Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kristina Navickaitė-Tina: „Man apskritai buvo sunku pradėti šokti su vyru“

Kristina Navickaitė-Tina
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Kristina Navickaitė-Tina
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kai gyvenimą užkariauja šokiai, visa kita turi pasislinkti į žemutinę virtuvės lentyną. Nuo ryto iki vakaro lieka vien keliai, automobiliai, repeticijų salės, mažai miego, daug fizinio krūvio... Bet kartu – scenos džiaugsmas, gražios šokio žingsneliu papasakotos istorijos ir sielos kamputyje įsitaisęs pasitenkinimo jausmas: „Aš viską padariau.“ Padaryti viską, ir dar daugiau – tokiais siekiais dabar gyvena LNK projekto „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ dalyvė Kristina Navickaitė-Tina (35) ir jos scenos partneris Tadas Rimgaila (28).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Sakai, dabar tavo gyvenime – vien autostrados, fizinis krūvis, šokis, stresas... Bet juk visada taip buvo.

Taip tik atrodo. Iš tiesų aš senokai nužengiau nuo scenos: nebešoku jau trejus metus. Truputį keista – man jau 35-eri, bet žmonės mane vis dar pristato kaip šokėją, tarsi būčiau užsilikusi laike... Iš tikrųjų dabar atlieku tik vadovaujamą darbą: reikia sustyguoti kolektyvą, sukurti šokius, parinkti kostiumus, įpilti degalų, nuvairuoti daugybę kilometrų... Taigi po truputį nuėjau į pogrindį. 

O dabar tave su trenksmais iš ten ištraukė...

Visi sako: ai, tau tai lengva. Nė velnio man nelengva. Man skauda visą kūną: visada daug sportavau, bet juk šokdama niekada nežinai, kokius raumenis pajudinsi. Štai darau blatną sukinį viena koja – ir iškart nuima visą šlaunį. Vis dėlto ne aštuoniolika jau. Kai pagalvoji, anksčiau kiek atšokta – neskaičiuojant valandų, nemiegant paromis... O dabar organizmas jau pradeda duoti ženklų.

Viganto Ovadnevo nuotr./Kristina Navickaitė-Tina ir Tadas Rimgaila
Viganto Ovadnevo nuotr./Kristina Navickaitė-Tina ir Tadas Rimgaila

O psichologiškai kaip jautiesi? Būna, kad norisi daužyti galvą į sieną?

Dar ne (šypteli). Beviltiškų akimirkų dar nebuvo daug. Prodiuseriai gąsdina, kad juodoji duobė mus ištiks maždaug lapkričio mėnesį. O kol kas nepasiduodu blogoms emocijoms, varau ir galvoju – kad tik kūnas atlaikytų, o su smegenimis viskas bus tvarkoj. 

Asmeninis gyvenimas dėl viso to nenukenčia? Ar tu apskritai tokį turi?..

Tikslus klausimas... Šiuo metu neturiu. Dabar nėra nieko, išskyrus šokį ir juodą darbą. 

Taigi tu ne iš tų šokėjų, kurie skundžiasi: „Gelbėkite, mane meta iš namų!“

O ne, niekas manęs nemeta. Aišku, katinai būna nusivylę, grįžusią varsto priekaištingais žvilgsniais: „Tik dabar parsitrenkei?.. Tai kur buvai?“ O paskui tampa labai meilūs: baksnoja nosimis, lenda po antklode... Be proto pasiilgstu sesers, jos sūnelio Rojaus. Parlekiu, apsisuku ant vienos kojos, nespėju nė lagamino išsikrauti – ir vėl atgal į Vilnių. 

Sako, tave čia kažkoks jaunuolis vežioja – atveža, parveža... Kas per vairuotojas?

Jaunuolis, sakai? Tik kur jis (juokiasi)? Dar neužgyvenau tiek, kad leisčiau sau asmeninį vairuotoją... Ne, vairuoju pati, niekas manęs nevežioja. Gal kada ir buvo, bet to vieno vienintelio nėra.

O kas kuria meilės istorijas šokiams? Judu su Tadu?

Viską kuriame patys, bet turime nuostabių padėjėjų. Aplink mane susibūrusi artimų žmonių komanda, kuri, nepaisydama laiko ir išlaidų, nori kurti drauge su mumis. Jeigu už tai reikėtų mokėti, tikrai neišsimokėčiau, bet jie viską daro dėl gražios idėjos. Pastūmę į šalį brangius užsakymus, staiga pareiškia: „Tina, apsivilk suknelę ir eime į miestą.“ Istorijos siužetą išryškina stilistė Olga, jį vizualiai nuspalvina fotografė Viktorija. Taip mes su Tadu tampame animacinio filmo herojais – Paryžiaus monstru ir gražuole kabareto dainininke. Naktimis nuvargę braidome po gatves ir Klaipėdos senamiestyje ieškome arkų, primenančių Paryžių. Net ėjome į kino teatrą ir žiūrėjome tą filmą valgydami popkornus, kad pajustume, kaip viskas turi būti... 

Kaip tau sekasi su Tadu?

Jis labai talentingas. Gaudama pasiūlymų šokti, vis galvodavau tik apie jį: atrodė, kad su juo scenoje būtų nuostabu. Visi mano lūkesčiai pasiteisino. Juokinga: esu įpratusi vadovauti – tiek kolektyvui, tiek apskritai gyvenime. O čia man kažkas vadovauja... Nors kartą ir mane kažkas bara! Tuomet viduje juokiuosi: kaip gera, kai ant manęs kažkas rėkia! Tik stengiuosi nepradėti garsiai kvatotis – tada Tadas baisiai užpyksta... 

O simpatijų atsiranda? Vis tiek gražus vyras...

Tai paslapčių paslaptis, bet tiek to, atskleisiu: man apskritai buvo sunku pradėti šokti su vyru. Bijojau fizinio kontakto: kai reikia susiliesti klubais, atsisėsti ant peties, man tai atrodo labai intymu. Stengdavausi laikytis pagarbaus atstumo: tada nieko neišeidavo ir mes griuvinėdavome. Scenoje esu individualistė: juk visada šokdavau viena. Jei ir pasitaikė improvizacijų su vyrukais, vis tiek nebuvo artimo kontakto. Todėl man teko prisijaukinti Tadą, ir aš ilgokai užtrukau.

Ar egzistuoja mergina, kuri įtariu žvilgsniu seka, kai tu sėdiesi jam ant pečių?

Na, jis simpatiškas vyras, natūralu, kad šalia jo visada kas nors yra. Bet pavydo nepajutau: manau, jis viską tvarkingai sustyguoja. Jokių špilkų nejaučiu – džiugu, nes tai pridėtų įtampos ir nepatogumų. 

O ką manai apie savo išvaizdą? Kiek svorio jau nukrito?

Nesisveriu, bet visi aplink sako, kad nykstu. Nors kai Tado klausiu, ar dabar lengviau mane kelti, atšauna: „Ką čia išsigalvoji, kaip buvo sunku, taip ir tebėra.“ Pati matau, kad manęs mažėja, o ir pavalgyti ne visada pavyksta: sekmadienis išvis tampa bado diena, nes kiaurą dieną šokame... Kol kas dėl to jaučiuosi gerai: jei kada pasijusiu blogai, eisiu ir suvalgysiu penkiolika picų. 

Ir galiausiai: kam tau viso to reikėjo?

Man reikia iššūkių, ko nors labai sunkaus ar net neįmanomo. Sportiniai šokiai man buvo misija neįmanoma: su savo šokiais tikrai nesilygiuoju į profesionalųjį sportą, tai visiška komercija. Visada sakydavau: na jau ne, sportinių šokių tikrai nešoksiu. O dabar užsispyriau: išmoksiu. Nes bijojau, nesiryžau, nedrįsau, maniau, kad nepavyks... Tiesiog turiu įrodyti sau, kad galiu. Tai yra gražus, elegantiškas, grakštus karas su savimi, ir jį aš tikiuosi laimėti.

Mariaus Žičiaus nuotr./Kristina Navickaitė-Tina ir Tadas Rimgaila
Mariaus Žičiaus nuotr./Kristina Navickaitė-Tina ir Tadas Rimgaila

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką