
Pirmiausia reikia žinoti, ką norėsis tame sode veikti: kur norėsis ilsėtis, kur norėsis skirti vietą aktyviai veiklai, kur bus daržas, šiltnamis, krepšinio ir vaikų žaidimo aikštelės. Pirma reikia išsiaiškinti, ko norite, ir paskui pradėti viską dėlioti į vietas. Paskui visas zonas reikia įtraukti į bendrą raštą. Sodą reikia įsivaizduoti kaip kokį audinio raštą: vienur būna kažkas vingiuoto, kitur būna įvairiai išsidėsčiusios geometrinės figūros. Sodas turi įgyti tam tikrą raštą, negalima tiesiog paimti ir viską sudėti į vieną visumą bei padaryti kratinį.
Kuriant sodą viską vertėtų įsivaizduoti trimatėje erdvėje: vieni tūriai bus iškilę labiau, kiti – mažiau. Kokią formą visa tai įgis, tai jau yra labai sudėtingas dalykas. Man niekada nebūna sunku apsispręsti, kokią formą turi įgyti sodas. Labai aiškus menas – turiu matyti, kaip atrodo sodas, kaip atrodo už tvoros, kaip bus atskleistas miškas, ežeras. Improvizacijos nėra labai daug, reikia tik viską išsiaiškinti, o vėliau tik suteikti formą“, – patarimais dalijosi A.Grabauskienė.
Galiausiai, kai jau yra įrengti takai ir visa kita, lieka apželdinimas: reikia užpildyti žaluma atsiradusias erdves. „Viskas turi būti ir funkcionalu, ir estetiška. Nematau prasmės užpilti skaldele ir padėti akmenį, jei paskui nebus pavėsio karštą vasaros dieną ar kur atsisėsti. Turėti sodą, kuriuo negali naudotis, yra prabanga. Kuo daugiau kampų galima panaudoti, tuo geriau. Sodas turi būti gyvenamas, jame turi būti vietų, kur norisi leisti laiką. Jei tokių nėra, vadinasi, kažkas blogai: ar priėjimas, ar išdėstymas, ar tiesiog ta vieta yra nefunkcionali. Viskas prasideda nuo praktiškumo, o vėliau tai virsta grožiu“, – pasakojo Asta.
Moteris tikino aklai nevykdanti klientų norų. „Tu, kaip specialistas, turi matyti, ko nori užsakovas, tu turi žinoti už jį. Jis gali tau papasakoti, o tu turi iš detalių susidėlioti, ko nori tavo klientas, tačiau ne aklai vykdyti kliento įgeidžius“, – teigė A.Grabauskienė.
Patarimai, kur galėtumėme tobulėti
„Reikia grįžti prie daugiamečių gėlių. Mūsų šalis nėra labai urbanizuota, todėl mes dar nejaučiame tų problemų, kurios kitose šalyse jau labai aktualios. Kitose šalyse yra išnykę vabzdžiai, kurie perneša žiedadulkes, todėl ten yra kuriami specialūs fondai, kad augalų įvairovė būtų skatinama. Yra siekiama, kad soduose būtų kuo didesnė augalų įvairovė, kad kuo daugiau būtų augalų, kurie pritraukia bites. Pas mus nekalbama apie vandens išteklius. Galbūt užsienyje tai yra subsidijuojama ir yra lengviau, o mes dar į tai nežiūrime rimtai. Mano širdis dainuoja, kai mano sode yra augalų, kuriuos augindavo mūsų močiutės, kad yra pilna bičių“, – pasakojo kraštovaizdžio specialistė.
Astos nuomone, nėra gerai, kad mes tas pačias gėles sodiname ir kapinėse, ir savo namų gėlynuose bei soduose. Mūsų soduose trūksta gyvybės, atrodo, kad mes propaguojame mirties kultą. Moteris retoriškai klausia, kam to reikia? Anot jos, reikia sodinti daugiau gėlių, mažiau tujų ir pasistengti, kad būtų daugiau spalvų ir žydėjimo.
„Pagal visas sodo kūrimo normas sode negali būti dirvonuojamos žemės, viskas turi būti apsodinta. Vietoj mulčiaus reikia naudoti kiliminius augalus. Kad piktžolės nedygtų, pasisodinkite samanų. Nuostabus augalas, augantis saulėje, – paprastasis čiobrelis: bus ir arbatai, ir kilimą įmanoma sudaryti per metus. Pavėsyje reikia rinktis jau kitokius augalus. Jei sodini gėlyną, tai reikia apsodinti jį tankiai. Per porą metų tas gėlynas suauga ir per kelerius metus darbo jau liks gerokai mažiau. Jei sodas turi gerus griaučius, tai kartais net žydinti dilgėlė gali būti gražu ir jos galima nepastebėti“, – teigė Asta.
O labiausiai A.Grabauskienei skaudu, kad žmonės, įsigiję žemės sklypą, pirmiausia nustumdo žemes ir sulygina visą reljefą. O kas blogiausia, jie išrauna šimtamečius medžius net nesusimąstydami, kad kiti užaugs iki tokio pat dydžio tik po kelių dešimtmečių, ir į jų vietą pasodina kokius nors mažus krūmelius ar dekoratyvinius augalus.
