Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Kristi Andress“ kūrėjai Kristina ir Andrius: „Šiandien yra geriausia diena mūsų gyvenime“

Kristina Kalinauskaitė ir Andrius Sergejenkas
Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr. / Kristina Kalinauskaitė ir Andrius Sergejenkas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Šiandien yra geriausia diena mūsų gyvenime... ir taip – kasdien. Ko jau ko, o optimizmo ir užsispyrimo mados namų „Kristi Andress“ kūrėjams Kristinai Kalinauskaitei (30) ir Andriui Sergejenkai (32) galėtų pavydėti daugelis lietuvių. Prieš aštuonerius metus įkurti mados namai mėgaujasi didėjančiu populiarumu, o Andriaus su partneriais legendinėje Savile Row Londone įkurta vyriškų kostiumų ateljė skinasi kelią į plačiuosius pasaulio vandenis. Dviem kūrėjams netgi užtenka laiko puoselėti daugybę metų besitęsiančią draugystę, tik štai amžinos meilės įžadams to laiko vis pritrūksta.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Dama, dvelkianti modernia prancūziška elegancija, ir džentelmenas, ištikimas klasikinio angliško kostiumo tradicijoms, – tokie yra „Kristi Andress“ mados kūrinius dėvintys žmonės. Tokie yra ir patys kūrėjai: elegantišką suknelę vilkinčios Kristinos ir klasikiniu vyrišku kostiumu nuolat besipuošiančio Andriaus sunku nepastebėti. Ir ne tik Lietuvoje. Ką tik Kinijoje, dvylika milijonų gyventojų turinčiame Ningbo mieste, praūžusioje mados savaitėje kūrėjai iš Lietuvos mėgavosi išskirtiniu dėmesiu. 

Kristinos ir Andriaus pažintis su Ningbo mados asociacija prasidėjo daugiau nei prieš metus. Tuomet parodoje „IFFAIR“ Andrius su partneriais atstovavo Londone įkurtiems siuvimo namams „Henry Bailey Bespoke Tailors“, o Kristina važiavo kartu – pasmalsauti, pakvėpuoti, prireikus padėti. Nusivežė ir lagaminą, prikrautą suknelių iš „Kristi Andress“ kolekcijų.

„Žinojau, į kokią aplinką važiuoju, žinojau, kad tai – puiki galimybė reprezentuoti savo kūrybą, todėl pasakiau sau: „Nieko, išskyrus „Kristi Andress“ drabužius, nevilkėsiu“, – juokiasi dizainerė. Visos pastangos, regis, buvo ne veltui: jau kitąmet Kristiną ir Andrių pakvietė į Ningbo mados savaitę pristatyti bendrų jųdviejų darbų, paženklintų „Kristi Andress“ ženklu. 

Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka
Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka

Naująją savo kolekciją lietuviai pristatė mados savaitės atidarymo vakarą, o jau po kelių dienų kaip legendinės, auksine siuvimo meistrystės mylia vadinamos Savile Row atstovai Andrius su partneriais pasirašė sutartį su viena didžiausių Kinijoje vyriškos mados kompanijų „Shanshan Group“, visoje šalyje turinčia daugiau nei du tūkstančius vyriškų drabužių parduotuvių. 

Mada, o ir supratimas apie ją Rytų šalyse smarkiai skiriasi nuo vakarietiškos tradicijos?

Kristina: Gatvėse žmonės atrodo kitaip, bet kiek teko aiškintis, žinomos kompanijos, sėkmingai dirbančios Kinijoje, vietinei rinkai specialių kolekcijų nekuria, o atrenka tai, kas labiausiai tinka. Kinijos žmones žavi europietiška mada. Viską, ką mato vakarietiškose reklamose, jie nori išbandyti. Kitas klausimas, kaip jie moka tai daryti: noro ir investicijų daug, bet žinių, kaip viską tinkamai suderinti, trūksta.

Andrius: Jiems svarbu, kokį prekės ženklą vilkėti. Ne taip svarbu, „Gucci“ ar „Armani“ –svarbiausia, kad būtų kuo vieniems prieš kitus pasirodyti (juokiasi). Tačiau yra ir labiau išprususių žmonių, kurie nebenori vilkėti „etikečių“, jie trokšta individualumo. 

Ningbo mados savaitėje sulaukėte išskirtinio dėmesio. Dėl to, kad esate europiečiai, kurie nesiūlo „etiketės“?

Kristina: Dėmesys buvo milžiniškas. Jo netrūko ir lankantis pirmą sykį: esu aukšta, o kai apsivilkdavau sukneles iš „Kristi Andress“ kolekcijos ir įšokdavau į aukštakulnius, nepastebėti manęs būdavo neįmanoma (juokiasi). Parodos metu kokią valandą per dieną tekdavo praleisti fotografuojantis, ir priežasčių čia ne viena: pirmiausia todėl, kad esu užsienietė, be to – jų akimis, įspūdingos išvaizdos, dar – kūrėja. Tai, kaip atrodžiau, padėjo daug lengviau užmegzti kontaktus, nebereikėjo aiškinti, kad esu dizainerė, tempti savo kūrybos pavyzdžių – žmonės patys matė, ką kuriame. 

Lietuvoje gražų daiktą pamatę žmonės dažniausiai tik pagalvoja, kad jiems jis gražus, o kinai natūraliai, kartais galbūt net naiviai ir atvirai pribėga ir sako: „Kaip tai gražu! Tu atrodai kaip supermodelis! Kaip superžvaigždė!“ 

Andrius: Visi gerai žinome, kad kūryba kinams sekasi sunkiai, užtat kopijuotojai jie yra patys geriausi pasaulyje, todėl visada prieina su dideliu smalsumu, išanalizuoja tavo drabužį iki mažiausių detalių, išnarsto po siūlelį (šypsosi). 

Kitą rytą po kolekcijos pristatymo ėjome pusryčiauti. Laukdami lifto pamatėme stovuose pridėtų laikraščių. Pačiame pirmame Ningbo dienraščio puslapyje puikavosi nuotrauka su Kristinos suknelėmis. 

Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka
Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka

Kristina: Ko jau ko, bet patekti į pirmuosius puslapius tikrai nesitikėjome, juolab turint galvoje ne nišinius – madai skirtus – leidinius, o nacionalinius dienraščius. Sunku patikėti, kad tokioje komunistinėje šalyje kaip Kinija pirmasis puslapis galėtų būti skirtas ne politikai, o madai. 

Kalbant ir apie „Henry Bailey Bespoke Tailors“ pasirašytą sutartį su „Shanshan Group“, tai – milžiniškas pasiekimas. Iki šiol nė vieni Savile Row gatvėje dirbantys mados namai nebuvo pasirašę tokio didelio kontrakto. 

Panašus kontraktas ateityje laukia ir „Kristi Andress“ mados namų?

Kristina: Kol kas apie tai kalbėti anksti. Buvo svarbu iš pradžių pažiūrėti, kaip mus priims, kokios sulauksime reakcijos, o dabar turime apsvarstyti, kuria linkme judėti toliau. Bet kokiu atveju apsiriboti vienu šou būtų kvaila (šypsosi). 

Strategijos, planai, skaičiavimai, o kur kūryba?! Toks jausmas, kad vis dažniau kūryboje verslo reikalai ima viršų...

Kristina: Rašydama magistro darbą perskaičiau nemažai knygų ir vienoje apie dizainerio profesiją rašoma, kad tėra iliuzija, jog dizaineris tik sėdi užsisklendęs savyje ir kuria. Jei tik jis turi noro, ambicijų plėtoti savo sukurtą prekės ženklą, vos penkis procentus laiko skirs kūrybai, visa kita – planams, strategijoms, kaip tą kūrybą parduoti. 

Andrius: Jei savo veiklos pradžiai neturi kelių milijonų dolerių ir viską nori padaryti teisingai, turi įdėti labai daug pastangų, darbo, jėgų. Privalai susitaikyti, kad tai bus ilgas ir varginantis kelias. 

O nuo ko prasidėjo jūsų keliai?

Andrius: Mano tėtis – kone keturiasdešimt metų patirties siuvant vyriškus drabužius turintis siuvėjas, pats tikriausias kriaučius. Kaune jis buvo didelė žvaigždė, siuvo svarbiausiems miesto žmonėms. Dvyliktoje klasėje, kai išblėso mano noras studijuoti teisę ar pasinerti į istorijos mokslus, būtent tėtis pasiūlė stoti į profesinę mokyklą. Kiek pamenu save, niekada nesvajojau siūti kostiumus, bet tėvų namuose yra filmuota medžiaga iš sesers krikštynų, kur aš, vienuolikmetis berniukas, pažvelgęs į tėtį pareiškiau, kad užaugęs norėčiau būti siuvėjas. Kaip tėtis. Kažkas turbūt jau buvo užkoduota kraujyje, nors mano tėtis niekada nesvajojo apie siuvėjo profesiją – jam ją pasirinkti liepė diedukas. 

Kai nunešiau dokumentus į profesinę mokyklą, vaikščiodami su draugu po Senamiestį užsukome į jo mamos parduotuvę. Išeidamas iš jos kažką paspyriau, tas kažkas sužvangsėjo, o kai pasilenkiau, šalia savo kojų pamačiau antpirštį. Iki šiol nesuprantu, iš kur jis ten atsirado, bet priėmiau tai kaip ženklą. Tikiu ženklais ir visuomet stengiuosi juos pastebėti.

Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka
Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka

Kristina: O mano pradžioje nebuvo jokių mistinių ženklų (juokiasi). Mano šeimoje niekas niekada nesidomėjo menais, bet mamos draugė pasiūlė padėti pasiruošti ir įstoti į Kauno dailės gimnaziją. Nuo mažų dienų buvau eksperimentatorė, kiek ūgtelėjusi pradėjau pati sau siūti drabužius. Pamenu, pasisiuvau suknelę, žiūriu, viena petnešėlė už kitą gal dviem centimetrais platesnė. Kitas pagalvotų, kad tai – brokas, o man buvo gražu ir labai didžiavausi, kad pasisiuvau tokią originalią suknelę (šypsosi). 

Kostiumo dizainas mane visada traukė, bet man – širdyje „didžiai“ menininkei – tai pasirodė pernelyg „nemeniška“ profesija, todėl nusprendžiau Vilniaus dailės akademijoje mokytis fotografijos, kurią buvau atradusi prieš keletą metų. Atvažiavome su drauge, jau įsivaizdavome, kaip tapsime Vilniaus bohemos dalimi, kaip užkariausime sostinę, bet... neįstojome. Lūzerės (juokiasi)! Grįžau į Kauną, nuėjau į Stepo Žuko dailės technikumą, dokumentuose įrašiau grafikos dizainą, o prieš paduodama lapą pagavau save galvojant: „Na, ir kam tu save apgaudinėji? Kristina, juk visada norėjai mokytis kostiumo dizainą.“

Pirmosios kolekcijos, konkursai ir pergailės, metus trukusios studijos Suomijoje, pirmasis darbas... Viskas klostėsi geriau, nei galėjau kada nors įsivaizduoti, – kostiumo dizainas įtraukė mane negrįžtamai. Pirmasis dizainerės darbas ECG įmonėje mane, bohemišką menininkę avangardistę, sudėliojo į tam tikrus rėmus. Darbas padėjo suprasti, kad kostiumo dizainas – taikomasis menas ir žodis „taikomasis“ šiame žodžių junginyje eina pirmiau. Kuriant reikia pagalvoti apie klientą, apie tikslinę auditoriją, atsižvelgti į rinkos niuansus. Mano sparneliai buvo aplaužyti, bet aš tam ir nesipriešinau. Mane net sužavėjo mintis, kad meną galima paversti racionaliu.

Andriau, tavo kelias į mados pasaulį buvo toks pats nuoseklus?

Kristina: Andrius tuo metu sėkmingai dirbo su tėčiu...

Andrius: ...buvau tėčio pameistrys, daug ko iš jo išmokau, atsirado pirmieji klientai. Baigęs profesinę mokyklą taip pat įstojau į Dailės technikumą. Ten ir susipažinau su Kristina. Ji jau buvo beveik baigusi studijas, kaip tik organizavo festivalį „Apkalbos“, kuris vyksta iki šiol, pasisiūliau padėti.

Vadinasi, tarnybinis romanas?!

Andrius: Beveik (juokiasi). Būtent po „Apkalbų“ gimė visokių minčių pradėti kurti ką nors savo. Kristina visada kūrė drabužius moterims, o aš – išskirtinai vyrams, moteriška mada manęs niekada nežavėjo. Esu sukūręs vos keletą moteriškų suknelių, vieną – Valdo Adamkaus pusseserei (juokiasi). 

Visada svajojau patekti į Savile Row Londone, kur prieš tris šimtus metų ir gimė klasikinis kostiumas, kur iki šiol dirba geriausi vyriškus kostiumus siuvantys meistrai. Pirmą kartą Savile Row atsidūriau maždaug prieš dešimt metų, kai skridau iš Lietuvos į Pietų Ameriką. Atėjau toks su kuprinyte, sportbatukais – tikras studentas. Norėjau pasiklausinėti, kaip galėčiau patekti į legendinę Savile Row, bet užėjus į kelias ten įsikūrusias ateljė visur į mane buvo žiūrima su britams būdingu pasipūtimu, arogancija: „Kas tu toks?“ Pačioje pirmojoje man buvo pasakyta, kad visas svajones, susijusias su Savile Row, galiu užmiršti, nes ten žmonės šio amato mokomi nuo penkiolikos šešiolikos metų, tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Supratau, kad turiu atsivežti savo darbų albumą ir parodyti, ką moku. 

Laikui bėgant po truputį mezgėsi pažintys su ten dirbančiais meistrais, audinių prekeiviais, jie ir papasakojo apie „Savile Row Academy“ bei neseniai ją įkūrusį profesorių Andrew Ramroopą. Beje, jis yra vienintelis siuvėjas, kurį Britų imperijos ordinu apdovanojo karalienė Elizabeth II. Akademijoje, kurią baigiau ir kurioje vėliau dėsčiau, keturių pakopų studijos trunka trejus metus. Atvažiavau turėdamas nemažą žinių bagažą, todėl baigti akademiją pagal man specialiai sudarytą programą užtruko vos tris mėnesius.

Iškart po studijų sulaukiau kiek netikėto Andrew Ramroopo skambučio: „Gal nori likti ir dirbti dėstytoju?“ Norėjau likti Savile Row, be to, profesoriaus kvietimas reiškė, kad aš išties nemažai žinau. Likau.

Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka
Ningbo mados asociacijos nuotr./Kolekcijos pristatymo akimirka

Dėstote iki šiol?

Jau nebe. Atėjo metas, kai turėjau pasirinkti: akademija ar nuosavas verslas. Vienas pagyvenęs Savile Row siuvėjas, jau daugybę metų siuvantis vien tik kelnes, per paskaitą yra kalbėjęs, kad nieko nėra puikiau, kaip pasiūti geras kelnes – juk be švarko į gatvę išeiti gali, o be kelnių – ne. Vėliau per kalėdinius pietus jis man pasakė: „Jei moki pasiūti kelnes, švarką, privalai kurti savo verslą.“ Norėdamas ten pradėti savo verslą, turi mokėti viską. 

Grįžau į Lietuvą, tačiau ir Londone jau turėjau savo klientų ratą, dirbau pagal individualius užsakymus. Tuo pat metu susipažinau su dabartiniais dviem savo partneriais. 1875 metais įkurti siuvimo namai „Henry Bailey Bespoke Tailors“ naujai duris atvėrė 2008-aisiais, prieš porą metų kaip vienas jų akcininkų ir lygiaverčių partnerių prisijungiau ir aš. 

O su Kristina pradėjote pirmiau kurti ar draugauti?

Kristina: Pažinusi Andrių supratau, kad mudu – vienas kurdamas moterims, kitas – vyrams – galėtume labai sėkmingai dirbti kartu. Iš ilgų kalbų, diskusijų, vizijų kūrimo 2006 metais įkūrėme mados namus „Kristi Andress“. 

Andrius: Kas pirmiau – meilė ar darbai? Meilė – po gerų darbų. Arba – su gerais darbais. Nesvarbu, kas po ko, svarbu, kad darbus lydėtų meilė (juokiasi). 

Kristina: Nesikišame į vienas kito kūrybą. Kai kuriame kolekciją, sudėlioju viziją, o Andrius laukia, kol aš pūstelėsiu į jo pusę. Tuomet diskutuojame, kaip turėtų atrodyti vyras, kad prie jo derėtų moteris, kartais – atvirkščiai. Jei netyčia pasitaiko ginčų (bet, patikėkite, jų beveik nėra), kiekvienas liekame prie savo nuomonės. Nors man visada įdomi Andriaus nuomonė kalbant apie techninius sprendimus, jam – kalbant apie kūrybiškumą, idėjas. 

Kai Andrius dėstė „Savile Row Academy“ ir dirbo su klientais, reikėdavo labai pamąstyti, ką atsakyti į klausimą, kur mūsų namai. Skrisdavau su Andriumi į Londoną, kartu grįždavome į Lietuvą, tačiau daug laiko praleisdavome ir atskirai. Ir dabar, kai pasineriame kiekvienas į savo darbus, kartais net nepastebime, kaip prabėga laikas. Juokiuosi, kad jaunystė, gražiausios mano gyvenimo dienos, buvo parduotos siekiams, svajonėms, tai, ką dabar žmonės mato po „Kristi Andress“ ženklu. Tuo metu, kai draugai eidavo linksmintis į klubus ar susitikinėdavo su kitais, mūsų su Andriumi visi susitikimai apsiribodavo trumpu: „Kaip ir ką dar padaryti?“ Net tėvai burnodavo už tai, kad nesugebėdavome atvažiuoti laiku į gimtadienius, vėluodavome į visas šeimos šventes, o kai atvažiuodavome, jau po valandos lėkdavome atgal prie darbų. 

Bet juk ne viskas mylimu darbu prasideda ir baigiasi! Laiko sau, vienas kitam užtenka?

Kristina: Mūsų darbas – vienodai ir malonus, ir varginantis. Po truputį suprantu, kad tai mums tapo savotiška sadomazochizmo forma: kankiniesi nuo pervargimo, bet negali sustoti, jauti, kad skriaudi save, bet negali atsitraukti (juokiasi). Tačiau metai bėga, ateina suvokimas, kad nebenori viso savo laiko aukoti vien tik darbui, atsiranda noras keliauti, ilsėtis, pasimėgauti gyvenimu. Tiesiog nebesinori keltis pamiegojus vos kelias valandas ir jau – su žvėrišku nuovargiu. 

Žmonės.lt montažas/„Kristi Andress“ kolekcijos pristatymas Kinijoje
Žmonės.lt montažas/„Kristi Andress“ kolekcijos pristatymas Kinijoje

Tačiau vestuvėms laisvo laiko vis tiek neatsiranda, o juk Andrius jums pasipiršo kone prieš trejus metus?

Kristina: Iš pradžių artimųjų rate visi mumis žavėjosi, džiaugėsi, kokie mes esame ambicingi. O dabar jau niurzga, kad net į tokias jautrias šventes kaip Kūčios atvažiuojame tiesiai iš savo mados namų, aprengę paskutinius klientus, taip ir nespėję nieko paruošti Kūčių stalui. 

Ir apie vestuves net pagalvoti nėra kada. Juo labiau kad Andrius, būdamas labai emocionalus, pasipiršo man po trijų mėnesių draugystės, o aš, būdama gana racionalaus proto, atsakymo neskubėjau duoti. Kita vertus, kas iš to mano atsakymo – vis tiek vestuvėms laiko nėra (juokiasi). 

Mes su Andriumi vestuvių pernelyg nesureikšminame. Taip, tai svarbi šventė ir žiūrime į ją labai atsakingai (gal dėl to jai laiko taip ir nerandame). Tačiau kartais pas mus ateina jaunieji ir mes matome, su kokiu perdėtu sureikšminimu jie žiūri į vestuves iki mažiausių smulkmenų. Matau, kaip kartais klientės pervargsta laukdamos didžiosios gyvenimo šventės, stresuodamos, kad viskas tą dieną būtų tobula. Iš noro viską kontroliuoti jos nebesugeba tiesiog pasimėgauti atėjimu pas dizainerį, jaukiu kavos atsigėrimu. O man visada vestuvės asocijavosi su gražia švente, su daug juoko, linksmybių, draugų, ir, žinoma, laimės jausmu.

Kai jautiesi sėdintis savo rogėse, kai gyvenimas atrodo malonus toks, koks jis yra, nelabai norisi ką nors jame keisti. Nesvarstome, kas būtų, jeigu būtų, nes šiandien yra geriausia diena mūsų gyvenime. Ir su šiuo jausmu mes gyvename jau seniai. Andrius visada turėjo stiprų šį jausmą, o man reikėjo išmokti mėgautis kiekviena diena. Būtent šis jausmas leidžia atsikelti, kai esi be galo pavargęs. 

Didžiausia laimė man yra žinojimas, kad kasdien augu. Mūsų duetas leidžia augti patiems ir auginti vienas kitą ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime, tai mums – didžiausia vertybė. Kai kuris nors išgyvena minutės, valandos ar dienos depresiją, kitas visada turi priešingą emociją. Jei kurio nors taburetė susvyruoja, kitas būtinai pakiš vatos gumulėlį. Kas tai? Gal harmonija? Balansas? Žinau, jums norėtųsi išgirsti ką nors pikantiško, bet pas mus viskas taip banaliai gerai (šypsosi)!

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Kristi Andress“ dizaineriai
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Kristi Andress“ dizaineriai
„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką