TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kristina Navickaitė-Tina: „Noriu nubusti ir suprasti, kad visa tai baigėsi“ (papildyta kovo 29 d.)

Kristina Navickaitė-Tina
Viganto Ovadnevo nuotr. / Kristina Navickaitė-Tina
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Ar įmanoma buhalteriškai suskaičiuoti jausmus?..“ – kalbėdama liūdnai šypteli šokėja, šokių studijų „Tina Dance“ savininkė Kristina Navickaitė-Tina (34). Šio pokalbio ji visai nenorėjo: mielai būtų ir toliau tylėjusi, kaip tylėjo pastaruosius dvejus metus. Tačiau dėl nesibaigiančių atlikėjo Mindaugo Mickevičiaus-Mino (35) priekaištų, kaltinimų, į kairę ir dešinę dalijamų interviu, kuriuose po dalelę narstomas asmeninis Tinos gyvenimas, jos kantrybė trūko. Neapsikentusi ji padavė Mino į teismą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Visus pastaruosius metus, kai Mino keliavo iš vienos televizijos laidos į kitą, lyg iš neišsenkančio rago traukė naujus ir naujus kaltinimus, liejo priekaištus ir grasinimus, vis tylėjai. Kantrybės tau galima tik pavydėti...

Per tuos metus aš irgi šimtus kartų buvau įkalbinėjama dalyvauti televizijos laidose, duoti interviu, kalbėti apie nuoskaudas, priežastis ir pasekmes, bet vis atsisakydavau. Juk laidose tokių problemų neišspręsi. Manau, buvau pakankamai kantri... Tačiau tai, kas vyksta, peržengia visas ribas.

Kaip jauteisi tylėdama?

Blogai. Viską laikiau savyje, išsikalbėdavau tik artimiesiems... Esu jautrus žmogus, mane lengva užgauti, o tai, kas ant manęs buvo pilama pastaruosius metus, tikriausiai būtų užgavę net ir akmenį. Klausytis tų rėkavimų ir ieškoti bent krislelio racionalumo nebuvo prasmės. Todėl bandžiau užsiblokuoti: nematyti, negirdėti... Vienu metu net ėmė atrodyti, kad tam įgijau imunitetą. Tačiau visiškai atsiriboti turbūt neįmanoma. Kartą, kai netyčia įsijungus vieną iš galybės televizijos laidų, mane fiziškai supykino, galutinai supratau: viskas, aš nebegaliu. Tą melą ir šmeižtą turiu sustabdyti.

Tina, ką būtent jis meluoja?

Jis sako labai daug netiesos. Labai daug ką nutyli... Tegul tai lieka jo sąžinės reikalas.

Pasakyk pagaliau: kam priklauso tas namas, į kurį Mino taip aršiai pretenduoja?

Namas priklauso man. Tai – trylikos metų kruopštaus darbo rezultatas. O per tuos trylika metų – šimtai ar net tūkstančiai renginių, didžiulė atsakomybė, daugybė įgyvendintų televizijos projektų, ir visa tai – be poilsio, su ugnele širdy ir maksimaliu atsidavimu...

Didžiausia klaida, kurią padariau, – kažkuriuo metu leidau Mino pasijusti lygiaverčiu namo šeimininku.

Vadinasi, kai judu pradėjote bendrauti, namą tu jau turėjai?

Aš turėjau žemės sklypą su „dėžute“. Namo statybos buvo įpusėjusios. Mino prisidėjo prie tolesnių statybų, nešiojo akmenis, kasė griovius, statė tvorą ir pridėjo ranką prie kitų ūkio darbų, apie kuriuos šiandien visiems tiek daug pasakoja... Bet juk geranoriškas prisidėjimas nesudaro pagrindo atsirasti nuosavybei! Taip pat nesuteikia teisės reikalauti nepagrįstai didelių pinigų sumų, man naudoti psichologinę prievartą, grasinti paskelbti veikiausiai išgalvotą kompromituojančią informaciją...

Juk tie grasinimai, net jei ir išgalvoti, daro negrįžtamą žalą mano verslui. O kalbos apie pasisavintus pinigus yra visiškai nepagrįstos. Dabar suvokiu, kad didžiausia klaida, kurią padariau, – kažkuriuo metu leidau Mino pasijusti lygiaverčiu namo šeimininku. Perstatyti sienas, į kitą vietą perkelti langą, kad jis geriau jaustųsi...

Bet jūs juk turėjote ir butą Klaipėdos centre? Tad nutrūkus judviejų santykiams Mino nebuvo išmestas į gatvę, kaip dabar mėgsta sakyti?

Mūsų butas man jau nepriklauso – jis liko Mino. Kiekvienas turime savo. O tie jo skundai, pareiškimai ir pretenzijos dėl tariamo išmetimo į gatvę ir neturėjimo kur gyventi – eilinė netiesa. Panašu, kad jis labai stengiasi viešumoje suformuoti klaidingą nuomonę... Gyventi Mino turi kur.

Ar iš tiesų Mino, reikalaudamas grąžinti judviejų užgyventus daiktus, pats nebeatsirenka, kas jam grąžinta ir kas – ne? Juk jo bute yra daiktų, kuriuos įtraukė į grąžintinų sąrašą?

Tų sąrašų buvo ne vienas: jie keitėsi, dubliavosi, neatitiko realybės. Paskutinį jo atsiųstą grąžintinų daiktų sąrašą įkėliau į socialinį tinklalapį, neturėjau tikslo, kad visi pultų vertinti ir spręsti, gerai ar blogai Mino pasielgė, – tiesiog norėjau užfiksuoti patį faktą, kad vėliau jis nebegalėtų keistis ir po kurio laiko man nebūtų atsiųstas dar koks nors sąrašas. Jau seniai į Mino butą esu nuvežusi pilną krovininį sunkvežimį daiktų, surinktų tiksliai pagal jo pateiktą sąrašą. Bet kai vėl sulaukiau reikalavimų – trūko kantrybė... Po pastarojo Mino pasisakymo spaudoje, jog visas man priklausantis turtas be išimties priklauso jam, supratau, kad jo reikalavimai niekada nesibaigs.

Jau seniai į Mino butą esu nuvežusi pilną sunkvežimį daiktų, surinktų pagal jo pateiktą sąrašą. Bet kai vėl sulaukiau reikalavimų – trūko kantrybė...

Raustis buvusiuose santykiuose ir reikalauti iš moters grąžinti anuomet padovanotus niekučius – taip nevyriška...

Nenoriu viešai vertinti Mino elgesio... Skirtingų nuomonių buvo ir bus.

Argi mylima moteris neturi teisės į dovanas?

Tegul tai sprendžia jis...

Galbūt iš tikrųjų jam labiausiai reikia ne sąraše minimų pusašių, radiatorių ir drambliukų, o tavęs?

Iš viešų Mino kalbų akivaizdu, kad jo mintys dažniausiai sukasi apie įvairaus dydžio pinigų sumas ir mano namą. O jausmų nebėra jau seniai.

Tai kodėl jis taip siautėja?

Realiausias atsakymas – tai yra palankus būdas patekti į viešumą. Mūsų nuomonės dėl asmeninio gyvenimo viešinimo visuomet kardinaliai skyrėsi. Jis baigęs žurnalistiką, puikiai išmano viešuosius ryšius. Tuo naudojasi ir dabar – viešindamas šią istoriją.

Ir šmeiždamas, mindydamas kitą žmogų?

Tai jo pasirinktas kelias. Kodėl? Nežinau... Kiekvienam savo.

Ypač patogu, kai tas kitas tyli ir leidžiasi stumdomas...

Aš tiesiog nenoriu viešai kalbėti apie asmeninius santykius, kad ir kokie jie buvo. Tačiau, nepaisant to, televizijos laidos apie mane vis tiek rodomos. Jose diskutuojama, lyg aš sėdėčiau studijoje. Esu tarsi nematomas žmogus: manęs ko nors klausia, už mane atsako. Užkadrinis balsas papasakoja apie mano gyvenimą, nes juk jis geriausiai viską žino. Pašnekovai nusprendžia, elgiuosi teisingai ar ne. Aš lieku amžinai jauna, vilkiu vis tą patį paltuką, nes ištraukiami tie patys kadrai, nufilmuoti prieš kelerius metus, – naujesnių juk nėra, nes aš niekur nesifilmuoju.

Nieko nesakau, nereiškiu jokios nuomonės, bet viskas pateikiama taip, tarsi ten esu ir dalyvauju. Žiūriu tai kaip kokį siaubo filmą... Jau net nesistebiu, kaip galima prie visų temų pritempti mane. Įsivaizduok bulvarinės žinutės antraštę: „Išsiskyręs su šokėja Tina, Mino čiužinių reklamai pozuoja su mama.“ Straipsnio nuotraukoje esu aš, o mamos net nėra. Viešpatie, bet kuo aš čia dėta?.. Ir tokių pavyzdžių – daugybė. Kartais susigriebiu galvojanti: „Ne, šita istorija negali būti apie mane...“

Kiekvieną kartą, kai pasirodydavo televizijos laida, vildavausi, kad ji bus paskutinė.

Kada supratai, kad be teisininkų neapsieisi?

Prieš pusantrų metų. Visada suvokiau, kad tai, kas vyksta, nėra teisinga. Negalima taip meluoti, formuoti klaidingos nuomonės, kištis į asmeninį mano gyvenimą, jo viešinti... Kiekvieną kartą, kai pasirodydavo televizijos laida, vildavausi, kad ji bus paskutinė. Na, Mino ten nueis, dar sykį apipils mane purvais, pašūkaus nesąmonių ir pagaliau liausis.

Keistuolė aš... Šiomis dienomis vėl pastebiu: važinėjama aplink mano namus... Filmuojamas kiemas... Stebima, kas į jį išeina, ką veikia... Net savo namuose negaliu saugiai jaustis. Ir pagaliau supratau, jog nebegaliu laukti tos paskutinės laidos, nes jos niekada nebus. Pati turiu kreiptis pagalbos. Teismas – tam tinkamiausia vieta. Labiausiai noriu vieną dieną nubudusi suprasti, kad visa tai baigėsi.

Ar per tą laiką, kol su Mino buvote kartu, galėjai nutuokti, kas tavęs lauktų su juo išsiskyrus? Numatyti, kas būtų, jeigu būtų?

Jeigu žinotum, kur krisi, pasidėtum pagalvę...

Vyrus, smulkmeniškai skaičiuojančius kiekvieną vinį sienoje, nuo šiol tikriausiai apeisi dideliu ratu?

Smulkmeniškumas – tiesiog charakterio savybė, kuri arba erzina, arba ne. Man ji nėra itin svarbi: kur kas svarbiau – tarpusavio supratimas, jausmai ir pasitikėjimas.

Beje, Mino jau seniai kalba apie kažkokius teismo procesus, nagrinėjamas bylas. Jis yra tau iškėlęs bylą?

Ne! Tai dar vienas absurdas. Daugybėje laidų, interviu kartojama: „Nesibaigiantys teismų procesai...“ Jokio teismo iki šiol nebuvo. Aš nesu gavusi jokio šaukimo, visa tai – tik muilo burbulas. Jokių teisinių priekaištų Mino man neturi, o jo kaltinimai niekuo nepagrįsti.

Kaip skamba tavo kaltinimas? Už ką jį padavei į teismą?

Už šmeižtą. Juk kada nors tai turi liautis...

Mino turės atlyginti moralinę žalą?

Tai nuspręs teismas – aš pasikliauju advokatais. Bet kokiu atveju materialinės naudos tai neatneš, todėl privalau kas rytą nusišypsoti pati sau, nieko nepaisydama kibti į darbus ir stengtis gyventi toliau.

Jau trylika metų turi savo verslą, vadovauji trims šokių studijoms, ketini atidaryti ketvirtą... Žodžiu, nesi ta moteris, kurią reikėtų išlaikyti?

Tikrai ne. Ir niekada nebuvau. Nesunku suskaičiuoti, kiek metų dirbu ir ką darau, nes visi darbai buvo matomi. Mano aplinkos žmonės žino, kad dirbu tikrai daug. Svetimomis piniginėmis nesirūpinu. Kai Mino ima skųstis, kiek dėl manęs išleido, tik pagalvoju: „O kaip įvertinti mūsų bendrus darbus?“ Jų buvo daug: bendrų turų, projektų, kompaktinių diskų pristatymų... Tai irgi reikia skaičiuoti? Už tai susimokėti?..

Na, meilės turbūt nesuskaičiuosi.

Aš irgi taip manau.                    

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką