Mano džinsų dydis – kaip manekenės
„Dabar jaučiuosi fantastiškai, – apie savo amžių sako Kristina. „Mano džinsų dydis – kaip manekenės, apimtys – puikios, smegenų užtenka, galiu sau leisti mėgautis gyvenimu, turiu puikų darbą, gerus bičiulius, labai mylimą vyrą, kuris kasdien man primena, kaip mane myli. Kiekvienas gyvenimo etapas veža savaip. Aišku, jei sugebi nepanikuoti dėl atsirandančių raukšlelių ir įvertinti laiko patikrintus bičiulius. Labai džiaugiuosi dukters kitimu. Kadaise ji buvo pasipūtęs bjaurusis ančiukas, o dabar pamažu virsta į mielą gulbę.“
Ar Kristinai gyvenime sekasi ne tik dėl to, kad ji draugiška, komunikabili, bet ir graži moteris? „Ačiū už komplimentą, – šypsosi Kristina. – Kiekvienas žmogus turi savo grožio etaloną. Vieni žavisi didžiakrūtėmis Rubenso moterimis, kitiems patinka mažutės lieknutės stirniukės. Aš save vertinu normaliai. Pakanka žinoti, kad nesu bjauri. Gyvenime viską pasiekiau savo darbu, o ne išvaizda. Dėl populiarumo niekada nenusimečiau drabužėlių prieš jokį fotografą“.
Kristina įsitikinusi – nepakanka būti tik gražia moterimi. „Lietuvoje gyvuoja grožio kultas, nes jaunos merginos įsitikinusios, kad ideali išvaizda atvers visus kelius. Tegul tos mergaitės nepamiršta, kad jei jos bus TIK gražios, jų švytėjimas bet kurioje srityje – televizijoje, mados pasaulyje, versle – bus labai trumpalaikis. Graži moteris privalo būti ir labai šviesaus vidinio pasaulio. Tuštumos akyse nepaslėps joks chirurgas, neužmaskuos net ir brangiausia kosmetika. Mane labai siutina, kad daug jaunų merginų į plastinės chirurgijos specialistus kreipiasi tikėdamos, jog jos iš karto taps laimingesnės, jei nors keliais centimetrais pasididins krūtinę. Mano suvokimu, kūną tobulinti reikia pradėti tik tada, kai tampi „didele mergaite“, t. y. kai veide jau įžvelgi raukšles ar po gimdymo nerimauji dėl suglebusios odos“, – sako Kristina.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./Kristina Kaikarienė ir Vygintas Kaikaris |
Kaunas–Vilnius–Kaunas
Nors Kristina gyvena Kaune, ji daug laiko praleidžia sostinėje, nes čia pagrindiniai darbai, bičiuliai, filmuojamos televizijos laidos ar projektai, kuriuose veikli moteris turi dalyvauti. Ar nekyla minčių kraustytis į Vilnių?
„Iš karto tvirtai atsakau, kad net nesvarstau tokio klausimo. Mano vyras dirba Kauno akademinėse klinikose, kur savo žinias jis perduoda kitiems žmonėms. Prieš porą savaičių jis su kolegomis atidarė privačią grožio ir chirurgijos kliniką, todėl visas jo gyvenimas verda Kaune. Vygintas yra nepaprastai savo profesijai atsidavęs žmogus, tad aš net nedrįsčiau prašyti patenkinti mano mažą kapriziuką – kraustytis į sostinę. Ir dėl ko? Kad galėčiau lakstyti po vakarėlius? Man liežuvis neapsiverstų šito paprašyti.
Jei man norisi nueiti į vakarėlį – sėdu į automobilį ir važiuoju. Jei Vygintui irgi šauna į galvą, jis važiuoja kartu. Į priekį vairuoja vyras, atgal – aš. Ar neprailgsta kelias? Jokiu būdu! Būna netgi taip, kad sustojame prie namų ir nelipame iš automobilio, mat nebaigėme pokalbio. Po tiek metų mes vis dar turime apie ką pašnekėti!“ – šypsosi Kristina.
Reikia ne tik išklausyti, bet ir išgirsti
Nors su vyru Kristina santuokoje gyvena jau 15 metų, tačiau, pamačius juos kartu, susidaro įspūdis, tarsi jie būtų susipažinę prieš mėnesį: Kaikariai vis dar meiliai šypsosi žiūrėdami vienas kitam į akis. Ar egzistuoja darnios santuokos receptas?
„Jei būtų kažkoks receptas, turbūt visi jį nusikopijuotų ir perduotų iš rankų į rankas. Tiesiog mano vyras yra teisingas, taktiškas, galantiškas, kantrus žmogus. Mylimą žmogų kiekvieną kartą norisi kažkuo nustebinti ir pradžiuginti. Kai gaminu vakarienę, stengiuosi net ir duonos riekę ne paprastai ant stalo padėti, o kažkaip įmantriai suraikyti. Meilė, partnerystė, bičiulystė – kad ir kas tai bebūtų – jei to jausmo nepuoselėsi, nesaugosi, jis kaipmat užges. Ištiesti vienas kitam ranką, susipinti pirštais, vienas kitą pakutenti – būtina. Nepakanka prieš vyrą pavizginti uodegą pasipuošus seksualiais apatiniais. Kartais reikia tik išklausyti po ilgos darbo dienos. Ne tik išklausyti, bet ir išgirsti, ką jis pasakoja“, – įsitikinusi Kristina.
Po sunkios traumos Kristinos vyras visą mėnesį praleido ligoninėje. „Nebuvo nė dienos, kad palikčiau jį vieną. Atrodytų, nuo ryto iki vakaro ir per visą naktį sėdėti yra pernelyg didelė auka, tačiau laikas nė kiek neprailgo. Nesijaučiau, kad aukojuosi. Skaičiavau kiekvieną vyro laimėjimą – kai jis jau galėjo pakilti iš lovos, pats nusiprausti“, – prisimena Kristina.
Moteris atskleidė dar vieną darnaus ryšio paslaptį: „Sutuoktiniai privalo perdėm nevaržyti vienas kito laisvės. Jei noriu pasilinksminti, sėdu į automobilį ir lekiu į sostinę. Būna dienų, kai vyras su bičiuliais išsiruošia į žvejybą ar sėdi prie kompiuterio. Mes nesisaviname vienas kito, todėl tiek metų ir gyvename kartu.“
