Trumpam į Vilnių dėl darbų atskridusi Laura neatsidžiaugia atsigavusiu, išgražėjusiu miestu. Tačiau kol kas čia grįžti neketina. „Lietuvoje man patinka. Tikrai negaliu sakyti, kad iš jos būtina emigruoti. Tačiau mūsų situacija specifinė. Laurentas čia neturi ką veikti: pastaruosius trejus metus dirba vis kitose šalyse, – aiškina Laura. – Bandėme sugalvoti, kur galėtume gyventi visi. Pamanėme, kad – Prancūzijoje. Tikėjomės, kad kai kuriuos projektus Laurentas galės atlikti neišvykdamas. Tačiau vos persikėlėme, dėl darbo išvažiavo į Armėniją. Vakar buvo Kamčiatkoje, šiandien – Maskvoje... Dabar vaikai tėtį mato savaitgaliais, paprastomis dienomis su juo bendrauja per skaipą, nežinome, ar pavyks rasti laiko bendroms ilgoms vasaros atostogoms. Tačiau būtų gaila, jei jis darbą mestų ir be veiklos sėdėtų namuose.“
Dvareliu dalijasi su vaiduokliais
Laura nenorėtų gyventi kaip diplomato žmona – keliauti ten, kur veda sutuoktinio karjera: ji negali be kūrybos, o kurti vitražus ne visur palankios sąlygos. Tad pora nuolat ieško kompromisų. Maždaug prieš metus, kai nusprendė, kad būtų smalsu pamėginti gyventi Laurento gimtinėje, jų nestabdė kalbos barjeras. Laura, nors su vyru iki šiol bendravo angliškai, moka ir prancūziškai. „Kalbu, vietinių nuomone, su charmant – žavingu – prieskoniu. O iš tiesų tai – baisus Rytų Europos akcentas, kurio, matyt, niekada nepaslėpsiu, – kvatoja menininkė. – Tačiau darbe, susitikimuose dar nepajutau, kad jis būtų trukdęs. Prancūzai tave priima tokį, koks esi.“ Devynerių metų jųdviejų sūnus Joris Francois ir daugiau kaip prieš ketverius metus į šeimą iš kūdikių namų atkeliavusi bei dukra tapusi penkerių Amelija Vilniuje lankė prancūzų mokyklėlę: vaikai švariai kalba ir gimtąja mamos, ir tėčio kalba.
Į Bretanėje esantį Ploermelio miestą viliojo ir galimybė pagaliau įsikurti savo dvarelyje, kuriame iki tol gyveno Laurento mama Danielle Lochet.
1411-aisiais statytą „Manoir de Barbotin“ – Barbotino dvarelį – Bretanės regione Potet šeima įsigijo prieš porą metų. „Ta data labai patinka Laurentui. Vyras džiaugiasi, kad jo namai statyti dar prieš Kolumbui atrandant Ameriką“, – juokiasi vitražistė. Tiesa, daugiau istorinių detalių ir legendų jie negali papasakoti – neturėjo laiko ilgiau pasirausti miesto archyvuose.
Tačiau koks dvaras, jei jo negaubia mistikos šydas? Gali būti, kad šiame... vaidenasi. Laura šypsosi, jog Laurentas nelinkęs apie tai kalbėti. O ji nesako, kad tuo netiki: visgi tai senas, savo istoriją turintis gynybinis dvaras, kuriame per tiek šimtmečių turėjo nutikti įvairių dalykų: „Vieną vėlų vakarą su vyru žiūrėjome filmą. Staiga pasigirdo, lyg kažkas viršuje krausto dėžes: pakelia iš vienos vietos ir padeda kitur. Pasižiūrėjau į Laurentą – jis nekreipė dėmesio. Paklausiau, kas, jo nuomone, ten bilda. Iš pradžių atsakė trumpai: niekas. Kai aš neatstojau, „kaltę“ suvertė mamos katinui, – juokiasi Laura. – Tačiau žinau, kad vakarais šis visuomet būna su anyta! Iš tiesų apie dvarelio vaiduoklius reikėtų klausti bičiulio iš Anglijos. Jis praėjusią vasarą pas mus atostogavo. Tačiau jei šiemet nori grįžti, gal jie nelabai baisūs?“
Svečiai Potet dvarelyje labai laukiami – jiems erdvės tikrai nepritrūks! „Paprastai prancūziški dvarai būna neaprėpiami. Mūsiškis nėra pernelyg erdvus – „gyvenamo“ dydžio: maždaug keturių šimtų kvadratinių metrų ploto. Tai ir ne dvaras, ir ne namas – dvarelis, – pasakoja šeimininkė. – Toks laukinis, granitinis. Su gynybiniu bokšteliu, kuriame yra angos šaudyti arbaletu. Einant iš patalpos į patalpą vaizdas keičiasi. Nuo svetainės su didžiuliu granitiniu židiniu, kuriame galima kepti veršiuką, iki apleistų kampų.“
Ta dalis, kurioje įsikūrusi Laurento mama, jau įrengta ir gražiai sutvarkyta, o jų pusėje šiuo metu vyksta remontas. „Gyvename anytos rožynų ir statybų apsupti, – šypsosi vitražistė. – Tačiau užsiimti remontu per atstumą – iš Lietuvos – būtų buvę neįdomu ir sudėtinga.“
Jaučiasi ne keistuolė, didingo meno kūrėja
Vos Potet šeima nuvažiavo į Ploermelį, Joris pradėjo lankyti mokyklą, Amelija – eiti į darželį. Laura netruko panirti į savo menus. „Ten dirbti daug lengviau nei Lietuvoje. Prancūzijoje norint ko nors pasiekti dažnai užtenka įeiti pro duris, o Lietuvoje reikia muštis kiaurai pro sieną. Prancūzai rafinuoti ir mandagūs, bet kartu – labai tiesūs, – patyrė Laura. – Dėl mano darbo tai labai gerai. Ten daug trumpiau trunka kontaktų paieškos, paprasčiau susitikti su reikiamu žmogumi. Lietuvoje į menininką neretai žiūrima su šypsena. Ten esi galimas verslo partneris, o ne keistuolis.“
Juokiasi, kad Lietuvoje jos darbai apibūdinami kaip gražūs, keisti, tinkami specifiniams būstams. Ten jie tapo magnifique – didingi, skirti aukščiausios klasės interjerams. Menininkei toks prancūzų įvertinimas buvo didelis netikėtumas. Ji sužavėta vietos interjerų ir nori jiems sukurti kuo daugiau vitražų.
Pagrindiniai Lauros darbų užsakovai yra Paryžiuje, iki jo nuo Bretanės – apie keturis šimtus kilometrų. Pasakoja, kad ten nuvykusi turi po šešis susitikimus per dieną. Tai vargina, bet kartu ir labai smagu. Rugsėjį turėtų važiuoti pristatyti savo vitražų interjero dizaineriams Jacques Garciai ir Pierre Yves Rochonui. „Jau lankiausi jų biure. Tai – Prancūzijos žvaigždės. Mados pasaulyje jų vardai prilygtų, tarkim, Karlo Lagerfeldo. Kai apie tai, kur buvau, papasakojau pažįstamam architektui, negalėjo patikėti, – juokiasi lietuvė. – Nesuprato, kodėl nenufotografavau, kaip atrodo šių įžymybių biuras. Kai nežinai pavardžių svarumo, su tokiais žmonėmis bendrauti labai paprasta.“
Teko mokytis tolerancijos
„Kai į Ploermelį atvažiuodavau keliems mėnesiams, gal kas kokią trečią dieną norėdavau viską trenkti ir grįžti. Erzino kitoks prancūzų požiūris į darbą, neskubrus gyvenimas, – prisimena ankstesnius įspūdžius. – Persikėlus ten teko mokytis tolerancijos. Jei jie tave priima su visais akcentais ir, jų akimis, galbūt laukiniu elgesiu, turi sutikti ir su kitokiu gyvenimo ritmu, požiūriu į darbą. Kai su tuo susitaikai, ten gyventi tampa labai gera. Lietuvoje man būdavo ideali diena – kai būdavau tokia užsiėmusi, kad net nespėdavau išgerti kavos. Prancūzijoje toks užimtumas nesuvokiamas. Prancūzai mano, kad jei nerandi laiko kavai ar pietums, nemoki gyventi. Nesupranta, jei tiek dirbi, kaip randi laiko šeimai, sau, pagaliau, golfui?“ Laura juokdamasi atsidūsta: deja, ji vis dar neturi kada atsidėti rafinuotam, komplikuotam prancūziškam gyvenimui. Neturi kada žaisti golfo, nors tame mieste yra aikštynų.
Ploermelio parduotuvės pasiskirsčiusios, kurios kada dirba. Menininkė juokiasi, kad vos tik pabandydavo gyventi lietuvišku ritmu, visada atsidurdavau prie uždarų durų! „Širsdavau, kodėl nedirba, o šalia girdėdavau vietinių šnibždesius, kad šita, matyt, turistė, – juokiasi. – Net ir Paryžiuje skubama kitaip: pietūs yra pietūs, darbo pabaiga ir yra darbo pabaiga.“ Prancūzams sėsti pietauti ar vakarieniauti be šviežios duonos – neįmanomas dalykas. Per pietų pertrauką matai dalykiniais drabužiais vilkinčius ir eilėje prie kepyklėlės stovinčius žmones. Laura pradeda suprasti: gyvenimas, kai turi laiko paprastiems ritualams, ir yra išties kokybiškas. Ji mokosi gyventi pagal kitą ritmą. Ryte, išleidusi vaikus į mokyklą ir darželį, pusvalandį skiria krosui. Bėgdama dažniausiai klausosi Jacques Brelio atliekamos prancūziškos muzikos („Logopediniais sumetimais“, – kvatoja). Grįžusi išgeria kavos ir tik tuomet pradeda galvoti apie reikalus. Iki jos dirbtuvių, kuriose darbuojasi su vienu geriausių Prancūzijos vitražo meistrų Monsieur Helmboldu, – aštuoniasdešimt kilometrų. Tačiau ten važiuoja ne kasdien – kartais kuria namuose.
„Netgi tada, kai gyvenome Vilniuje ir vaikais turėjau rūpintis dažniausiai viena, nes Laurentas su mumis bendraudavo tik vakarais per skaipą, tikros buities nebuvo, – atskleidžia kitokį požiūrį į kasdienybę. – Amelija ir Joris labai savarankiški. Mes esame kartu, bet nesilaikome įprastų tėvų ir vaikų bendravimo standartų. Gyvename labai paprastai ir čia, ir ten. Buities, kuri asocijuotųsi su vargu, neturiu. Nesu iš tų mamų, kurios kepa pyragėlius. Anyta be galo skaniai gamina. Virtuvę užleidau jai. Mokykloje vaikams būna dviejų valandų pietų pertrauka, tada sūnus grįžta namo su močiute papietauti. Jie turi savo ritualų ir yra labai patenkinti. Jei dėl darbų išvažiuoju į Paryžių, Joriu ir Amelija su džiaugsmu rūpinasi močiutė.“
Vietiniams vis dar atrodo skandinavė
„Man ir Lietuvoje labai gerai, ir Prancūzijoje be galo patinka. Mylėti dvi šalis – tai ne du vyrus – tikriausiai galima? Ar ten gyvensime labai ilgai, priklausys nuo mano ir Laurento darbų. Kol kas norėčiau pabūti, – prisipažįsta Bretanėje gerai besijaučianti lietuvė. – Labai nemėgstu keisti gyvenamosios vietos. Išvažiuodama iš Vilniaus buvau pesimistiškai nusiteikusi dėl miesto, kuriame teks gyventi. Dabar suprantu Prancūzijos miestelio privalumus: čia leidi vaikus į geras mažas mokyklas, kurios yra saugios. Ketvirtokas Joris gali pats į ją eiti ir jaustis didelis. Vaikams ten gyventi – fantastika. Tikrame dvare žaisti princeses ir riterius, šaudyti pro tikras arbaletų angas yra nerealu. Kartais žiūriu į juos siaučiančius ir galvoju, kad su malonumu rūpinčiausi dar viena atžala. Norėčiau tuo, ką turime, pasidalyti su dar vienu mažyliu, bet įsivaikinti Lietuvoje beveik neįmanoma. Tą procesą pakartoti antrą kartą tikriausiai ne mums... Ir dėl to truputį gaila.“
Lietuvė patyrė, kad gyvenimas mažame Prancūzijos mieste taip pat yra pigesnis, kokybiškesnis. Ploermelyje jau turi gerų pažįstamų. Juokiasi, kad, matyt, gerai nesiadaptavo, nes naujiesiems bičiuliams vis dar atrodo santūroka skandinavė. Tačiau prancūzams tai patinka.
Juokiasi, kad iš šalies jų šeimos gyvenimo būdas, matyt, atrodo nekaip, bet patys jaučiasi laimingi. Prisipažįsta, kartais lyg ir norėtųsi daugiau ramybės, bet kažin ar jai su Laurentu sėsliai gyventi pavyktų. Vargu ar ištvertų ir po poros savaičių nesugalvotų kokių nors didelių pokyčių...
