Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 18d. 12:00

Kristijonas Bartoševičius: „Džiaugiuosi, kad žmonės mane ir Saulių Pošką atskiria“ (papildyta lapkričio 18 d.)

Saulius Poška
Viganto Ovadnevo nuotr. / Kristijonas Bartoševičius

„Televizorius – tokia stebuklų dėžutė...“ – šypteli Kristijonas Bartoševičius (25), praeivių atpažįstamas kaip dešras be mėsos gaminančios „Mėslitos“ direktorius Saulius Poška iš „Dviračio šou“. Poška dėsto didžiąją problemą – auksinius ar sidabrinius ratlankius savo „Hummer“ dėti, o jį vaidinantis aktorius laksto po Vilnių dviračiu, atšalus – troleibusais, dirba organizuojant festivalį „Vilnius Mama Jazz“, planuoja choro „Ąžuoliukas“ koncertus.

Ką apie tai pasakytų televizinis milijonierius Poška, Seimo rinkimus ketinęs šturmuoti šūkiu „Tiesos ir mėsos“? Greičiausiai būdingą – „šlykštu“... Kristijono mama festivalio „Vilnius Mama Jazz“ sumanytoja ir įkvėpėja Judita Bartoševičienė (54) labai didžiuojasi sūnumi, bet dažnai apie jo Pošką iškloja griežtą nuomonę. Na, o sesuo Gabrielė Uršulė (18), kiek spėja, pažiūrėjusi brolio pasirodymus smagiai juokiasi: „Puiku, kad jis turi galimybę atsiskleisti kaip talentingas aktorius.“ 

Skirtingai nei Poška, kasdien Kristijonas tikrai nenešioja nei auksinės grandinėlės, nei masyvių žiedų, kuriuos per filmavimus jo herojus vis mėgsta pasukioti. Bet ir paprastas bluzonas, striukė, džinsai, laisvai besidraikantys plaukai nepadeda pabėgti nuo populiariojo personažo, kuris LNK eteryje matomas jau trečią sezoną. „Gatvėje žmonės vis nori paklausti, kaip ten tos dešros. Matyt, tokia pirma mintis mane pamačius šauna, nors Poška vis sako, jog pats neina į savo gamyklas – ten smirda. Nežinau, ką jiems atsakytų mano personažas.

Nebent: „Dešros? Eina!“ O aš dėl dėmesio nepykstu. Juk jei žmonėms dešimt ar kiek ten sekundžių, kol prasilenkiame, suteikia džiaugsmo, ar man gaila pasidalyti šypsena, pasisveikinti? Jei tas nepatiktų, nedirbčiau. Man smagu, kad žmonėms patinka humoras, kurį sukūrėme aš, personažo sumanytojas Tadas Vidmantas, „Dviračio“ komanda. Labai gerai, kai žmonės šypsosi.

Mano aplinkai toks nepažįstamųjų dėmesys iš pradžių atrodė keistokas, nors pats su tuo susitaikiau gana greitai. Dabar apsiprato ir jie. Jei eidami gatve su draugais ką nors aptarinėjame, o staiga greta atsiranda interesantas, su juo pasisveikiname, įvyksta minutės trukmės pokalbis, išsiskiriame ir toliau šnekamės kaip iki tol. Lyg nieko nebuvę, tarsi tą minutę tiesiog kažkas būtų iškirpęs“, – juokiasi Kristijonas.

Televiziniu „Mėslitos“ direktoriumi jis tapo baigęs rimtus mokslus: studijavo ISM vadybos ir ekonomikos universitete, būdamas 21-ų pagal mainų programą išvyko gilinti ekonomikos žinių į Indiją, paskui – į Paryžių, atliko praktiką Maltoje, ten domėjosi vynininkystės plėtra šioje šiltojo klimato saloje: „Tos patirtys užsienyje – neišdildomos. Daug ką studijuodamas supratau. Gal net daugiau, nei išmokau.“ 

Dabar išsilavinimas padeda rengti festivalį. Jis – ir fanko stiliumi grojančios grupės „Fun Clock“ vadybininkas bei choro „Ąžuoliukas“ direktorius, dainuojantis jame nuo septynerių. „Kartą kažkas paklausė, kas imsis visų organizacinių choro reikalų. Kitas atsakė: „Taigi Kristijonas, jis jau, šiaip ar taip, tą daro.“ Taip ir tapau direktoriumi – labai mandrai skamba (šypsosi). Tos pareigos iš principo – vadybininko. Kadangi „Ąžuoliukas“ – ne pelno siekianti organizacija, tai ir tas mano darbas yra savanoriška socialinė veikla. Turiu patirties, noro organizuoti vasaros stovyklas, turus. Vasarą Turine dalyvavau jaunųjų kultūros ir meno vadybininkų verslininkiškumo seminare. Suvažiavo chorai iš viso pasaulio – keturi tūkstančiai dalyvių. Rytais – kūrybinės dirbtuvės, vakarais – koncertai. Mokiausi įdomių dalykų – lokacijų, personalo paieškos, kaip vykdyti užmojus, spręsti technines problemas. Paskui visos tos patirtys sueina į džiazą“, – pasakoja. 

Beje, festivalio „Vilnius Mama Jazz“ užkulisius Kristijonas pažįsta nuo pat jo pradžios. „Pamenu, prieš dešimt metų Kristis vaikšto visas nelaimingas po teatrą – apsauga visur įleidžia, bet pats neturi jokios akreditacijos, o visi savanoriai jas pasikabinę po kaklu. Jis jiems taip tos akreditacijos pavydėjo, kad savanorės ėmė ir padarė su dideliu užrašu „Direktorius“. Pamatė keli valdininkai: „Kaip čia taip leidi – direktoriaus pareigos rimtos.“ O man smagu – juk čia žaidimas, ne atominės statybos. Sakiau, jei ne dabar, tai kada nors direktoriumi taps. Ir ką – šiandien jau turim direktorių. Kas kad „Mėslitos“, – juokiasi Judita. – Vaikai augo su džiazu. Kristijoną pirmąsyk į Birštoną nusivežėm, kai dar buvo maitinamas krūtimi, paskutinius mėnesius laukdamasi Gabrielės Uršulės taip pat Birštono festivalyje šokau. Paskui jie visąlaik buvo šalia, kol išaugo į tokius, kuriais labai didžiuojuosi, tik per mažai giriu. Kažkada pagalvojau, kad jau galiu eiti į pensiją: savo festivalį galiu palikti jiems, tik su rėmėjais lieka supažindinti ir kitų žaidimų, kaip organizuoti renginį neturint pinigų, pamokyti.“

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Mama Jazz Judita Bartoaevičienė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Mama Jazz Judita Bartoševičienė

Kultūrinė namų aplinka išties nulėmė ir Kristijono, ir Gabrielės Uršulės pasirinktas kryptis. Dešimtą vidurinės mokyklos klasę baigusi JAV, laisvai kalbanti angliškai, prancūziškai, Amerikoje pramokusi kinų ir ispanų, dabar ji kibo į rusų kalbą, nes Rusijoje norėtų studijuoti teatro režisūrą. „Mamos pėdomis – ji baigusi režisūrą, – šypsosi kone kas vakarą į teatrą žingsniuojanti, su kitomis savanorėmis laisvalaikiu Vilniaus senjorus angliškai mokanti mergina. – Apskritai mama, jos sukurta šeimos harmonija mums su broliu padarė didžiulę įtaką. Užtat dabar abu taip su džiaugsmu prisidedame prie jos darbų – nepažįstu kitos moters, kuri būtų džiazo festivalio rengėja, prodiuserė. Tik kartą per festivalį mama buvo viena – tuomet aš mokiausi Amerikoje, o Kristijonas su „Ąžuoliuku“ gastroliavo Lenkijoje.“ 

Džiazo bacila Kristijoną su sese kaip reikiant užvaldžiusi. Abu bet kur užsienyje puola fotografuoti su šia muzika susijusių plakatų, užsuka į klubus. „Indijoje nepasivarginau nueiti į dviejų dienų džiazo festivalį. Prieš tai pasikonsultavau su mama. Ji išvardijo: „Šitas – gerai, anas – vidutiniškai, kitų nežinau, nes atlikėjai – iš Indijos.“ Buvo labai įdomu pamatyti visai kitokius žmones, kokių gatvėje nesutiksi. Juk džiazas – Vakarų kultūros kūrinys, tad tikrai smalsu pamatyti juo susidomėjusius indus. Ir dar tiek jų vienoje vietoje“, – prisimena Kristijonas.  Indijoje jis netikėtai iš arti pamatė ne tik vietos džiazo tradiciją, bet ir... Holivudą su pačia Julia Roberts. 

„Vaikščiojome su bičiuliais Delio gatvėmis, priėjo vyriškis: „Noriu pakviesti filmuotis.“ Buvome girdėję, kad indai baltaodžiams siūlo filmuotis pornografiniuose filmuose. Vis dėlto nuėjome pas jį į biurą galvodami, kad negalima praleisti galimybės. Aiškino: filmas su Julia Roberts, prodiuseris – Bradas Pittas, čia viskas tikra.“ Pasižiūrėjome internete – tikrai vyksta filmavimas pagal bestselerį „Valgyk, melskis, mylėk“. Iš pradžių, dar tiksliai nežinodami, manėme, kad filmuos Bolivudas, o pasirodė – Indijoje dirbanti komanda iš Holivudo. Buvo gražu žiūrėti, kaip viskas sustyguota. 

Tame filme kaip masuotės aktorius dirbau virtuvėje, pasirodžiau jogos treniruotėje, paskui – maldoje. O Julią Roberts tikrai mačiau poros metrų atstumu!“ – juokiasi Kristijonas.  Gabrielė Uršulė į „Valgyk, melskis, mylėk“ premjerą JAV nuėjo su visa amerikiečių šeima, kurioje tuos metus gyveno: „Aiškinau, kad čia filmavosi mano brolis. Tiesa, jo taip ir nepamatėme...“  Na, o jis pats į kino teatrą pažiūrėti juostos taip ir nenuėjo – daug kas sakė, jog filmas prastas, tad nutarė negaišti lako. Tik epizodą, kuriame, žinojo, tikrai dalyvavo pats, matė kompiuteryje. 
Indija, jos netvarka arba savotiška tvarka Kristijonui davė nemažai: „Pirmiausia supratau lietuviškos patarlės „Šuo ir kariamas pripranta“ teisingumą. O kai pripratau, mokiausi ir viską stebėjau. Šalis tikrai nėra neišsivysčiusi, bet ten viskas taip labai kitaip, kad iš pradžių negali nuspėti.“ 

Žvelgdamas į „Dviračio šou“ kameras, scenos baimės Kristijonas nejaučia. Jos atsikratė nuo mažens dainuodamas „Ąžuoliuke“.  „Dar esu dirbęs teatre, pasitikdavau publiką, pristatydavau renginius. Aišku, visada šiek tiek jaudinuosi. Juk jei žmogus dėl nieko nesijaudina, jis – negyvas. Paskui, po pirmos frazės, pirmo judesio, atsipalaiduoju. Tas labai padeda dirbant ir per festivalius susipažįstant su žmonėmis, – pasakoja ir priduria, jog kartais Poškos pasisakymus kokiu nors klausimu tenka įrašyti kelissyk, bet – ne iš streso ar įtampos: – Keisčiausia, kad kartais sunkiausi tekstai įrašomi iš pirmo karto, o lengviausi – net ne iš dešimto. Negaliu atsakyti, kodėl. Būna, kad žodžiai, kurie yra ne tavo, kartais kliūva, tiesiog nesisako. Išmoksti žodį, bet pamiršti prieš tai buvusį... Dar vienas dublis. Žiūrovas pamato tik sklandų įrašą, ir man kino, ekrano stebuklas, kad tai, ką darai, iš esmės yra apgavystė, suteikia daug žavesio. Tai mane džiugina, smagus pats kūrybos procesas.“ 

Į tą kūrybos procesą Kristijonas įneša improvizacijos, o parinkta tema, žodžiai būna sudėlioti tekstų rašytojų. Dėl rekvizito, vietos, kur bus filmuojama, jis tariasi su „Dviračio šou“ režisieriumi Augustinu Griciumi. Jei Poškos personažo ir Kristijono, kaip aktoriaus, atradėjas Tadas Vidmantas mato, jog nukrypstama nuo jo vizijos, iškart iškloja pastabas. Jis gyvena Anglijoje, savo klausimus „Mėslitos“ milijonieriui atsiunčia internetu. „Nemažai svarstėme, ar verta mums tą Pošką leisti į televiziją – filmukai su juo internete nemažai kartų peržiūrėti. Galvojome tęsti tokią idėją, bet surizikavome su „Dviračiu“ ir šiandien nė vienas nesigailime. O tada, pradžioje, negalėjome žinoti, projektas bus sėkmingas ar – ne, nes žmonių skonio nenuspėsi. Poška jiems įtiko, nes visus traukia ne vidutinybės, o ekstremumai, kurie stebina“, – mano vaidmens kūrėjas. 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Saulius Poaka
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Saulius Poška

Iš pradžių visais klausimais nuomonę turintis „Mėslitos“ direktorius žiūrovams pasirodė toks tikroviškas, kad nemaži jų manė, jog išties kažkoks pasipūtėlis verslininkas išsipirko eterio laiko ir naudoja savo reklamai. Kadangi Poškos postringavimai vis nesiliovė, buvo tokių, kurie piktinosi: „Na, kaip tas tipas drįsta?!“ Komentarai padrąsino: produktas sukurtas sėkmingai.  Kartais Kristijonas Poška išeina iš televizijos ir patraukia į privačius įmonių renginius. Ten jis, kaip ir per filmavimus, su tam tikra emocija ištransliuoja tekstą ir neperžengia personažo rėmų. „Moku ekonomikos terminus, bet jų nevartoju, nes Poška jų juk nemoka nė vieno. Puikiai kalbu angliškai, bet nuėjęs į užsienio bendrovę negaliu to rodyti. Poška juk turėtų šnekėti nebent rusiškai, o aš rusų kalbos nemoku. Kai reikia, įsigyvenu į personažo kailį, bet džiaugiuosi, kad mudu skiriamės. Ir kad žmonės mus atskiria“, – šypteli Kristijonas. 

Ką apie Pošką mano aktoriaus šeimos moterys? Mama vis turi griežtų pastabų. „O man kritikuoti per maža kompetencijos. Tas personažas atrodo išdirbtas ir puikiai sulipdytas. Žinau, kad Kristijonui patinka kinas, televizija, visos techninės detalės, todėl džiaugiuosi, kad jį rado kaip žiauriai talentingą aktorių ir davė progos tą meistriškumą parodyti“, – sako Gabrielė Uršulė.  Kristijonas puikiai supranta, kad Poškos vaidmuo – ne visam gyvenimui. Bet nešti savo diplomų į kokią nors įmonę ir ieškotis darbo biure neketina. „Tai – ne man, – sako užtikrintai. – Tai, ko išmokau, ir toliau pritaikysiu ėmęsis bet kokios projektinės veiklos – meno administravimo, investicinės bankininkystės ar ko kito. Ir tikrai norėčiau, kad kas nors pakviestų filmuotis kine. Manęs dažnai klausia: „Ar kur nors teatre dirbate?“ Ne, nes niekas ir ten nekvietė.

O jei kviestų, pamatytų manyje cinkelį, mielai dirbčiau toje srityje, nors žinau, kad teatras ir kinas reikalauja daug energijos, laiko. Man tai būtų iššūkis, kurio mielai laukčiau.“  Dabar Kristijonas su bičiuliais pradėjo su kultūrine veikla nesusijusį projektą. „Buvo minčių ir žemės ūkiu užsiimti, ketinome imtis biokuro – labai norėjome auginti žilvičius (jie dar vadinami energetiniais gluosniais), rašėm projektus, skaičiavom, kiek hektarų žemės reikėtų. Paskui išgirdome, kad tuo užsiims stambūs investuotojai, ką čia mes su savo dvidešimt hektarų, nors tai iš principo irgi daug...

Manau, Donaldas Trumpas, Richardas Bransonas taip pat buvo prisigalvoję visokių dalykų. Kuo susiję kokakola ir oro linijos? Taip pat ir žemdirbystė su džiazo festivaliu. Niekuo, bet minčių galvoje juk visokių sukasi...“ – šypsosi Kristijonas.  Gal kada nors iš savo idėjų jis uždirbs milijoną ir turės vienintelę bendrystę su Sauliumi Poška. Tada pagaliau nebereikės ieškoti pagrindinio „Vilnius Mama Jazz“ rėmėjo...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką