Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kristina Orbakaitė: tiesiog einu savo keliu

Kristina Orbakaitė
Kristina Orbakaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gan vėlyvas vakaras Vilniuje – pusiaudienis Majamyje. Lietuviško kraujo turinti viena garsiausių Rusijos dainininkių Kristina Orbakaitė (39) telefonu atsiliepia žvaliai, maloniai ir nė kiek neprimena išpaikintos žvaigždės. Prieš gastroles po Baltijos šalis atlikėja sutiko duoti interviu telefonu tiesiai iš Majamio, kur šiuo metu, kaip prisipažino, ilsisi ir kaupia jėgas būsimoms gastrolėms.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Smalsu, ar Lietuva jums tebekelia malonių jausmų, savotišką virpulį?

Aišku, juk mano šaknys – iš čia. Ir kraujo šauksmas tikrai egzistuoja. Man visada smagu ir įdomu bent trumpam grįžti į tėčio – Mykolo Orbako, senelių, giminaičių iš tėčio pusės gimtinę. Malonu prisiminti vaikystės emocijas, kurių čia patyriau. Pamatyti, kaip keičiasi šalis. Beje, praėjusią vasarą vyriausias mano sūnus Nikita buvo atvažiavęs į Lietuvą, jam labai patiko. Jis turi visą būrį draugų iš Lietuvos.

Bet čia jis svečiavosi turbūt nebe pirmą kartą?

Sąmoningame amžiuje, ko gero, pirmą. Išvažiuodamas prisipažino, kad labai norėtų dar grįžti. Kažkaip netikėtai Lietuva jį patraukė, lyg iš tiesų koks kraujo šauksmas...

O kokie jūsų prisiminimai apie Lietuvą? Kaskart čia atvažiavusi norite ką nors specialiai aplankyti, pamatyti?

Tiesą sakant, Vilniuje aš esu praleidusi nedaug laiko. Nebent būdama visai mažutė. Daugiau prisiminimų susiję su Palanga, Šventąja. Ten praėjo mano basakojė vaikystė. O į Vilnių tik užsukdavome. Todėl su sostine daugiau susijęs kūrybinis mano gyvenimas, darbai nei vaikystė. Atvažiuodavau čia jau kaip aktorė, dainininkė. Mačiau, kaip šiltai mane priima, todėl kaskart malonu grįžti čia. Malonu būti laukiamai.

Su kuo nors iš giminaičių šįkart pavyks susitikti?

Vilniuje giminaičių neturiu, o jeigu jie atvažiuos į kurį nors koncertą Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ar Šiauliuose, bus smagu pasimatyti.

Ką šiuo metu veikiate Amerikoje?

Atostogauju. Stengiausi atsimiegoti, pasportuoti, daryti jogos pratimus. Kadangi Majamyje šilta, maudžiausi ir deginausi. Be to, nuvažiavau į Niujorką, į Prince koncertą – šio artisto pasirodymą svajojau pamatyti dvidešimt metų. Reikia pasakyti, kad dvi savaitės atostogų prabėgo lyg akimirka. Grįžtu į Maskvą kupina naujų jėgų. O jų reikės labai daug, nes kone kitą dieną išvažiuoju gastrolių – iš pradžių po Rusiją, paskui ir į Baltijos šalis.

Kodėl Amerika netapo jūsų namais, kai 2007–aisiais ištekėjote už rusų kilmės verslininko Michailo Zemcovo?

Aš – Rusijos atlikėja, aktorė. Gyvenu Rusijoje. Taip susiklostė, kad mano vyras – amerikietis, Majamyje turime namus. Todėl jeigu tik yra galimybė pailsėti, atvažiuoju į Ameriką. Kartą per kelerius metus atskrendu čia ir koncertuoti.

Išsiskyrimai gan pavojingi jaunoms širdims. O kai žmonės jau suaugę, vienas kitą gerbiantys ir išmintingi, supranta, kad gyvenimas per kelias šalis yra tiesiog neišvengiama, būtinybė, ir priima tai gana ramiai.

Vis dėlto daugelis moterų dėl šeimyninės laimės paaukotų karjerą, gyventų taip, kaip patogiau visai šeimai...

Mano atveju vyras nusileido ar, kitaip pasakius, – pasiaukojo. Jis dažniau atskrenda pas mane į Maskvą, nei aš pas jį. Taigi, mūsų šeimoje šis klausimas buvo išspręstas taip, kad man nereikėjo emigruoti.

O pamąstymų, kad vyras keltųsi pas jus į Maskvą, buvo?

Kam? Ačiū Dievui, dabar kur kas lengviau, šalių santykiai ne tokie sudėtingi, kaip buvo prieš kelias dešimtis metų, kai išvažiavus į Ameriką ryšiai su giminaičiais Rusijoje nutrūkdavo visiems laikams, kai žmonės suvokdavo, kad išsiskyrę daugiau niekada nebepasimatys. Dabar valstybių sienos lanksčios. Galima keliauti po visą pasaulį. Kartais su vyru susitinkame ne Amerikoje ir ne Rusijoje, o kur nors „neutralioje teritorijoje“. Pavyzdžiui, jeigu turiu koncertų Europoje, vyras atvažiuoja pas mane. Mes jau pripratome gyventi tokiu ritmu. Taip netgi įdomiau.

Sako, kad atstumas kenkia sutuoktinių santykiams.

Žinote, galbūt tai aktualu jauname amžiuje, kai dominuoja maksimalizmas, kai trūksta kantrybės ir išminties. Išsiskyrimai gan pavojingi jaunoms širdims. O kai žmonės jau suaugę, vienas kitą gerbiantys ir išmintingi, supranta, kad gyvenimas per kelias šalis yra tiesiog neišvengiama, būtinybė, ir priima tai gana ramiai. Aišku, ilgesio iš savo gyvenimo neišbrauksi, bet yra telefonas, skaipas... O besisukant darbuose ir buities rūpesčiuose laikas prabėga labai greitai. Be to, mes stengiamės labai ilgam ir neišsiskirti – daugiausia mėnesiui. Todėl tas mėnuo prabėga gana greitai.

Rusų spauda prieš kurį laiką rašė, kad skiriatės su vyru... Kiek čia buvo tiesos?

Žinote, jeigu nieko nei patvirtini, nei paneigi, žiniasklaida turi nuolat ką nors išgalvoti, kad būtų apie ką kalbėti. Nusprendė, kad mano šeimoje viskas labai jau glotnu ir gražu, todėl neprošal būtų į medaus statinę įmesti šaukštą deguto – sugalvojo gandą apie skyrybas. O iš tiesų mes su vyru apie tai nė negalvojame. Viskas kaip buvo gerai, taip ir yra.

Gandai – populiarumo kaina?

Žinoma, tai – neišvengiamybė. Nes populiarumas paskui save nešasi ir abejones, gandus. Aš tam pasiruošusi ir stengiuosi niekaip nereaguoti. Matyt, pripratau, išmokau priimti kaip neišvengiamą dalyką. Nemėgstu chamiškumo ir neprofesionalumo, todėl kartais visokie žurnalistų išgalvoti gandai būna nemalonūs, bet nuo to niekur nesidėsi.

Kokių jausmų ar minčių jums sukelia žodžiai „populiarumas“, „žvaigždė“? Ką jums tai reiškia?

Kiekvienas medalis turi dvi puses. Viena – gėlės, gerbėjai, aplodismentai, pripažinimas, komplimentai, interviu... O kita pusė – darbas, nuolatinis nebuvimas namuose, gastrolės, ypatingas spaudos ir žmonių dėmesys, negalėjimas būti paprastu žmogumi, kuriam taip natūralu išeiti pasivaikščioti, nueiti į parduotuvę...

Skaičiau, kad jūsų vaikystė prabėgo beveik be mamos – garsios dainininkės Alos Pugačiovos. Ji daug dirbo ir jūs retai matėtės. Pati turite du sūnus. Ką juos augindama stengėtės daryti kitaip? Kokia mama norėjote būti?

Pagrindinis skirtumas – kad mane daugiausia auklėjo močiutė, nes mama nuolat buvo gastrolėse. Aš irgi daug važinėjau koncertuoti, tačiau mano vaikai visą laiką gyveno su manimi. Vyresnysis Nikita dabar jau suaugęs ir mokosi Amerikoje. O jaunėlis gyvena su manimi Maskvoje. Svarbiausia, kad per visus darbus ir gastroles sugebėjome išsaugoti puikius santykius. Dar būdama vaikas suvokiau, kad mamos darbas – šventa, gastrolės – būtinybė, todėl kaprizų nerodžiau. Mano vaikai lygiai taip pat puikiai suvokė: gastrolės, nuolatinės kelionės – mamos profesijos dalis, o ne noras juos mesti, palikti ir pagyventi laisvai. Vaikai manęs visada laukdavo ir džiaugsmingai sutikdavo, dalydavosi įvykiais, nutikusiais per tą laiką, savo naujienomis, įspūdžiais. Visada stengdavausi laisvas išeigines ar atostogas leisti kartu su sūnumis.

Prieš daugiau nei metus žiniasklaida narstė skausmingą jūsų šeimos istoriją: su jaunėlio sūnaus Denio tėvu verslininku Ruslanu Baisarovu kovojote dėl teisės jį auginti. Istorija neapsiėjo be pačių bjauriausių dalykų: vaiko pagrobimo, viešų kaltinimų ir teismų įsikišimo. Kaip jautėtės tuo metu?

Nenuleidau rankų ir nesėdėjau verkdama. Nebent tai būdavo akimirkos silpnybė. O visą kitą laiką stengiausi laikytis tvirtai ir kovoti už savo vaiką kaip liūtė. Visi žinojome, kad teisybė – mūsų pusėje: esu apšmeižta ir turiu įrodyti savo teisumą. Man labai padėjo šeima, palaikė gerbėjai. Daug žmonių buvo šalia.

Reikia būti atpažįstamai ir mylimai. Aš tiesiog einu savo keliu ir galvoju apie savo kūrybą, o ne apie kitus.

Kuo baigėsi ši istorija?

Viskas baigėsi gerai – mes susitarėme. Pavyko išvengti gausybės teismų. Tiksliau, vienas teismas buvo, bet jo sprendimą panaikino, ir galiausiai su buvusiu vyru sugebėjome susitarti ir išvengti ilgos teismų karuselės.

Šį pavasarį jums sukaks keturiasdešimt. Amžius – skaudi, bauginanti tema?

Žinote, jei vilko bijai – į mišką neik. Bijosi ar ne, vienas ar kitas amžius vis tiek ateis. Todėl reikia į tai žiūrėti filosofiškai ir priimti savo metus kaip dovaną: su kiekvienais metais gauni vis daugiau išminties. Kiekvienas amžius yra savaip gražus ir įdomus.

O jums, kaip dainininkei, amžius nekenkia?

Jis tikrai netrukdo tobulėti, turėti kūrybinių minčių, planų. Nesiruošiu sustoti ties tuo, ką esu pasiekusi dvidešimties ar trisdešimties. Eisiu toliau. Galų gale, keturiasdešimt metų – ne priežastis išeiti į pensiją. Tikrai dar ne dabar reikėtų kalbėti apie pervargimą ir pasitraukimą nuo scenos.

Tačiau Rusijos pramogų pasaulyje tokia baisi konkurencija: jaunutės scenos užkariautojos tiesiog alsuoja į nugarą...

Nereikia pernelyg daug mąstyti apie tas konkurencijas. Svarbiau turėti savo stilių, savo klausytojus, nuomonę. Nevogti idėjų iš kitų, nerengti populiarumo lenktynių, nepavydėti jauniems amžiaus ir galimybių... Reikia būti atpažįstamai ir mylimai. Aš tiesiog einu savo keliu ir galvoju apie savo kūrybą, o ne apie kitus.

Dauguma Rusijos žvaigždžių aktyviai dalyvauja įvairiuose šokių, dainų, cirko ar pasirodymų ant ledo projektuose. Kodėl ten nematyti jūsų?

Neturiu nei galimybių, nei laiko: nuolat esu gastrolėse, daug koncertuoju. Man įdomiau tokius projektus žiūrėti per televizorių, nei dalyvauti pačiai. Tiesą sakant, nemėgstu varžybų ir konkursų. Vaikystėje, paauglystėje teko laikyti nemažai egzaminų – ir paprastoje, ir muzikos, ir baleto mokykloje, todėl man tokie projektai – tas pats, kas egzaminai kiekvieną savaitę. Nesinori... Tačiau aš labai gerbiu ir lenkiu galvą prieš tuos aktorius ir kolegas dainininkus, kurie ryžtasi tokiems projektams. Žinau, kad ten – labai sunku, treniruotės, repeticijos ir pasirodymai atima labai daug laiko ir jėgų.

Žvelgdami į jus daug kas turbūt įsitikinę, kad esate graži, turtinga, geidžiama. O pati dažnai sau pasakote: „Aš – laiminga“?

Nemėgstu girtis, kad mano gyvenime viskas puiku ir gražu. Gal bijau, kad nenužiūrėtų... Todėl visada gana ramiai, be euforijos kalbu apie savo gyvenimą, darbus ar santykius su šeima. „Viskas normalu, gerai“, – dažnesnė mano frazė. O ar aš laiminga? Taip, laiminga. Bet nebūtina apie tai rėkti garsiai. Man svarbiausia, kad artimieji būtų sveiki, suprastų ir palaikytų vienas kitą. Kad būtų kur pasireikšti – scenoje, kino aikštelėje. Kad būčiau pripažinta. Man atrodo, moteriai artistei tai – svarbiausia.

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką