TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Liepa Mondeikatė: „Nebenoriu kurti dainų apie meilę“ (papildyta kovo 23 d.)

Liepa Mondeikaitė
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Liepa Mondeikaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Jos akys – turbūt didžiausios visame Lietuvos pramogų pasaulyje. Žvilgsnis – vienas nuoširdžiausių. Tik nereikia dėl to kaltinti jauno amžiaus, jis čia niekuo dėtas: klaipėdietė dainininkė Liepa Mondeikatė (21) turbūt ir po penkiasdešimties metų žiūrės į pasaulį tokiu pat atviru žvilgsniu, pasikliaus žmonėmis, kritiškai vertins save ir – lygiai taip pat, kaip ir šiandien – plėšysis tarp medicinos ir širdį užkariavusios muzikos.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Rytoj – traumatologijos paskaita, per kurią negali atsipalaiduoti nė akimirkos. O aš dar nė neatsiverčiau vadovėlio! Vakare repetuosime „Žvaigždžių duetams“, taigi grįšiu namo kokią dvyliktą ir sėsiu mokytis. Iki ryto turiu spėti viską išmokti, nes devintą – filmavimas...“ Štai taip gyvena mergina, bandanti suderinti trečio kurso medicinos studijas su egoistiškai dėmesio reikalaujančia muzika.

Tau tikrai to reikia?

Man tai patinka. Netgi sakyčiau, kad dabar – gražiausias mano gyvenimo etapas iš visų buvusių. Baisiausia yra nieko neveikti: tada graužia sąžinė, nesmagu pačiai, nesmagu prieš tėvus... Šeimoje esu trečias vaikas: vienai sesei trisdešimt, kitai – dvidešimt septyneri, o aš – jaunėlė, į kurią sudėta daug vilčių. Žinai, kaip būna: trečias brolis Jonas...

Tiksliau – trečia sesė Liepa?

Liepos vardą pasirinkau pati, nes skambėjo nestandartiškai. Pase esu Karolina – taip vadina ir universitete. O tėvai ir seserys mane vadina Mule: šis keistas žodis prilipo nuo kūdikystės. Tačiau greičiausiai reaguoju, kai mane šaukia Liepa.

Būna, jauniausias dukras tėvai lepina, viską leidžia, joms viskas galima...

Oi, man daug kas nebuvo galima. Tiesa, augau lengviau, nes seserys jau buvo pralaužusios ledus. Pirmajai buvo sunkiausia: labai ją užjaučiu. Iš diskotekos tėtis jai liepdavo grįžti vienuoliktą valandą vakaro: juk tokiu metu šokiai net nebūna prasidėję!.. Antrajai jau buvo truputį lengviau, o kol atėjo mano eilė, tapo visai paprasta. Bet tvarka šeimoje išliko: pavyzdžiui, mums visoms įkalta į galvą, kad gyventi su vyru galima tik po vestuvių. Kitaip turbūt ir negali būti: juk abu mano tėvai – gydytojai. Vienintelė pasekiau jų pėdomis.

Įsijungėme feisbuką – ir ekspromtu nusprendėme pasikeisti statusą. Taip ir liko – vis dar jo neištrynėme. Gal ir nereikės trinti...

O muzika? Nuolat skambėjo tau ausyse?

Dainavau jau darželyje. Mokykloje, kurioje buvo sustiprinta muzika, baigiau fortepijono klasę. Net būgnais grojau – tai buvo etapas, kai maištavau, avėjau kerzus, juodai dažiau plaukus ir tėvų prašiau, kad Kalėdoms padovanotų šuns antkaklį su dygliais (juokiasi). Dvyliktoje klasėje tapau „Dainų dainelės“ laureate, o tada įstojau į mediciną ir išvažiavau į Vilnių galvodama: viskas, su muzika baigta, nuo šiol tapsiu rimtu žmogumi.

Tapai?

Tai kad nelabai... Vilnius ir pirmieji studentavimo metai pasirodė puikūs: toli nuo tėvų, kada nori išeini, kada nori grįžti... Su sese nuomojamės butą Vilniaus centre. Nesu auksinio jaunimo atstovė, tėvai nepildo kiekvienos užgaidos, o savo pinigų turėti juk norisi – todėl visuomet ne tik mokiausi, bet ir dirbau. Paauglystėje prižiūrėjau vaikus, ploviau grindis ir nešiojau valgius pobūviuose, vėliau dirbau padavėja. Po pirmo kurso su drauge net į Ibizą buvome nuskridusios – tikėjomės pralobti. Deja, visi barai buvo užpildyti, ir, nors zulinome salą skersai išilgai, jokio darbo taip ir neradome – grįžus teko eiti į Klaipėdos naktinį klubą dirbti administratore ir grąžinti skolas...

Bet kuo toliau, tuo labiau man ėmė rūpėti mokslai. Dabar medicina jau ima visai patikti. Norėjau tapti onkologe, paskui – plastinės chirurgijos specialiste, o dabar drambliuko svajonė – tapti anesteziologe. Žinau, kad tai – pagrindinis dalykas, kurį gyvenime noriu daryti, o visa kita telieka užklasinė veikla. Aišku, ketinu tobulėti ir muzikoje: noriu gyvos grupės, koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje, noriu rasti savo stilių ir eiti į priekį... Mokslams muzika netrukdo, bent kol kas. Labai nenorėčiau mesti kelio dėl takelio.

Tikrai niekada nesvajojai siekti pasaulinės dainininkės karjeros? Pavyzdžiui, pakeisti anapilin iškeliavusios Whitney Houston?..

Svajojau... Kai tik pradėjau studijuoti, ėmė atrodyti, kad gyvenime kažko trūksta. Medicinos universitete yra salė su fortepijonu – pabėgę iš paskaitų, su kurso draugu vis ten įsmukdavome padainuoti. Įrašus dėdavome į „Youtube“ ir svajodavome: gal kas mus pastebės kaip kokį Bieberį?.. O paskui draugas metė medicinos studijas ir išvažiavo į Los Andželą: dabar ten studijuoja aktorystę ir jaučiasi beprotiškai laimingas. Buvo metas, kai labai norėjau važiuoti paskui jį, bet... Pabijojau rizikuoti.

Vis dėlto išdrįsai nueiti pas vietinį prodiuserį?

Buvau prirašiusi krūvą dainų, tad vieną nunešiau pažįstamam prodiuseriui – sumokėjau penkis šimtus litų, mes ją įrašėme ir išsiuntėme radijo stotims. Kadangi abu buvome mėgėjai, įrašas išėjo neprofesionalus: jame galėjai išgirsti kaukimų, baubimų... Bet radijo stotys jį priėmė, ir netrukus savo dainą išgirdau eteryje. Vienas portalas apie mane, kylančią atlikėją, net parašė straipsnį. Pamenu, jis pasirodė po pietų, kai man buvo anatomijos paskaita. Sėdžiu paskaitoje ir dairausi: ar jau visi perskaitė? Ar jau visi į mane žiūri?..

Beje, tu iš tiesų – akį traukiančios išvaizdos!

Ką aš žinau... Niekada nebuvau ypatinga gražuolė. Nagus palakuoju, kremu pasiteplioju, blakstienas padažau, bet po masažo ir grožio salonus nelabai vaikštau: pirma, gaila pinigų, antra, didžiąją dienos dalį praleidžiu universitete – ten su priklijuotomis blakstienomis tikrai keistai atrodyčiau. Jei neturiu laiko nueiti pas kirpėją, plaukus nusidažau pati, ir man visai ne gėda tai pasakyti – gyvenime yra ir svarbesnių dalykų, dėl kurių reikia jaudintis. Kai patiriu daugiau streso, kilogramai krinta patys, bet šiaip esu iš tų žmonių, kuriems reikia prižiūrėti save – jei savaitę pavalgyčiau visko, ko noriu, į džinsus turbūt nebetilpčiau. Taigi vakarais pyragų nešlamščiu. Dabar vis dažniau pasitaiko, kad apskritai nespėju pavalgyti...

Norėjau tapti onkologe, paskui – plastinės chirurgijos specialiste, o dabar drambliuko svajonė – tapti anesteziologe.

Kada pirmąsyk uždainavai didžiojoje scenoje?

2010-aisiais LNK projekte „Nauja daina“. Paskui – krepšinio himno konkursas, „Eurovizija“, „Chorų karai“ su Deivydo Zvonkaus Smaragdiniu choru, projektas „Aš myliu Lietuvą“... Pastarąjį laimėjau ir gavau dovanų penkiolikos arų žemės sklypą netoli Klaipėdos, bet pasižadėjau jį parduoti ir pinigus skirti Palangos tremtinių rezistencijos muziejui. Ėmiau koncertuoti, uždirbau pirmąjį honorarą – tūkstantį litų klube „Pabo Latino“, kaip šiandien prisimenu... Kai pasiūlymų padaugėjo, pamaniau, kad be vadybininko neišsiversiu, ir paprašiau Juozo Liesio pagalbos. O Juozas gerai pažinojo Zvonkų – taip ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.

Kai Juozas Liesis išsiskyrė su žmona Egle, visi puolė kaltinti tavęs...

Eglė – mano pusseserė, Juozas man – kaip brolis. Kai jie dar draugavo, ateidavo pas mano tėvus į svečius: aš tada po stalu lakstydavau... Išskyriau šeimą? Kas per nesąmonė? Interneto komentatoriai faktus traukė tiesiog iš oro, mano interviu irgi išvirsdavo taip, kad vis tiek atrodydavau ragana – tik imk laumės šluotą ir skrisk... Bet karavanas ėjo ir praėjo.

Ką dar, gandonešių manymu, esi suviliojusi?

Zvonkų – jis dėl manęs išsiskyrė su Natalija. O projektą „Aš myliu Lietuvą“ laimėjau tik todėl, kad užmezgiau romaną su prodiuseriu Justinu Milušausku...

Prisipažink, kuris iš jų – labiausiai tavo skonio?

Gal – nė vienas? Mieliau pasirinkčiau žmogų iš savo amžiaus grupės.  

Pavyzdžiui, Justą Jankevičių, su kuriuo dainuoji „Žvaigždžių duetuose“?

Kad ir jį (šypteli). Kai man pasiūlė dalyvauti projekte, prasidėjo partnerių ieškojimas: siūlė ir Dalių Mertiną, ir Giedrių Arbačiauską. Neprieštaravau, nes esu toks žmogus, kuris su viskuo sutinka. Bet paskui kažkaip prisiminiau Justą, su kuriuo susipažinau dar „Chorų karuose“. Prodiuseriai suplojo rankomis: „Mes irgi apie jį pagalvojome.“ Pirmasis mudviejų blynas prisvilo, bet vėliau apsitrynėme.

Su Justu daug vargo? Vis dėlto – nedainavęs žmogus.

Vargas vargui nelygu. Aš nesu jo mokytoja – kiek suprantu, tiek paaiškinu, bet man pačiai reikėtų daug ką paaiškinti... Aišku, kyla nesutarimų. Laimei, bent mūsų muzikiniai skoniai sutampa. Komisija kartais pavanoja, bet juk neįmanoma žmogaus, kuris dainuoja tik mėnesį, lyginti su tais, kurie dainuoja dešimt metų... Bet žiūrovai mus palaiko – ačiū jiems.

Feisbuke visiems apsiskelbėte esantys pora. Kam to reikėjo?

Ai, tiesiog nebuvo ką veikti (juokiasi). Eilinį kartą repetavome naktį, abu buvome pervargę, o tokiais atvejais pramuša arba agresyvumas, arba koks pokštas... Įsijungėme feisbuką – ir ekspromtu nusprendėme pasikeisti statusą. Taip ir liko – vis dar jo neištrynėme. Gal ir nereikės trinti...

Tai išeis iš jūsų pora ar ne?

Sako, niekada nespjauk į šulinį, nes paskui teks gerti... Justas – nuostabus žmogus, jį gerbiu ir myliu. Bet visi esame su niuansais... Kartais jam pritrūksta atsakingumo. Aš irgi ne auksas: jei mano nuotaika bloga, labai akivaizdžiai tai parodau. Tada repeticijos baigiasi tuo, kad vienas trenkia durimis ir išeina į vieną pusę, kitas – į kitą...

Normalios draugystės, kuri truktų bent keletą mėnesių, išvis nesu turėjusi.

Ar tu apskritai turi mėgstamą vyrų tipą? Na, aukštas ar žemas, brunetas ar blondinas?

Prisiminusi visus vaikinus, kuriems jaučiau simpatiją, jokio bendro bruožo neišvesčiau. Taigi vienintelis mano reikalavimas – vyras turi būti vyriškas. Mūsų šeimoje tėčio vyriškumas labai stipriai išreikštas, už jo visos jaučiamės kaip už mūro – matyt, aš irgi tokio ieškau, o aukštas jis bus ar mažas, jau nebe taip svarbu. Esu bendravusi su vaikinais, visiškai neatitinkančiais įprastų grožio standartų. Pavyzdžiui, mokykloje buvau įsižiūrėjusi vaikinuką – mažą, su akiniais, „moksliuką“... O mane sužavėjo jo balso tembras ir kalbėjimo maniera.

Mokykloje dažnai bėgiojai į pasimatymus?

Visai nebėgiojau. Normalios draugystės, kuri truktų bent keletą mėnesių, išvis nesu turėjusi. Nežinau, kodėl: gal ne tuos žmones įsižiūriu? O gal pati turiu kokių nors bėdų?.. Rodos, užsimezga pažintis, viskas gerai, lyg ir su manimi norėtų bendrauti, lyg ir aš norėčiau, bet staiga atsiranda ignoravimas, ir viskas baigiasi net dorai neprasidėję...

Kaip keista... Tikrai maniau, kad paskui tave, tokią gražią ir talentingą, pulkai vaikinų laksto.

Aha, eilės stovi (juokiasi). Negaliu labai skųstis – dėmesio tikrai sulaukiu. Bet tas vienintelis žmogus kažkodėl neatsiranda. Esu normali mergina, pasvajoju ir apie vestuves, ir apie baltą suknelę... Bet tos laimingos pabaigos kaip nėra, taip nėra. Todėl ir galvoju: gal ką nors darau ne taip? Gal per anksti parodau simpatiją? Per aiškiai leidžiu suprasti, kad žmogus man patinka?..

Manyčiau, jog tai kaip tik geras bruožas!

Bet psichologai moko atvirkščiai: mergina privalo nerodyti entuziazmo, kiek nors laiko nepakelti ragelio, neatsakyti į žinutes... Taip rašo visi žurnalai. Bet aš visai nenoriu moteriškai gudrauti: noriu bendrauti – ir bendrauju, ne – tai ne. Tik kodėl viskas taip sudėtinga?.. Ne sykį buvau įsimylėjusi, ir vis – nelaimingai. Apie tai prirašiau dainų, bet manau: gal geriau būtų keliomis dainomis mažiau, tačiau mažiau ir tų skaudžių išgyvenimų... Nebenoriu kurti liūdnų dainų apie meilę. Pavargau nuo to, tad dabar stengiuosi atsiriboti nuo jausmų. Bus – tai bus, ne – ir nereikia. Bet kuriuo atveju viskas – dar prieš akis.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką