-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Levas Chazanas: kilogramų kiekis laimės negarantuoja

Garsusis latvių dietologas Levas Chazanas (63) svečius pasitinka kuo maloniausiai, nors tiek daug girdėjau apie sudėtingą gydytojo charakterį. Pažeria šūsnį komplimentų, nors tikrai tikėjausi išgirsti priekabių komentarų dėl savo išvaizdos. Po interviu nesislapstydamas griebia į ranką riebų sumuštinį, nors savo pacientams tokio poelgio niekaip neatleistų. Hm... visai paprastas žmogus. Nors – ne: jis negali būti paprastas, jeigu žino vieną didžiausių žmonijos paslapčių – kaip sulieknėti.
Levas Chazanas
Levas Chazanas / Butauto Barausko nuotrauka

Būrius pacientų turite ne tik Liepojoje, kur gyvenate, bet ir Lietuvoje. Daug kas jus vadina tikru stebukladariu...

Tikrieji stebukladariai – chirurgai, stomatologai, ginekologai, bet jų stebuklų žmonės nemato. O štai su kilogramais dirbančio gydytojo veikla – labai vizuali, aiškiai matoma ir gausiai aptariama. Tiesą sakant, dietologija – prestižinė, bet vis dar silpna medicinos sritis.

Nelaikote savęs tikru gydytoju?

Kodėl gi?! Aš – tikras gydytojas, tiesiog gyvenimas taip susiklostė, kad dirbu ne tuo, kuo svajojau. Jaunystėje man atrodė, kad prestižas būti chirurgu: sterilios operacinės, kaukė ant veido, ilgakojės seselės tau šluosto prakaito lašus nuo kaktos...
Aš – rygietis, aktyviai sportavau, todėl įstojau į Estijos Tartu universitetą, kur buvo galima įgyti sporto medicinos gydytojo išsilavinimą. Po metų į tą patį universitetą atėjo taip pat latvė Lida. Aišku, įsimylėjome, susituokėme, mums gimė sūnus. Baigę mokslus persikėlėme į žmonos gimtinę – Liepoją. Laukdamas, kol atsilaisvins chirurgo vieta, sutikau padirbėti Endokrinologijos skyriuje. Laikas ėjo, pacientų daugėjo, rūpinausi ligoniais, sergančiais cukriniu diabetu, hipertonija. Ir dar ilgai nieko bendro neturėjau su kilogramais.

Pamatęs mano žvilgsnį, mestą į moterį, ruošiančią mums kavą ir visai nepanašią į šešiasdešimtmetę sutuoktinę, ponas Levas skuba paaiškinti: Ilona – padėjėja ir antroji jo žmona. Juodu su Lida pragyveno keturiasdešimt metų, bet ši susirgo sunkia genetine liga ir prieš trejus metus mirė. Prieš metus gydytojas vedė savo padėjėją. „Mes visur kartu, važiuojame iš miesto į miestą, iš viešbučio į viešbutį. Todėl geriau, kad ne šiaip su padėjėja važinėju, o su žmona. Su mylima žmona“, – šypsosi garsus dietologas.

Ar ne sunku tokiame amžiuje pradėti šeimyninį gyvenimą iš naujo? Gludinti kampus, ieškoti bendrų atramos taškų?..

Žinote, jeigu būčiau su Ilona susipažinęs šokiuose, turbūt būtų sunku. Bet ji jau penkerius metus padeda man darbuose. Paskutiniais Lidos gyvenimo metais ir ja rūpinosi, slaugė. Žmona buvo garsi Liepojoje kardiologė. Kai man pradėjo sektis, Lida metė darbą ir ėmėsi padėti man. O kai dėl ligos nebegalėjo dirbti, visko išmokė Iloną. Be jos aš dabar kaip be rankų. Turiu labai didelį namą ir visiškai nieko jame nepažįstu. Neišmanau, kaip veikia indaplovė, kaip įjungti skalbimo mašiną, kaip užkaisti puodą vandens... Mokau žmones gaminti maistą, bet man pačiam net bulvių išsikepti – milžiniška problema. Teoretikas aš puikus, o praktikas – nekoks. Na, nemėgstu aš tų buities darbų!

Dietologas tam ir reikalingas, kad žmogui nereikėtų eksperimentuoti: jis turi gauti griežtus gydytojo nurodymus ir jų laikydamasis pasveikti.

O kodėl toks populiarus ir, spėju, pasiturintis žmogus į žmonas neišsirinko (kaip dabar madinga) ilgakojės dvidešimtmetės?

Visų pirma Ilona ir taip dvidešimt trejais metais už mane jaunesnė. O turėti dvidešimtmetę dabar gal ir madinga, bet toks pasirinkimas – tik nakčiai... Gyvenimui tokios moterys netinka. Man reikia šalia žmogaus–pagalbininko, kuriuo galėčiau tikėti ir pasitikėti, o ne kvailos puošmenos. Taip, šešiasdešimtmetis vyriškis, turintis namą, gerą automobilį, pinigų, atostogaujantis ne savo darže, o Seišeliuose, gali sau leisti turėti jauną mergaitę. Gali net pasakoti, kad amžius meilei – ne kliūtis, bet tai bus tik vaidyba. Ir už akių iš jo visi šaipysis. Aš netikiu tokių santuokų tvirtumu. Aišku, per gyvenimą būna visokių nuotykių, kvailų epizodų, atostogų romanų... Bet juk esi atsakingas už žmogų, su kuriuo susituokei! Kokia čia meilė, kuri trunka tik trejus metus?! Mano gyvenime buvo santuoka, kurią nutraukė tik mirtis. Žmona buvo man partneris visose gyvenimo situacijose, mūsų prisiminimai bendri, vaikas bendras. O nauja santuoka blogai ne todėl, kad reikia pratintis prie kito žmogaus, o dėl to, kad nėra bendros praeities. Mes su Ilona dar tik kuriame bendrus prisiminimus. Dėkoju jai, kad labai pagarbiai ir korektiškai elgiasi su mano praeitimi, mudu kartu lankome kapus. Be to, man ji – labai simpatiška, miela moteris.

Bent kartais nužiūrite sutiktas moteris kaip vyras, o ne kaip medikas, vertinantis, kiek svorio joms reikėtų numesti?

Kad ir kaip būtų keista, man svarbiausia – moters veidas. Jeigu jis gražus, visa moteris yra labai graži net jeigu turi antsvorio. O tobulos figūros ir negražaus veido savininkės pamilti negalėčiau. Veidas – pirmiausia, intelektas ir protas – antras, figūra – tik trečia. Dauguma pilnų žmonių įsivaizduoja: sulieknėsiu ir tada tapsiu laimingas. O kad milijonai liesų yra nelaimingi, mažai kas susimąsto. Taip, lieknam gyventi iš tiesų lengviau, bet kilogramų kiekis laimės negarantuoja.

Kaip endokrinologas sukūrė savo dietos planą?

Dar dirbdamas endokrinologu turėjau draugą, Liepojos mėsos kombinato direktorių. Storuliukas, linksmas, šmaikštus žmogelis iš manęs vis pasišaipydavo: „Nieko sau – gydytojas! Draugas jau vos paeina, batų pats apsiauti negali...“ „Mažiau ryk“, – atsikirsdavau. „Skirk man konkrečią dietą“, – pareikalavo jis. Perverčiau kelias knygeles, surinkau informaciją ir sudariau draugui planą, šiek tiek panašų į dietą. Jis stropiai laikėsi ir per keturis mėnesius sulieknėjo dvidešimt penkiais kilogramais. Iš lūpų į lūpas ėmė sklisti, kad dietą jam sudariau aš.
Mano valanda išaušo „perestroikos“ laikais, kai buvo leista privati veikla. Liepojoje buvau pirmas privatus gydytojas. Bet prieš tai dviem mėnesiams išvažiavau į Maskvą studijuoti literatūros apie dietologiją. Per dienas sėdėdavau bibliotekose, o nakvoti eidavau į autobusų ar geležinkelio stotis, nes viešbučiai kainavo per brangiai. Tada išnagrinėjau nemažai mitybos sistemų. Bet kaip galėjau, pavyzdžiui, belgų dietą pritaikyti latviui ar lietuviui? Juk pas mus tais perversmų laikais gabalo dešros nebūtum gavęs! Teko kurti savo mitybos planą.

Kai išvažiavote mokytis tokio „neaiškaus“ dalyko kaip dietologija, nebuvo žmonių, sukiojančių pirštą prie smilkinio?

Sukioti ėmė tada, kai mečiau darbą miesto ligoninėje ir vieną iš trijų mūsų buto kambarių paverčiau kabinetu. Tada padaviau skelbimą į laikraštį: „Gydytojas dietologas priima norinčius sulieknėti“, ir atsisėdau prie telefono laukti skambučių. Per savaitę taip ir nesulaukiau... Vis dėlto po kurio laiko atsirado vienas pacientas, antras, trečias... O po keturių penkių mėnesių tapo beveik nebeįmanoma gyventi – telefonas tiesiog plyšo. Kad patektų pas mane, žmonės atvažiuodavo iš vakaro ir nakvodavo mašinose. Tie keturi penki mėnesiai apvertė mano gyvenimą.

Jūsų dieta skamba maždaug taip: pusryčiams vieną dieną sumuštinis su sūriu, kitą – sumuštinis su dešra. Pietums vieną dieną gabalėlis mėsos su šešiais šaukštais daržovių, kitą – žuvis su daržovėmis. Vakarienei vieną dieną šeši šaukštai baltosios, kitą – šeši šaukštai raudonosios mišrainės. Sutikite, maistas gana vienodas ir po kelių savaičių į jį turbūt net žiūrėti nesinori...

Sakykite, o ką valgote jūs? Taip, mano siūlomi pusryčiai – sumuštinis ir puodelis arbatos. Esu tikras, kad lygiai taip pat dieną pradeda septyniasdešimt procentų žmonių, kurie jokios dietos nesilaiko. O ką valgote per pietus? Turbūt gabalėlį mėsos su kauburėliu daržovių arba žuvies su salotų lapais... dar stiklinė sulčių... Taip pietauja vėlgi septyniasdešimt procentų. Dietologo menas – duoti žmogui beveik įprasto maisto. Bet ne tokio, kurio norisi jam. „O galima vietoj mišrainės vakare suvalgyti porą kivių ir išgerti taurę vyno?“ – klausia manęs. Ne, negalima! Kitaip svoris liks, koks buvęs.

Kiek, jūsų nuomone, žmogus turi sverti?

Ūgis minus šimtas. Bet tai – tik orientacinis skaičius. Jeigu moters ūgis – metras šešiasdešimt penki ir sveria ji šešiasdešimt penkis kilogramus, akivaizdu, kad vis dar – per daug. Jeigu nereikalausi, kad pasiektų reikiamą svorį, būtinai vėl priaugs. Nepadės, jeigu tik apgydysi ligą: žmogus turi pasveikti iki galo. Nutukimas yra liga. Paprastai storulis valgo ne daugiau nei lieknas žmogus. Tiesiog jis valgo per daug savo ligos atžvilgiu. Atrodytų, sulieknėti – lengviau nebūna: valgyk mažiau, ir viskas. Bet tas „mažiau“ kiekvienam yra skirtingas dydis. Dietologas tam ir reikalingas, kad žmogui nereikėtų eksperimentuoti: jis turi gauti griežtus gydytojo nurodymus ir jų laikydamasis pasveikti.

Sekate savo pacientų likimą? Domitės, pavyzdžiui, pagal jūsų metodą smarkiai sulieknėjusios mūsų verslininkės Laimos Mertinienės gyvenimu?

Žinau, kad ji numetė labai daug – apie septyniasdešimt kilogramų. Bet iki pabaigos nepriėjo. Laimutė – labai stiprus žmogus. Buvo laikas, kai klausė visų mano nurodymų ir padarė tai, ko nesugebėjo visą gyvenimą. Bet kai Laima ėmė klausyti ne mano, o žurnalistų, draugų nuomonės: „Užtenka... tu ir taip graži...“, procesas baigėsi. Nežinau, kaip ji atrodo dabar, bet manau, kad džiaugsmo euforija turėjo tęstis pusmetį ar metus. Paskui kilogramai tikrai grįžo. Jeigu žmogus neišgydė ligos iki galo, ji būtinai atsinaujins...
Lieknėjimo rezultatai gali būti fantastiški (mano praktikoje buvo atvejis, kai lietuvis numetė šimtą septyniolika kilogramų), bet vis tiek dirbti su savimi turėsi visą laiką. Kai sveri pusantro šimto, kai sunku tiesiog pasilenkti, kai sutuoktinis žingsniuoja keliasdešimt metrų priekyje, nes gėdijasi eiti greta tavęs, tada tu ir gydytojo pasiryžęs klausyti, ir visus nurodymus vykdyti... O nukrinta kelios dešimtys kilogramų ir žmogus atsipalaiduoja, „stogas ima važiuoti“ nuo dėmesio... Tai – daugumos mano pacientų bėda.

Vadinasi, didžioji paslaptis – ne numesti daug svorio, o jo nepriaugti baigus laikytis dietos?

Atsikratyti dvidešimties kilogramų, palyginti su tuo, ko žmogus per gyvenimą gali pasiekti, iš tiesų labai paprasta... Užauginti vaikus, pastatyti namą, gauti gerą išsilavinimą – kur kas sunkiau. Tiesa viena: jeigu numetei svorio, o baigęs laikytis dietos vėl priaugai, vadinasi, nieko per tuos lieknėjimo mėnesius neišmokai. Nauja dieta ar kitas dietologas – nepadės. Tiesiog privalai keisti gyvenimo būdą, nes yra dalykų, kuriuos tau gali tekti daryti visą gyvenimą.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius