Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos aktorių atsiminimai apie Donatą Banionį

Larisa Kalpokaitė, Vytautas Rumšas, Vaiva Mainelytė, Gražina Balandytė ir Saulius Balandis
Žmonės.lt nuotr. / Larisa Kalpokaitė, Vytautas Rumšas, Vaiva Mainelytė, Gražina Balandytė ir Saulius Balandis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ketvirtadienį Lietuvos meno pasaulį pasiekė liūdna žinia – Anapilin išėjo teatro ir kino legenda Donatas Banionis. Aktoriai pasidalijo šiltais prisiminimais apie išskirtinę asmenybę, bičiulį ir kolegą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vaiva Mainelytė

Aktorė Vaiva Mainelytė prisipažino, kad apie Donato Banionio mirtį sužinojo vos prieš kelias minutes. „Labai sunku kalbėti, kai kas antrą savaitę išeina Anapilin mohikanai: palaidojome Šurną, o dabar ir Donatą. Tik ką sužinojau, prieš penkias minutes, tai vis dar sunku apie tai kalbėti“, – portalui Žmonės.lt sakė legendinė aktorė.

D.Matvejevo nuotr./Vaiva Mainelytė spektaklyje „Lilijomas“
D.Matvejevo nuotr./Vaiva Mainelytė 

V.Mainelytė pasakojo: „Supranti protu, kad laikas, kad metai, ligos, bet vis tiek: išėjimas, netektis yra smūgis. Ačiū, Dievui, kad jis paliko tokį bagažą, aibę filmų. Man buvo didelė garbė būti šalia jo: ir festivaliuose, ir gyvenime. Jis nebuvo labai komunikabilus ir prisileidžiantis, bet aš buvau iš tų, kuri visada jautė jo globą. Prisimenu festivalį Vietname, kai mes atstovavome Lietuvos kinui, teatrui ir architektūrai. Buvo gera, kai išgirdę žodį Lietuva visi sakydavo: „O Banionis, Sabonis“. Aišku, jei būtų gyva jo žmona Onutė, tai paremdami vienas kitą gyventų, jis dar būtų pratęsęs savo veiklą, jei ne tos ligos.“

Saulius Balandis

Aktorius Saulius Balandis apie J.Banionio netektį sužinojo iš Žmonės.lt. Jis neslėpė nusivylimo. „Nepaisant to, kad D.Banionis išėjo būdamas garbaus amžiaus, kino ir teatro pasauliui tai – didelė netektis“, – sakė jis.

S.Balandis su D.Banioniu pirmąkart akis į akį susidūrė 1980-aisiais, kai abu filmavosi Almanto Grikevičiaus kino juostoje „Faktas“. S.Balandis tada buvo viso labo devintokas.

„Man jis tada padarė didelį įspūdį. Nebendravome labai daug – daugiau bendravau su jo sūnumi Raimundu, tačiau man paliko įspūdį D.Banionio darbštumas, susikaupimas, atsidavimas darbui. Žiūrėdamas, kaip dirba vyresni aktoriai, mokaisi iš jų. Stebėjau, kaip neįtikėtinai kruopščiai jis kurdavo savo vaidmenį filmavimo aikštelėje. Labai gerbiu visą mūsų vyresniąją aktorių kartą. D.Banionis, net ir sulaukęs tokio garbingo amžiaus, buvo nuostabus ir garbingas žmogus“, – svarstė S.Balandis.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Saulius Balandis
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Saulius Balandis

Gražina Balandytė: „Buvome tikrų tikriausi draugai“

„Šią žinią sužinojau ką tik – vyras paskambino ir pasakė... Esu sutrikusi. Mes nuo pat jaunystės buvome labai geri draugai, jeigu gerai pamenu – nuo pilnametystės. Labai gražiai bendraudavome ir šeimomis – puikiai sutarėme ir su jo žmona Onute, jiedu dažnai atvažiuodavo pas mane į Palangą, kartais visi švęsdavome ir šventes.

Pamenu, paskutinis mūsų „nuotykis“ buvo ir nuobodus, ir kartu linksmas – mums abiem darė širdies stimuliatorius: man anksčiau jį įdėjo, o jam vėliau, todėl jis su manimi konsultavosi šiais klausimais ir medikų prašė, kad jam įdėtų tokį patį, kaip Balandytės...

Pamenu, abu buvome Druskininkuose, reabilitacijoje... Jis nuvyko pirmas, užsakė man apartamentus ir savaitę laukė manęs – atvažiavau kaip kokia karalienė, visi jau žinojo, kad aš atvykstu – jau taip jis manimi rūpinosi...

Jis tikrai gyveno pilnatvėje, – neabejojo G.Balandytė.

Pamenu, atvyko jis kartą į Palangą, buvo suplanuotas jo spektaklis, bet atvažiavo anksčiau – kad mane spėtų aplankyti. Pamenu, einame Palangoje gatve, o už mūsų eina garbaus amžiaus žmonių grupelė ir sako: „Ir čia jūs abudu vaikštot!“ Mes juokdavomės, sakėm, jeigu būtumėm jauni, tai mūsų draugystė būtų baigta, juk visi būtų sakę – pora! (šypteli)

Pakutinįkart man su juo teko kalbėti telefonu gal prieš pusmetį – tada jis man sakė, kad guli lovoje, kad jam labai kojas skauda... Anksčiau mudu vos ne kasdien susiskambindavome.

Šviesūs prisiminimai man kyla apie jį galvojant, kuomet dar buvome jaunesni, kai dar buvo tikėjimas, kad mes stiprūs. Jis man buvo sakęs – „Aš esu jau vienintelis likęs ir man jau laikas iškeliauti...“ Tuomet jam ir sakau  – „Donatai, bet ar tikrai jau tu to norėtum?“, sako – „Ne... Man dar įdomu būtų pasižiūrėti, kaip anūkai auga, tik kad kojas labai skauda... Be galo laimingas žmogus buvau, nuostabią žmoną turėjau, vaikus...“ Jis tikrai gyveno pilnatvėje.  Didžiausia užuojauta jo artimiesiems, linkiu stiprybės ir žemai lenkiuosi prieš draugą.“

LRT nuotr./Gražina Balandytė
LRT nuotr./Gražina Balandytė

Dalia Michelevičiūtė

Savo emocijomis sužinojusi apie D.Banionio mirtį pasidalijo ir aktorė Dalia Michelevičiūtė. Drauge su legendiniu aktoriumi ji filmavosi televizijos seriale „Anastasia“. Tiesa, niekad nevaidino viename kadre. Tačiau visada buvo gerbėja.

„Tai buvo asmenybė, kurią labai gerbiu. Jis – viena iškiliausių asmenybių Lietuvos teatro ir kino istorijoje. Taip pat ir už Lietuvos ribų... Gaila, kad apie jį negalėčiau pasakyti nieko asmeniška“, – apgailestavo D.Michelevičiūtė.

Įsimintiniausias jai – D.Banionio vaidmuo Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“. „Jo vaidyba netradicinė. Prisimenu, ką apie tą vaidmenį pasakojo dėstytoja per kino paskaitas... Pasakojo, kad D.Banioniui buvo labai sunku – jis nesuprato, ko režisierius iš jo norėjo. O Tarkovskis išvis nenorėjo, kad jis vaidintų – norėjo, kad būtų. Man atrodo, kad D.Banioniui nuostabiai pavyko pasiekti tą tikro buvimo būseną. Gaila, kad nesu mačiusi jo teatre paties žydėjimo laikais – mačiau tik vėlesnius jo darbus. Tokiems aktoriams tiesiog pakanka ateiti į sceną. Jie gali nieko nebevaidinti – tiesiog ten būti, ir tai jau bus visa istorija“, – sakė D.Michelevičiūtė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dalia Michelevičiūtė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dalia Michelevičiūtė

Larisa Kalpokaitė

Aktorė Larisa Kalpokaitė pasakojo, kad pirmą kartą su Donatu teko susidurti 1981 metais. „Juozas Miltinis ką tik buvo išėjęs iš teatro ir Donatas, kuris buvo teatro meno vadovas, kartu su direktoriumi, amžiną atilsį Vidmantu Dobrovolskiu, atvažiavo į Vilnių. Mes buvome pirmas kursas Muzikos akademijoje po daugelio metų, kurie nebuvo ruošiami atskiram teatrui, o buvome perkami. Atvažiavo mūsų iš Panevėžio teatro. Jie pakvietė mane ir dar keturis ar penkis vyrus iš mūsų kurso.

Aš labai nenorėjau į Panevėžį važiuoti tuo metu, nes man atrodė taip toli, be to, jau ir Miltinis buvo išėjęs, buvau žmogus, kuris gimė ir užaugo Vilniuje, tai netraukė manęs ten vykti. Donatas pasakė, kad pagalvočiau ir rytoj atsakyčiau į jų pasiūlymą. Tą patį vakarą Mancevičius mane pakvietė į nacionalinį teatrą. Tokia jau likimo ironija, kad galėjau pasakyti Panevėžiui, kad nevažiuosiu. Panevėžiečiai buvo paruošti, kad atvažiuos labai talentinga aktorė. Po daugelio metų aktorius Jansonas man pasakė, kad labai laukė manęs“, – portalui Žmonės.lt apie pirmąją akistatą su D.Banoniu pasakojo aktorė.

Larisa prisiminė, kad po daugelio metų kartu su Donatu 2002 metais važiavo į Tarptautinį Minsko kino festivalį. „Aš važiavau su savo filmu, o Donatas – kaip garbės svečias. Jam jau tada buvo nemažai metų, bet žinote, ką turiu pasakyti - lietuviai nelabai moka įvertinti savo aktorių. Aš pirmą kartą susidūriau su tokiu atveju. Mes ateiname su Donatu į parduotuvę, jis tuomet jau amžiuje buvo ir nelabai iš tolo be akinių primatydavo. Jis man pasakė, kad nori konjako nusipirkti. Parduotuvėje esantis pardavėjas rusiškai sako: „Mūsų Donatas“. Donatas žiūri ir šypsosi. Jis buvo jau išėjęs iš teatro, jau jame nedirbo, buvo pensininkas, bet visi jį Rusijoje pažinojo, mūsų Donatu vadino“, – sakė aktorė.

L.Kalpokaitė prisiminė dar vieną nuotaikingą nutikimą, kuris įvyko jiems grįžtant iš to paties kino festivalio. „Važiavome visi – režisierius Gytis Lukšas, Donatas, aš ir vairuotojas –  linksmi ir džiaugsmingi, aš gavau apdovanojimą už moters vaidmenį. Regimantas Adomaitis pasiliko ten, o mes turėjome grįžti anksčiau, nes mūsų visų laukė spektakliai. Išlipame prie sienos ir aš sakau, kad noriu vyrui dovanų parvežti viskio. Randame butelį, jau perkame jį ir staiga prieina vaikinas: gražus, pasitempęs, šviesiaplaukis, apsirengęs oficialiai. Kabo kortelė su jo vardu „Oleg“. Pasirodo, kad jis Baltarusijos muitininkas. Jis pamato D.Banionį ir šaukia: „Dieve mano. Čia mūsų Banionis.“ Prikibo jis prie jo ir kviečia eiti kartu. Donatas sako, kad negali, nes yra ne vienas. Tuomet mus visus pakviečia į muitinės kambariuką, o ten stovi geras butelis tekilos ir dar žmonių sėdi. Prasidėjo vaišės ir staiga Donatas pasako, kad aš labai gerai romansus dainuoju. Ir prasidėjo dainavimas, o kada mes iš ten išvažiavome – nežinau, gal kokią trečią buvome Vilniuje. Dėl ko šitą aš pasakoju? Aktorius, kol vaidina, jį visi žino, tačiau kai jo nebėra scenoje – viskas. O Donatą visi pažįsta, visiems jis yra savas, visi jį myli. Tada pagalvoji, kad va, dėl to gyventi verta“, – atviravo Larisa.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Larisa Kalpokaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Larisa Kalpokaitė

Vytautas Rumšas

„Jo sūnus Raimondas Banionis sukūrė spektaklį „Susitikimas“ pagal garsiąją vokiečių dramaturgo Paulio Barzo komediją. Nacionalinio dramos teatro scenoje šiame spektaklyje Donatas Banionis vaidino Bachą, Hendelį – Regimantas Adomaitis, o Vytautas Tomkus sukūrė ištikimo Hendelio mokslo draugo, tarno vaidmenį, kurį pasikeičiant vaidinau ir aš. Donatas man asocijuojasi su tikruoju Bachu, jis – mūsų lietuviškosios scenos Bachas. Jis taip mokėdavo perteikti gyvą personažo emociją, kad net po daugelio metų to negali pamiršti.

Jis mano atmintyje išliks tarsi tikrasis Bachas – polifoniškas, turtingas, savyje turintis galybę melodijų, labai kūrybingas, energingas žmogus, turintis puikią atmintį. Negana to, jis scenoje buvo doras – tiek žiūrovams, tiek savo partneriams.

Mudu matėmės senokai, bet per televizorių visada pasižiūrėdavau jo interviu, kalbas.“

TV3 nuotr./Vytautas Rumšas
Vytautas Rumšas
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką