Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 29d. 10:07

Krepšinio pasaulį užvaldžiusios keturios Belickaitės: atvirai apie kitokią lietuvius pavergusio sporto pusę

Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės Tik 15min
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės

Jau seniai visiems žinoma, kad krepšinis lietuviams tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Galbūt nežaidžiate krepšinio ar jo nežiūrite, tačiau ant pirštų tikrai galėtumėte suskaičiuoti žymiausius Lietuvos krepšininkus ar net įspūdingiausias pergales. Tokia aistra dega ir keturios sesės Belickaitės – Sigita (25), Dalia (23), Aušrinė (18) ir jauniausia Ieva (15). Trys iš keturių merginų žaidžia ar žaidė krepšinį ir jau dabar gali pasigirti įspūdingais pasiekimais, o ką jau kalbėti apie begalinį šeimos palaikymą, besąlygišką ryšį ir net planuojamą verslą kartu.

15min susitiko su visomis keturiomis Belickaičių sesėmis, kurios mielai sutiko papasakoti ir akies krašteliu pažvelgti į jų beprotišką krepšiniu apipintą pasaulį. Vyriausia sesė Sigita yra Vilniaus „Ryto“ šokėja, Dalia buvusi krepšininkė ir „Žalgirio TV“ laidų vedėja, Aušrinė žaidė Vilniaus „Kibirkšties“ komandoje, o jauniausia sesė Ieva atstovauja Vilniaus krepšinio mokyklai.

Merginos nepabūgo atskleisti daugiau detalių apie save ir papasakojo apie neįtikėtiną sesių įtaką, nesutarimus dėl drabužių ir net iš vėžių išmušančius gyvenimo skaudulius.

– Akivaizdu, kad visos nenustygstate vietoje ir nuolat atrandate vis naujos veiklos, tai automatiškai kyla klausimas, nuo ko viskas prasidėjo? Papasakokite, kaip atrodė kiekvienos iš jūsų gyvenimas iki krepšinio.

Sigita: Viskas prasidėjo nuo to, kai mes visos pradėjome lankyti pramoginius šokius. Po ketverių metų tėtis man ir Daliai pasiūlė pereiti prie krepšinio. Tačiau man labiau patiko šokti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės

Dalia: O aš užsikabinau, man labai patiko krepšinis. Kai turėdavau rinktis, krepšinis ar šokiai, mamai sakydavau, kad man temperatūra, aš negaliu važiuoti į šokius. Tada ji sakydavo, kad neisi ir į krepšinio treniruotę, tai atrėždavau, kad, oi ne, man temperatūros nėra. Aš po vandeniu pakišdavau termometrą ir apsimesdavau, kad sergu. Po to karto mama suprato, kad apsimetinėju ir simuliuoju, todėl sakė rinktis vieną. Žinoma, pasirinkau krepšinį ir likau jame.

Sigita: Mes visą laiką važiuodavome į visus Europos čempionatus ir Lietuvos rungtynes, kuriose žaidė Dalia. Sesės turbūt tada ir pamatė, kaip ji žaidžia ir kaip mes ją palaikom. O kalbant apskritai, kodėl mūsų šeimoje užgimė meilė sportui, tai abu tėvai su tuo labai glaudžiai susiję. Tėtis buvo futbolininkas ir ilgų distancijų bėgikas, o mama buvo lengvaatletė. Tiesa, mūsų tėčio pusseserė yra laimėjusi bronzą ir auksą Europos krepšinio čempionate.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sigita Belickaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sigita Belickaitė

Dalia: Ji apdovanojimus laimėjo 1997 metais ir kažkada taip pat buvo Dalia Belickaitė, o dabar yra Dalia Kurtinaitienė. Ji yra mano krikšto mama, o su tėčiu yra geriausi draugai. Būtent jie ir pasiūlė man žaisti krepšinį.

Aušrinė: Į mano gyvenimą krepšinis atėjo iš Dalios pusės, jos trenerė vis ragindavo ateiti į treniruotes. Tada atėjom ir krepšinis daug labiau patiko nei šokiai.

Ieva: Na, pačioje pradžioje aš labiau norėjau eiti į šokius, norėjau būti kaip Siga, irgi šokėja. Dar lankiau gimnastiką. Pamenu, kai šokom kartu su Sigos komanda per Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ rungtynes, tada buvau visiškai tikra, kad būsiu šokėja, bet vis dėlto nuėjau žaisti krepšinio.

– Kiekvieno lietuvio širdyje krepšinis užimą labai svarbią vietą, o kiekvieno čempionato metu suvienija net pikčiausius priešus. Todėl svarbu paklausti, kokią vietą jūsų širdyje užima ši sporto šaka?

Ieva: Aš paprastai pasakysiu, kad dabar net neįsivaizduočiau, ką veikčiau be krepšinio. Tai tapo gyvenimo dalimi.

Aušrinė: Aš irgi panašiai galvoju, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be krepšinio. Ta rutina, kai grįžčiau namo ir nieko neveikčiau, būtų sunku patikėti. Dabar tu išeini į aikštelę, išsikrauni tiek emociškai, tiek fiziškai, o dar gali atitrūkti nuo visų minčių. Man tai ne tik sportas, bet ir atsipalaidavimo būdas.

Sigita: Krepšinis man pirmiausia asocijuojasi su nerealiai gera emocija, kurią išgyveni šeimoje. Tai yra tie momentai, kai mes susirenkame visi kartu su skirtingais penkiais automobiliais vykstame stebėti sesių rungtynių. Visi kiti žmonės stebisi, kad mes tokie užsiėmę, tačiau krepšinis mus suveda į vieną vietą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės

Dalia: Kai supratau, kad nebegaliu žaisti, tai buvo sunkiausias etapas mano gyvenime. Kai komanda tampa tavo šeima, trenerė – antra mama, beprotiškai sunku priminti visas traumas.

Esu žiauriai laiminga, nes „Žalgiris“ yra ta vieta, kurioje galėjau save realizuoti iš naujo ir nepabėgti nuo krepšinio, nes be jo tikrai nebūčiau galėjus. Nors buvau už aikštelės ribų, galėjau pajusti tai, ką sesės matydavo iš šono, kai aš žaisdavau.

Niekada nepamiršiu pergalės jausmo, adrenalino, komandiškumo. Tai, kas vyksta rungtynių metu, reikia patirti pačiam, nes su užplūstančiomis emocijomis net būdavo sunku susitvarkyti.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rytis Kazlauskas ir Dalia Belickaitė
Alfredo Pliadžio nuotr./Rytis Kazlauskas ir Dalia Belickaitė

Tai ne tik žaidimas, o savęs, kaip asmenybės, tobulinimas ir augimas. Sunku, kad nebegaliu žaisti, bet kartu ir labai džiaugiuosi, nes krepšinis atvėrė tiek daug skirtingų sričių, kuriose galiu save realizuoti.

Sigita: Krepšinis suvienija šeimą, nes nėra nieko geriau, kaip stebėti savo seses žaidžiančias ir palaikyti. Nebūna, kad palaikytum kažko taip stipriai, kaip savo sesių (šypteli).

– Gyvenime nutinka įvairiausių situacijų, kai dėl tam tikrų priežasčių negali pasirodyti rungtynėse, todėl galima ieškoti alternatyvos stebint jas per televizorių ar internetu. Kokias emocijas po įtemptų varžybų sesės parsineša namo?

Dalia: Žinau, kad nereikia komentuoti (juokiasi). Jaunesnės sesės labai nemėgsta, kai aš po rungtynių bandau joms kažką pasakyti, tai bandau gražiai prieiti per aplinkui. Aušrinė ramiau reaguojanti (šypteli). Su Sigita stengiamės labai nesireikšti arba traukti informaciją, diskutuoti. Jeigu pradeda pykti, leidžiame pasireikšti, kad galėtų išsilieti.

Sigita: Vis dėlto visuomet viena kitą labai palaikome, net ir nepasisekus stengiamės įžvelgti gerąją pusę, žinoma, kad paguosti. Ko tikrai nereikia, tai demotyvuoti ir burbėti, kaip čia prastai sužaidei.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Sigita, Aušrinė ir Dalia Belickaitės
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Sigita, Aušrinė ir Dalia Belickaitės

Dalia: Tiesą sakant, sesės man pritars, bet jos visada mane labai palaikydavo. Kai nepataikydavau, nesisekdavo, būdavau liūdna, jos mane visada motyvuodavo. Sakydavo, eik tu, Dalia, nesinervink, rytoj sužaisi dar geriau.

Aušrinė: Liūdniausia, jei sesės nepasirodydavo rungtynėse, nes visada gera sulaukti palaikymo. Taip atsiranda didesnė motyvacija. Rungtynėse šeima, draugai yra labai laukiami, net sunku apsakyti, kaip stipriai jų palaikymas prisideda prie sėkmingo žaidimo.

Ieva: O aš priešingai – nemėgdavau, kai atvažiuodavo šeima, nes jausdavau didelį spaudimą, ypač prieš Dalią. Ji užkėlė labai aukštą krepšinio kartelę mūsų šeimoje ir dažnai išsakydavo klaidas. Tai ir per žaidimą galvodavau, kad tik klaidų nepadaryti...Būdavo, kad ir prašydavau nevažiuoti. Prireikė laiko, kol supratau, kad toks šeimos palaikymas yra beprotiškai svarbus.

– Kadangi Sigita ir Dalia pasidalijo į dvi barikadų puses, kurios vienoje pusėje Sigita priklauso Vilniaus „Ryto“ šokėjų būriui, o kitoje Dalia veda „Žalgirio TV“ laidas, tai ar tarp jūsų vyksta nesutarimai, kuriuos dažnai matome tarp šių klubų fanų?

Dalia: Niekada nebuvo šios priešpriešos – aš visada eidavau ir į „Ryto“ rungtynes. Būdavo įdomu pažiūrėti, kaip sesė šokdavo, nors rungtynės buvo ir negyvos (juokiasi).

Sigita: Aš irgi ateinu į „Žalgirio“ areną labiau palaikyti sesės, o ne „Žalgirio“ komandos. Tikiu, kad kai kuriems gali kilti klausimų, ką aš toje arenoje veikiu, bet nėra taip, kad labai patinka arena ar „Žalgirio“ komanda. Ne, aš palaikau „Ryto“ komandą, bet atvažiuoju dėl sesės.

Mes nesipykstam, nes suprantame, kad galima šokti, žaisti ar net vesti laidas, palaikyti skirtingas komandas, bet tuo pačiu puikiai sutarti. Norėtųsi, kad ir fanai suprastų, kad mes turime sugyventi, neturim nuolatos pyktis, turim gerbti savo pasirinkimus.

– Drabužių skolinimasis, nuolatiniai nesutarimai, skundimas tėvams –sesių kasdienybė, tačiau po visu tuo slepiasi nuoširdi meilė ir rūpestis. Kokia situacija jūsų šeimoje, ar dažnai pykstatės?

Aušrinė: Būna net nepasiklaususios pasiimame tą rūbą ir dedame į instagramą. Pamatai kažkurią sesę ir sakai: „Vėl tu su mano rūbu?“.

Dalia: Aišku, būna ir pikta. Net buvom susimušusios galingai, kad net griebėm už plaukų (juokiasi).

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušrinė Belickaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušrinė Belickaitė

Sigita: Tai yra labai geras pavyzdys, kad šeimose ne visada viskas auksu žiba. Nebūna taip, kad viskas tobula ar gyveni be ašarų. Būna ir jų, ir pykčiu, ir pasimušimų, bet dėl to ryšys niekur nedingsta. Šeima yra tikrai labai svarbi.

Dalia: Kai susipykstam, kažkuri ateina ir iškart klausia, na, tai kaip tau sekėsi, nors prieš penkias minutes pravardžiavomės ir rovėme viena kitai už plaukų. Tai taip ir buvo, kai Sigita supyko, nes mes pasakėm kažkokį inside joke'ą. Juokiamės, juokiamės, ji klausė, kas yra, mes jai sakėm, kad tai ne apie tave, o ji ne taip suprato. O kai mes pradedame juoktis, įsiterpti neįmanoma – galiausiai supyko ir išėjo.

Sigita: Aš įsižeidžiau, nes galvojau, kad mane apkalbinėja už akių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva Belickaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva Belickaitė

Ieva: Nusileidžiame į mūsų namų pirmą aukštą, kur garsiai klausėmės muzikos ir dainavome karaokę. Rėkėm, rėkėm, kad Sigita ateitų, bet galiausiai sugalvojome geriau.

Aušrinė: Įjungėme juokingą dainą iš keisto filmo „The Angel“. Visos ją puikiai žinome, jos klausantis neįmanoma nesijuokti. Ir ką – išgirdo ir iš karto atleido (juokiasi).

VIDEO: El Ángel - El extraño de pelo largo - Banda Sonora/Soundtrack

– Iš tiesų visos pasiekėte neįtikėtinai daug per tokį trumpą laiką ir akivaizdu, kad už kiekvienos sėkmės slepiasi žmogus, kuris motyvuoja ir neleidžia nuleisti rankų. Ką tokiu žmogumi įvardintumėte jūs?

Dalia: Aš tai neišskirčiau. Visos moka savaip motyvuoti, nors problemas sprendžia skirtingais būdais.

Sigita: Tik tiek, kad jaunesnėms yra sunkiau, nes yra mažiau mačiusios gyvenime. Bet tikrai visos moka įpūsti geros nuotaikos ir aš tuo labai džiaugiuosi. Su kiekviena gali pasikalbėti ir išsipasakoti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Sigita Belickaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Sigita Belickaitė

Dalia: Kadangi pati žaidžiau, žinau krepšinio virtuvę, tai man lengviau jas motyvuoti, palaikyti. Bet man taip pat reikia visų (juokiasi). Puikus pavyzdys – visai neseniai sulaukiau vieno tokio pasiūlymo, tai suskubau pasakoti vienai, tada kitai, bet ir trečios nuomonės reikia išklausyti. Pati sprendimo priimti negaliu, tai kas gali būti geriau, kai turi jas visas?

Aušrinė: Ir šeima mus labai stipriai palaiko. Tėtis ypatingai rūpestingas krepšinio klausimais, visada motyvuoja net neprašytas. Mama yra ekspertė gyvenimiškais klausimais, nors išties abu yra labai svarbi mūsų visų gyvenimo dalis.

Sigita: Toks stiprus ryšys tarp mūsų yra ne be reikalo. Tėvai visuomet būdavo šalia, o matydami tokį pavyzdį ir pačios tapome viena nuo kitos priklausomos (šypteli). Mama ir tėtis visuomet keldavo mums aukštus tikslus, kartojo, kad turim būti ryžtingos, kovingos, nepasiduoti iššūkiams. Dėl to, kokios esame dabar, galime dėkoti tik jiems.

– Na, gyvenimas ne visada rožėmis klotas, jis pateikia įvairiausių staigmenų, per kurias kartais net sunku atsitiesti. Tai papasakokite, kokia yra tamsioji krepšinio pasaulio pusė?

Aušrinė: Blogoji pusė ir yra traumos. Gipsą nešioti teko kokius šešis kartus, Daliai buvo raiščiai nuplyšę. Kiekviena trauma yra labai sunki, net ir lengviausios palieka pėdsaką viduje. Kai jauti, kad susilpnėjai, kad reikia visko iš naujo siekti, kai atrodo, kad esi pakilime, o tada... Žinoma, ne tik traumos. Sunku atsigauti po kiekvieno pralaimėjimo.

Dalia: Niekada nepamiršiu, kai per savo treniruotę mečiau į krepšį ir išgirdau Ievą verkiant. Visi jau buvo prie jos susirinkę, o man pribėgus pamačiau, kad jos ranka perlaužta. Iki šiol atsimenu, kad tą pačią akimirką apsiverkiau ir net puoliau į isteriją. O Ieva man ramiai sako: „Dalia, tu neverk, viskas bus gerai.“ Ir tų traumų buvo tikrai ne viena.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės

Ieva: Tiek, kad sau pasakiau, jog krepšinis tikrai ne man. Taip atsidūriau gimnastikoje ir grįžau žaisti krepšinio tik po dvejų metų.

Dalia: Savo traumų aš net neskaičiuočiau ant pirštų, nes kartais sako, kad net profesionalai, kurie baigia karjerą 37 metų, neturi tiek traumų, kiek aš turėjau. Tos visos didžiausios traumos, dėl kurių ir baigiau žaisti krepšinį, tai čiurnos, raiščių patempimas, praskelti antakiai, dantys. Net su mėlyne buvau atėjusi į mokyklą, bet jau nebeslėpiau, nes galvojau, ai, koks skirtumas. Va tas ir yra sunkiausia, kad ne fiziškai sunku, bet labiau psichologiškai.

Pirmosios traumos nebuvo tokios rimtos, todėl galvojau, kad niekas manęs nesustabdys, bet kai vėl ir vėl nuplyšo, tai buvo tarsis smūgis į paširdžius. Tada pradėjau galvoti, kad galbūt čia Dievas man siunčia kažkokius ženklus, kad pats metas sustoti ir save realizuoti kitur.

Todėl perėjau kitur ir galvojau, kad tai buvo vienas iš svarbiausių mano gyvenime priimtų sprendimų ir maniau, kad gal gerai pasirinkau, gal užtenka tų traumų. Aišku, būna sunku, būna tų vakarų, kai tiesiog verki ir galvoji, kodėl man taip atsitiko.

mkl.lt/Viena talentingiausių MKL merginų Dalia Belickaitė
mkl.lt/Viena talentingiausių MKL merginų Dalia Belickaitė

Sigita: Aš pati traumos nesu turėjusi, bet man atrodo, kad reikia paminėti tą psichologinę pusę, kuri yra net sunkesnė, nes, kai tu gyveni su mintimi, kad tu būsi krepšininkė, kiekvieną dieną gerai sužaidi, treniruojiesi, ir tik nuolatos galvoji, kaip negauti traumos, nes iš to turėsi gyventi. Man atrodo, kad ir Ieva, ir Aušrinė žaidžia krepšinį ir tikisi, kad iš to uždirbs pinigų. Pagalvojus, kokia atsakomybė krenta tiems žmonėms, kurie galvoja, kaip treniruotis kiekvieną dieną, kad galėtum uždirbti pinigus ateičiai, yra neapsakoma.

Aušrinė: Mums su Ieva psichologinis spaudimas buvo gal didesnis, nes Dalia buvo krepšininkė, kuri išties daug pasiekė. Tai mes jautėme spaudimą, kad niekada nebūsim tokios geros, tiek nepasieksim, kiek ji.

Dalia: Man psichologiškai atrodo sunkiausia tai, kai viskas sekasi idealiai, visi kartoja, kad tu būsi Lietuvos geriausia krepšininkė, kaip dėsi į krepšį. Kai visi galvoja, kad krepšinis yra nuostabus, kad visi čia beprotiškai daug uždirba. Bet iš tikrųjų esi labai griežtame režime, kada turi labai daug sportuoti, gana gerai maitintis, išsimiegoti, pailsėti ir viskas.

– Nors Sigita krepšinio niekada gyvenime nežaidė, tačiau mergina yra puiki Vilniaus „Ryto“ šokėja, kuri ne mažiau pluša nei patys krepšininkai. Tiesa, palaikymo šokėjų tarpe sukasi įvairiausi stereotipai apie tai, kad šokėjos yra tik dėl grožio ir dažniausiai ateina susirasti krepšininko, tai kaip yra iš tikrųjų?

Sigita: Tiesą sakant, ten šokti niekada neplanavau, bet taip jau tos aplinkybės susidėliojo. Tapau palaikymo šokėja, nes nebeturėjau pramoginių šokių partnerio (juokiasi). Stilius pasirodė įdomus, pats krepšinis buvo prie širdies, bet pagrindinė priežastis ir buvo aistra šokiams, ne krepšininkams.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sigita Belickaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sigita Belickaitė

Tai yra tik gajus stereotipas, nes šokėjos sukasi toje aplinkoje, automatiškai atsiranda merginų, kurios pradeda draugauti su krepšininkais. Bet, kad merginos ateina dėl krepšininkų, tai čia yra visiška netiesa – tu ateini dėl šokių, kuriuos myli. Mes treniruojamės beveik kiekvieną dieną, o kai būna rimtesnės rungtynės, tai dar dažniau. Pavyzdžiui, spalį turėsim šešias rungtynes, tai treniruosimės be pertraukų beveik visą mėnesį, gal turėsim tik kokias dvi laisvas dienas.

Beje, tai nėra mūsų pagrindinė veikla, mes taip pat dirbam nuo ryto iki vakaro. Jeigu kitiems atrodo, kad mūsų darbas lengvas, tai reiškia, kad gerai jį atliekam (šypteli). Iš tikrųjų nėra lengva ir visokių traumų būna, pasitempiam pastoviai kojas ir ant špagato negalim atsisėsti.

– Panašu, kad visoms krepšinis yra neatsiejama gyvenimo dalis, dėl kurio esate pasiryžusios ištverti visus sunkumus ir siekti nematytų aukštumų. Ar kada nors pagalvojote apie kokią nors kitą sritį, kurioje nebūtų krepšinio?

Ieva: Kažkada bandžiau save matyti šokėjos amplua, bet supratau, kad kitoje srityje, nei krepšinyje, aš netinku. Taip, būtent taip ir jautiesi. Krepšinis man tinka. Na, gal dar tinklinis arba matematika, nes kažkada norėjau būti matematikos mokytoja (juokiasi).

Dalia: Kadangi niekada nesakau niekada, tai gal ir grįšiu žaisti. Dabar dirbu tą darbą, kurį myliu ir esu arčiau krepšinio, tai jei ateityje nebūsiu krepšinio vedėja, manau, kad vis tiek likčiau šalia jo. Galbūt būčiau krepšinio vadovė, komandos marketingu rūpinčiausi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ieva, Aušrinė, Sigita ir Dalia Belickaitės

Šiuo metu LSMU baiginėju treniravimą ir čia įstojau, nes norėjau padėti kitiems žmonėms, o matyti jų tobulėjimą su tavo pagalba yra žiauriai nerealu. Nesinori nuo krepšinio bėgti, kai viskas sukasi aplink jį, nes tai daro mane laiminga ir man to reikia.

Sigita: Iš tikrųjų aš esu stipriai nesusijusi su krepšiniu, nes nuo 9 val. iki 18 val. dirbu investicinių projektų koordinatore. Save matyčiau turint savo verslą, kuris irgi galėtų būti susijęs su sportu. Vienu metu net turėjau svajonę, kad norėčiau būti NBA klubo generaline vadybininke. Kartais su sese dar pasitariam, kad reikia kažką daryti, – Dalia būtų atsakinga už sportinę dalį, aš už verslą, o mažąsias seses dar įtrauksim (juokiasi).

Aušrinė: Prieš kokius dvejus metus tikrai neįsivaizdavau savęs kitoje srityje, norėjau būti krepšininke kaip Dalia, žaisti kokioje nors geroje krepšinio komandoje, bet kuo toliau, tuo labiau suprasdavau, kad galbūt būsiu kineziterapeute. Nes iš tikrųjų, kaip Dalia ir sakė, kad kai padedi žmonėms, supranti, jog tai nuostabus darbas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ši idėja atitolo ir dabar įsivaizduoju save kokiam nors versle ar net darant ką nors su matematika.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:42
10:09

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką