Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Leonardas Pobedonoscevas: neiššvaistyti jausmai

Leonardas Pobedonoscevas ir jo gyvenimo draugė Ieva
Gedimino Žilinsko nuotr. / Leonardas Pobedonoscevas ir jo gyvenimo draugė Ieva
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Aktorius Leonardas Pobedonoscevas ekstravertas iki kaulų smegenų. O jo gyvenimo draugė Ieva – santūrumo įsikūnijimas. Ji – ne iš tų, kurios veržiasi į viešumą ir laukia paparacų dėmesio. „Santykiai – tai ta asmeninė erdvė, apie kurią nesinori viešai kalbėti“, – teigia Ieva. Tačiau mielai sutinka pasidalyti tomis vertybėmis, kurios jai pačiai svarbios, nepažeidžiamos ir nesunaikinamos.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kai du įsimylėję žmonės nusprendžia gyventi kartu, į vieną erdvę atsineša ne tik lagaminus...

Leonardas: Gyvenimišką patirtį – visų pirma. Nors Ieva šiek tiek vyresnė, tačiau kai susipažinome, tos patirties turėjau užtektinai – nemenką lagaminą (šypsosi). Sakoma, jog du trečdaliai asmenybės susiformuoja jau iki trejų metų, tad kaip svarbu suvokti, kad visa žmogaus esmė glūdi vaikystėje... Ši niekuo nesiskyrė nuo tų vaikų, kurie kartu su manimi lakstė Vilniaus sporto rūmų rajone. Nors tėtis dirbo sovietinėje Ministrų Taryboje ir kartais turėdavom šiokių tokių privilegijų, niekada nebuvau lepinamas ir apipilamas žaislais nuo galvos iki kojų. Auklėjimu, tiesa, labiau užsiimdavo mama: nevengdavo už prasižengimus ir diržo įkrėsti. Iki šiol vis dar manau, kad, auginant berniuką, diržas ar rykštė – neišvengiami. Nors buvau padykęs, tarp suaugusiųjų elgdavausi labai mandagiai ir mama vis susilaukdavo komplimentų, kad esu toks išauklėtas berniukas. Turėjau savo kambarį – jame tėvai leido daryti, ką tik norėjau: išklijavau jį įvairiausiais plakatais, į lentynas prigrūdau visokių smulkmenėlių... Ir po šiai dienai išliko įprotis daiktais įprasminti kokius nors įvykius, keliones ir viską vilkti į namus, tad Ieva dėl tokios mano „muziejininkystės“ neretai papriekaištauja, nes pati buvo pratusi gyventi minimalistinėse erdvėse. Kai susipažinom, jos namuose ant sienos kabojo gal tik pora paveikslų...

Ieva: Prie daiktų negaliu taip prisirišti kaip Leonardas. Labiau gal prie knygų – rydavau jas ir per pamokas, dažnai net neklausydavau, ką aiškina mokytojai, ir sirgdama – prie mano lovos knygų būdavo tiesiog stirtos... Dar mokyklos laikais išmokau greitai skaityti ir jei su Leonardu pradedam kokį nors tekstą, aš jį jau baigiu, o draugą palieku tik prie trečios eilutės. Greit atlikti darbus ir užduotis, būti atsakinga – šiuos bruožus perėmiau iš tėčio. Jis buvo gan griežtas: kur eini, su kuo, kada grįši? Nepaisydama to, sykį, nulipusi iš antro aukšto kopėčiomis, į diskoteką vis tiek pabėgau... O mama auklėjo nepalyginti liberaliau: kaip retas kuris, ji mokėjo ir išklausyti, ir įsiklausyti. Labai įstrigo tai, kad ji vertino mano nuomonę, nuolat mane drąsino, skatino imtis iniciatyvos. Žodžiu, ne kritikavo, ne gniuždė, o palaikė ir vis akcentavo: „Tu tai gali!“ Labai intuityviai toks auginimas (nemėgstu vartoti žodžio „auklėjimas“) persidavė ir vaikams – Norvidui ir Emilijai. Skiepydama savarankiškumą keturmetei dukrai nenurodinėju, ką daryti, nepuolu siūlyti sprendimų, bet skatinu ją mąstyti ir rasti atsakymų pačią, pavyzdžiui, kaip apsirengti einant į darželį, kaip išsivirti košės, kaip iškrapštyti po lova nusiridenusį kamuoliuką... Aišku, dukros veiksmus stebime ir, regis, išgyvename labiau už ją pačią. Taigi ne tik ugdome vaiką, bet ir mudu su Leonardu augame...

Leonardas: Labai įdomu stebėti mažo žmogučio veiksmus. Sykį po pasivaikščiojimo sutarėm namo iš Sereikiškių parko grįžti skirtingais keliais. Brač, jaudinomės abu... Tada prisiminiau ir savo pirmuosius nutolimus nuo namų. Beje, jų atmosfera buvo gana laisva, kiek ūgtelėjęs žinojau vienintelę pareigą – sekmadieniais išsiurbti kambarius. Kartu tėtis įskiepijo, kad vyrui plaktukas ir replės neturėtų būti svetimdaikčiai. O mokinys nebuvau itin stropus: nors nuolat vaikščiojau rašaluotais pirštais, tačiau tai nebuvo moksliuko požymis. Atrodo, delnai nenusiplaudavo niekad – net iki pirmojo įsimylėjimo, kai man buvo keturiolika. Paauglystės hormonų audros užplūdo gana anksti, tad jau penkiolikos tėvams pareiškiau, kad noriu gyventi atskirai. Beje, pirmosios meilės dėka pamėgau skaityti. Knygos tapo pasimatymų pretekstu (pradėjom nuo „Alisos Stebuklų šalyje“), nes draugės, literatūros profesoriaus dukros, namuose buvo milžiniška biblioteka.

Šeimoje rutinos neišvengiamai daugiau nei romantiškų polėkių. Tėvų karta, spaudžiama laikytis tradicinių vertybių, taip pat patirdavo išsikvėpusius jausmus: vieni tai iškentėdavo, kitus ištikdavo skyrybos.

Ieva: Abu tėvai – technikos mokslų žmonės, inžinieriai. Gyvenimas šeimoje buvo taip susistygavęs ir nusistovėjęs, kad pagal tėčio grįžimo namo laiką (dvidešimt po penkių) galėjai laikrodį nusistatyti (šypsosi). Savaitgaliai – labai šeimyniški ir aktyvūs: vasaromis – dviračiai, baidarės, žiemomis – slidės, rogutės. Būdama penkiolikos į rankas paėmiau teatro reformatoriaus Konstantino Stanislavskio knygą, susidomėjau scenos gyvenimu, pradėjau lankyti dramos studiją ir čia atradau absoliučiai kitokį pasaulį. Nors gyvenimo nesusiejau su teatru (studijavau fizinę kultūrą, vėliau pasukau verslo link), likimas, kaip matote, manęs nuo jo pernelyg nenutolino (šypsosi).

Leonardas: Buvau arti paauglystės, kai abu tėvai išgyveno santykių krizę, tačiau skyrėsi gerokai vėliau, kai jau buvau paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje: atrodo, specialiai aukojosi ir išlaukė, kad sudėtingiausiu mano brandos periodu būtume visi kartu. O pykdavosi jie labai spontaniškai ir natūraliai, nesivaržydami – tiesiog mano akivaizdoje. Ne sykį dėl jų ir pats apsižliumbdavau, taikydavau ašarodamas. Nepasakyčiau, jog toks klimatas mane traumavo, tačiau įgyta konfliktiškų santykių patirtis vėliau vertė būti atsargesnį kuriant savo šeimą. Net ir dabar, jei tik pastebiu, kad bendraudamas su Ieva pakeliu balsą, o šalia būna mūsų mažoji Emilija, visada susilaikau, nurimstu. Vaikas savotiškai drausmina.   

Ieva: Daugelis konfliktinių situacijų neatsiranda iš niekur, netikėtai, kaip ir skyrybos – jos neįvyksta akimirksniu, dažniausiai bręsta ilgai ir vaikai tai pastebi, labai jautriai jaučia; tiesiog jaučia, kad kažkas vyksta keisto ir negero, – nieko nuo jų nenuslėpsi. Pati tai patyriau pirmojoje santuokoje. Tačiau baisiausia ne pats skyrybų faktas (po jų tik palengvėja ir abiem sutuoktiniams, ir jų vaikams), bet šeimose tvyranti veidmainystė, kai į akis gražbyliaujama, o iš tikrųjų vyksta dvigubas gyvenimas. Mano galva, kur kas sveikesnė ta šeima, kurioje dominuoja atviri santykiai, kad ir kokie jie būtų: kur neslepiant ir nesivaržant išsakomi jausmai, kur partneriai pykstasi ir ginčijasi. Tokioje aplinkoje vaikai natūraliai patiria ne tik neigiamų emocijų, bet ir itin žmogiškų susitaikymo akimirkų. Norvidui, mano sūnui iš pirmosios santuokos, mudviejų su buvusiu vyru išsiskyrimas nebuvo netikėtas: prie to ėjome ilgai, atvirai, skausmingai...

Tada, kai tau vos dvidešimt keleri, prie altoriaus ištarti „taip“, regis, šitaip paprasta, tačiau kai esi ir metais, ir protu, ir jausmais brandesnis, tą padaryti nepalyginti sunkiau... 

Ieva: Matyt, tai ir būtų tokių porų, kaip mes, atsakymas į klausimą, kodėl gyvename nesusituokę. Pirmąkart tekėjau labai jauna, gal kiek ir naivi, tačiau ne tiek, kad nebūčiau suvokusi priesaikos reikšmės ir svorio. Esu iš tos kartos moterų, kurioms gyventi su vaikinu be šliūbo nebuvo priimtina, todėl tekėjau gal kiek ir skubotai... Kartais atrodo, kad vedybos buvo tarsi tradicinė duoklė visuomenės stereotipams, kai net ir Dievas pasidaro toks draugiškas ir pritariantis, nes „visi taip daro“.

Leonardas: Prisiekti meilę Aukščiausiojo akivaizdoje, kai tau vos aštuoniolika, visiška kvailystė: esi nesusitupėjęs ir neišsilakstęs. Pažįstu ne vieną bendraamžių porą, kuri „susilipo“ dar pirmaisiais studijų metais, tačiau neištvėrė anksti užklupusios rutinos ir pasidavė kas į dešinę, kas į kairę.

Ieva: Bėgantys metai ir nuolat įgyjama patirtis išmoko nebekreipti dėmesio į visuomenės nuomonę apie tave: „kodėl jis tavęs neveda?“ ir „kodėl tu už jo neteki?“, todėl pasidaro nebesvarbios kalbos ar apkalbos, komentarai internetinėje žiniasklaidoje. Vieninteliu atveju jaučiau nepatogumą – ir tai, sakyčiau, buitinį, – kai reikėjo įregistruoti Emilijos pavardę: Pobedonoscevaitė. Maniau, tardama liežuvį nusilaušiu, tačiau prie visko priprantama. Gal kiek emocingiau į sociumo nuomonę reaguoja Leonardas – vis dėlto dažnai matomas, viešas žmogus, nepalyginti didesnis ekstravertas už mane. Šiuo požiūriu laikausi „per viduriuką“, tačiau pasigirti, jog esu itin sociali, negalėčiau (juokiasi).

Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
 

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką