Per savo karjerą „Lietuvos ryte“ keturis kartus apdovanota geriausio žurnalisto prizu – Don Kichoto statulėle, šiandien pati Laima drąsiai gali būti vadinama Don Kichotu: istorijoje, į kurią gilinasi ir aprašo jau ištisus metus, žurnalistė palaiko ne tą pusę, už kurią mūru stoja minia, bet – priešingą, nepopuliariąją, nemėgstamąją.
„Nežinau, kodėl taip susiklosto lemtis, bet man dažnai tenka kalbinti žmones, kurie po kelių dienų iškeliauja anapus“, – per interviu tarsteli Laima. Keista toji lemtis, bet iš tiesų, praėjus vos kelioms dienoms po mūsų pokalbio, tvenkinyje buvo rastas negyvas nuolatinis pastarųjų metų Laimos straipsnių herojus – verslininkas Andrius Ūsas, pedofilijos byloje kaltintas tvirkinęs Drąsiaus Kedžio dukterį. Mistika? Šiurpą keliantis sutapimas?.. Žinau viena: Laimą Lavaste galima vadinti ne tik lemtinga, bet ir labai drąsia moterimi.
Laima, kaip sutikote žinią apie Andriaus Ūso, kurį šitiek laiko kantriai gynėte savo žurnalistine plunksna, mirtį?
Reagavau ne kaip žurnalistė, o kaip žmogus: su ašaromis... Buvau pirmoji, kuriai, išgirdusi baisią žinią, paskambino Andriaus žmona. Mobiliojo ekrane pamačiau Ūso pavardę ir žvaliu balsu atsiliepiau: „Labas vakaras, kaip sekasi?“ O išgirdau raudą ir klyksmą, kad Andriaus nebėra. Negaliu apsakyti, kaip man gaila: byla jau ėjo į pabaigą, žmogus buvo finišo tiesiojoje, pasirengęs netrukus apginti savo tiesą ir – mirė. O turėjo tiek planų, norėjo auginti vaikus, susilaukti kūdikio su jauna žmona... galbūt jo mirtis – nelamingas atsitikimas, tačiau vis tiek vertinu tai kaip žmogžudystę: lėtinę, ilgai trukusią, bet galiausiai visiškai suardžiusią jo sveikatą dėl patirto ilgo puolimo.
Kalbate apie Andrių tarsi apie artimą žmogų. Ar visuomet į herojų gyvenimus įsijaučiate lyg į savo?
Į savo gyvenimą nespėju taip įsijausti – jis tik bėga tempdamas mane paskui... Taip, į herojų gyvenimus įsijaučiu visada: jų džiaugsmus ir skausmus priimu kaip savuosius. Manau, to neišmokstama, o ir niekas nemokė, nes baigiau ne žurnalistiką, o lietuvių filologiją ir iki šiol neskiriu reportažo nuo apybraižos. Arba žmogus turi tą jausmą, arba ne.
Iki šiol, kai einu susitikti su straipsnio herojumi, mane krečia drebulys: ar pajėgsiu, suprasiu, sugebėsiu perteikti? Juk dažnai pokalbis tėra žodžių kratinys, drobė, prismaigstyta užuominų, daugtaškių ir nutylėjimų. Kaip iš jų sukurti žmogų ir nesumeluoti? Kaip įspėti nutylėtą žodį, kiek galiu įkišti savo trigrašį ir sudėlioti istoriją taip, kad suintriguočiau skaitytoją? Kaip surasti tą raktelį?.. Pamenu, raktas į Lolos Šaltenienės, kurios jau nebėra, asmenybę man tapo jos kvepalų aromatas, dar ilgai tvyrojęs laiptinėje jai išėjus. Į Rolando Pavilionio pasaulį – pro mažos jo virtuvėlės Briuselyje langą pradundėjęs miesto traukinys. Už viską, ką išgyvenau žurnalistikoje, esu dėkinga savo herojams: ne tik už jų atsivėrimus, bet ir už tai, kad išmokė mane klausytis.
Nežinau, kodėl tokia mano lemtis, bet dažnai tenka kalbėtis su žmonėmis, kurie po kelių dienų dėl ligos iškeliauja anapus. Ir jie tai žino, ir aš žinau. Bet kalbamės ne apie mirtį, o apie gyvenimą: koks jis buvo, koks yra... „Ir dar juk bus, tiesa?“ – žiūri į mane pašnekovo akys. Žmogus iškeliauja, straipsnis pasirodo laikraštyje, ir kiekvieną jo ištartą žodį nutvieskia amžina šviesa – jis nebepakeičiamas, nebeapskundžiamas, nebeištrinamas. Gražu paantraštėje parašyti: „Paskutinis interviu...“ Bet labai sunku tai rašyti.
Už viską, ką išgyvenau žurnalistikoje, esu dėkinga savo herojams: ne tik už jų atsivėrimus, bet ir už tai, kad išmokė mane klausytis.
Kaip manote, jūsų gebėjimas šitaip įsijausti į savo darbą atneša daugiau naudos ar žalos? Žalos – nes sulaukiate įvairios reakcijos, asmeninių grasinimų, nemalonių skambučių, naudos – nes jaučiatės padariusi viską, ką galėjote, ir iš dalies būtent dėl to esate gera žurnalistė ir rašytoja?
Jei pasakysiu – naudos, kas nors karčiai nusijuoks. Kad laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų – visiems žinoma tiesa. Ir joks žurnalistas tos „žmogžudystės“, deja, neišvengia. Bet atsakysiu nesikuklindama: taip, dažniausiai jaučiuosi padariusi viską, kai dedu tašką po savo straipsniu. „Nesiplėšyk, ko čia trenkiesi į balbieriškius, paskambink, sueis ir taip“, – girdžiu geranoriškų patarimų. Bet tai ne man. O dėl prakeiksmų... Interneto nekenčiu, kompiuteriu sugebu tik rašyti laiškus. Jei kas nors keikia mane internete – tegu nesivargina, vis tiek nemoku perskaityti, šioje srityje esu debilė. Daug gudriau elgiasi tie, kurie pastaruoju metu pro mano vasarnamio tvorą į kiemą mėto sudžiūvusius eglišakių vainikus ir už automobilio valytuvų kaišioja grasinančius laiškelius... oi, kaip aš išsigąstu (juokiasi). Sykį, vakare išėjusi iš Laimutės Stankūnaitės tėvų namų, už valytuvo radau raštelį: „Baik knistis, juk ir pati turi vaikų. Šį raštelį iškart sudegink – mes tave stebime.“ Visa laimė, kad automobilyje turėjau degtukų, nes artėjo Vėlinės – padariau, kas liepta.
Kaip jūs apskritai įsiliejote į Drąsiaus Kedžio istoriją, dėl kurios dabar negalite ramiai miegoti?
Praėjusių metų pavasarį išgirdau apie šeimyninį ginčą, jaunos motinos kovą dėl vaiko. Nenorėjau veltis, bet tuo metu neturėjau kitos temos, tad pasidomėjau šia. Niekada nesirenku, kieno pusę palaikyti. Sutikite, šioje istorijoje daug lengviau būtų palaikyti esą tvirkintos mergytės gynėjus, tačiau man buvo svarbūs tik faktai. Susitikau su Andriumi Ūsu, Laimute Stankūnaite, nuvažiavau pas Kedžius, pasikalbėjau su mergaite. Drąsius kažkodėl nepanoro su manimi bendrauti. Kalbėjausi su darželio auklėtojomis, socialinėmis darbuotojomis, aplankiau Kedžio ir Stankūnaitės tėvus, pamačiau tų žmonių gyvenimus. Ir tik tada, kai turėjau kalną dokumentų, teismų nutarčių, išvadų, sėdau prie pirmojo straipsnio. Tai nutiko lygiai prieš metus. Jau tada iškėliau prielaidą, kad pedofilijos korta gali tebūti ginklas žmonių, degusių noru atkeršyti, patenkinti savo ambicijas ir dėl to nepagailėjusių net mažo vaiko. Sakau – galbūt, nes aš ne teisėja.
Sunku patikėti, kad jums, moteriai, patiktų jausti, ką reiškia būti vienam prieš visus...
Tai nėra lengvas jausmas, patikėkite. Ir moteriai jis visiškai netinka, nes ji visuomet trokšta saugumo ir palaikymo. Vienas mano kolega, matyt, gero linkėdamas, patarė: „Laimuže, nerašyk tu ta tema – prarasi visus savo gerbėjus.“ Tąkart išdidžiai atsakiau: „Jei iš penkių šimtų teliks kokie penki, man užteks.“ Bet iš tiesų tie žodžiai mane pritrenkė. Argi žurnalistas turi rašyti tam, kad patiktų gerbėjams? O gal jo pareiga – kapstyti tiesą ir eiti prieš minią, jei tiesa – miniai už nugarų? Taip, aš suprantu, kad kertu šaką, ant kurios pati sėdžiu. Suprantu, kad protingi pastovėtų po medžiu, kol nukrapnos lietus. Bet velniai nematė – man patinka sušlapti.
Numanau, kad sulaukiate ne tik mėtomų eglišakių vainikų, bet ir kitokių reakcijų – galbūt nedrastiškų, šiltų, pamaloninančių?
Sulaukiu galybės klausinėjimų – ir dėl to džiaugiuosi. Daugumai žmonių, kurie Kedžio istoriją išgirdo tik jos finale ir patikėjo vieninteliu žiniasklaidoje pateikiamu įrodymu – mergytės tėvo filmuotu vaizdo įrašu, viskas atrodo baisi tiesa. Jų nesmerkiu: juk jie net nenutuokia, kas lieka anapus televizijos laidų. Jei pati nežinočiau istorijos pradžios, rankose neturėčiau tiek dokumentų, taip pat būčiau su jais. Turiu mažų anūkų ir, prisiekiu, perkąsčiau gerklę kiekvienam, kuris taikytųsi juos nuskriausti. Kas pažįsta mano būdą – tikrai tuo patikės. Ne, šioje istorijoje aš nieko neteisinu, nekaltinu ir neginu – tik informuoju.
Žurnalistų artimieji, ypač vaikai, turėtų gauti ankstyvesnę pensiją ir valstybės padėką už tai, kad ištvėrė savo tėvus.
Bet ar jums nebaugu, kad pati galite klysti? Žinoma, tai tik prielaida, bet kaip turėtų būti apmaudu galiausiai suvokti, jog visus metus plėšeisi dėl netiesos...
Manęs daug kas klausia: ar šioje istorijoje žmogiškai neklystu? Atsakysiu labai atvirai. Jei paaiškės, kad klydau, padėsiu žurnalistės plunksną ir nebesiimsiu sudėtingų istorijų. Tai reikš, kad aš niekam tikusi žurnalistė, nemokanti nei rinkti, nei analizuoti, nei daryti išvadų, ir mane lengva apmulkinti. Rašysiu sau gražias, linksmas istorijas, ir vėl visi mane mylės.
Ar yra buvę istorijų, po kurių praėjus ilgesniam laikui teko pripažinti, kad žmogiškai klydote?
Reikėtų pamąstyti. Jei tokia istorija iškart nešauna į galvą – matyt, ne. Ir ačiū Dievui: tokiu atveju aš užsigraužčiau. Bet prieš tai tikrai pripažinčiau savo kaltę ir atsiprašyčiau.
Kodėl jūs imatės skandalingų istorijų – tai smalsumas, tvirtas charakteris, noras neprarasti karjeros pozicijų, ypatinga „uoslė“? Šiaip ar taip, tai tiesiausias kelias į viršūnę...
Viskas, ką išvardijote, yra tiesa. Rašydamas apie pasėlių derlių karjeros aukštumų tikrai nepasieksi. Tačiau imdamasi temos aš niekada negalvoju, ar ji taps skandalinga. Per kiekvieną istoriją galima peršuoliuoti kaip Dono kazokui, pamojuoti kirviu, nukapoti galvas – štai ir skandalas, štai ir šlovė! Bet kas iš to? Kažkada labai skandalingu buvo išvadintas mano rašinys apie dvasininkų meilę jauniems vaikinams. Ir dvasininkai, ir dalis tautos mane tada sumalė į miltus – to nėra! Bet, o švenčiausioji teisybe, apie ką dabar, tepraėjus keleriems metams, kalba visas pasaulis, dėl ko atsiprašinėja popiežius?.. Nesididžiuoju tuo, tik noriu pasakyti, kad tada apvažiavau daug parapijų, prakalbinau daug kunigų, gavau daug laiškų... Iki šiol tebesaugau gal dvidešimt garso kasečių. Visas juodas darbas liko už straipsnio ribų, bet jo reikėjo man pačiai: kad nepūsčiau vienadienio skandalo, o pamatuočiau tikrąjį jo gylį.
Kiek jums svarbu būti žinomu veidu? Juk kiti spaudos žmonės kaip tik pageidauja likti „nematomi“, neatpažįstami, nes taip saugiau gyventi?
Būti žinomu veidu yra labai puiku! Štai neseniai einu Gedimino prospektu, sustabdo kažkoks ponulis: „Lavaste?“ „Lavyste“, – džiugiai patvirtinu. „Ak jūs, šiokia ir tokia... Kaip jūs drįstate!..“ – pasipila iš jo burnos. Bandau kažką mandagiai aiškinti, bet ponulis nesiklauso, rėkia net springdamas, į mus ima gręžiotis žmonės. Ištaikau sekundę, kai jis nutyla, ir sakau: „Žinote ką, mielas pone?“ „Ką?“ – susidomi jis. „Eikite jūs!..“ Keiktis išmokau dar rašydama straipsnį apie sąvartyną... Ponas išsižioja ir nueina. Abu liekame patenkinti: jis – kad galės giminių baliuje papasakoti, kur Lavaste jį pasiuntė. Aš – kad ir tokioje situacijoje išlaikiau tėvų pedagogų įdiegtą mandagumo jausmą, vadindama jį „jūs“. Jei rimtai – kartais tai, kad žmonės gatvėje mane atpažįsta (už tai „ačiū“ televizijai), labai trikdo: nors kai kam atrodau „žurnaliūga“, širdyje likau kaimo mokytojų vaikas su kasytėmis. Bet kai gatvėje sutikti žmonės man šypsosi, nudžiungu, kad atpažino.
Vadinate save drąsia moterimi? Ir bandau suprasti: kaip prie to prisitaiko jūsų artimieji?
Žurnalistų artimieji, ypač vaikai, turėtų gauti ankstyvesnę pensiją ir valstybės padėką už tai, kad ištvėrė savo tėvus. Mano vaikai santūrūs. Jie naudojasi internetu, todėl atsiprašau jų už tai, kas dedasi jų širdyse. Apie tai jie man nepasakoja.
Ar aš drąsi – ne man spręsti. Iki šiol tebebijau tamsaus palovio ir gilaus vandens. Jei nepasiduoti daugumos sprendimui, sakyti tai, ką manai esant teisinga, nepataikauti pučiantiems į vieną dūdą yra drąsa – tai aš drąsi. Bet iš tiesų manau, kad tik atlieku savo – žurnalistės – pareigą.
