Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 28d. 18:59

Ligoninėje savanoriaujanti Agnė Kulitaitė: pagalba kitiems man pačiai padeda kovoti su depresija

Agnė Kulitaitė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Agnė Kulitaitė

Savanorystė Agnei Kulitaitei – ne naujiena. Praeityje mergina padėti kitiems buvo nuvykusi net į tolimąją Ugandą bei Argentiną, o prasidėjus pandemijai nusprendė, jog jos pagalba sunkiu metu praverstų ir esantiems gerokai arčiau. Vedina noro bent krisleliu palengvinti aplinkinių naštą, Agnė nepasismulkino ir iškart užsiregistravo į kelias savanorystės vietas: Šaulių sąjungą, Raudonąjį Kryžių bei gyvūnų globos namus kaip laikina globėja.

Dabar jau du mėnesius A.Kulitaitė dirba Lazdynų ligoninės siuntų kurjere, taip pamažindama darbų naštą seselėms, o po pamainos grįžtančios jos laukia kartu su kambarioke priglausta katytė Džesika.

15min interviu Agnė pasakoja apie jos vakarus ligoninėje, čia patiriamą emocijų karuselę bei priežastis, skatinančias veiklią merginą nelikti abejingą kitų bėdoms.

– Agne, prieš keletą mėnesių savo sekėjams atskleidei planus savanoriauti ligoninėje ir taip padėti sumažinti medikų krūvius. Kiek žinau, tokiam žingsniui paskatino tavo pačios išgyventa istorija, vos nesibaigusi tragiškai. Papasakok apie tai daugiau.

– Taip, įsimintino pagulėjimo ligoninėje mano gyvenime tikrai būta, nors prasidėjo jis kiek komiškai. Prieš dešimtmetį, besiruošdama abitūros egzaminams, sėdėdama ėmiau justi skausmą dešiniajame užpakalio žande. Užčiuopiau tarsi ir spuogelį, bet kadangi neseniai buvau prie ežerų, nurašiau jį uodo mutanto įkandimui. Vis dėlto su laiku skausmas tik stiprėjo, epizodiškai pakildavo temperatūra, o anglų egzaminui ruošiausi jau atsigulusi.

Jį išlaikiau, bet savijauta negerėjo, tad galiausiai nusprendžiau nuvykti į Antakalnio ligoninę, kur priimamajame tą darinį man prapjovė ir paleido namo. Išlaikiau antrąjį (lietuvių) egzaminą ir pradėjau ruoštis laukiamiausiam – istorijos, nes iš jo tikėjausi gauti itin aukštą balą.

Tačiau jaučiausi labai prastai, temperatūros šokinėjimai nesiliovė, dar labiau nervinausi, kad negaliu normaliai mokytis ir mušdavau karštį paracetamoliu. Vis tik kai vieną dieną temperatūra pakilo iki 41 bei supratau, kad matau haliucinacijas, tėtis iškvietė greitąją ir ši nuvežė jau į Lazdynų ligoninę.

Ten iškart buvau operuota su narkoze, nes, pasirodo, jog tas spuogelis buvo cista. Toliau – reanimacija, vėliau palata su senjorėmis, kur bandžiau mokytis egzaminui, bet temperatūra ir toliau nekrito, be to, nuolatos man lašino peniciliną.

Galiausiai, egzamino dieną stojausi iš lovos ir praktiškai nukritau. Atėjusi seselė apžiūrėjo mano žaizdą ir skubiai iškeliavau į operacinę, kadangi po išoperuota cista vis tik buvo susidariusi ir piktvotė. Vėl pasikartojo maršrutas „reanimacija – palata“, į kurią grįžau be didelės dalies savo užpakalio žando, nes šį teko pašalinti. Buvo streso ir dėl sudarkyto kūno, bet dar daugiau ašarų dėl to, jog praleidau egzaminą.

O paskui – baisiausioji dalis. Kartą atėjus tėvams manęs aplankyti, pradėjau tinti jiems akyse. Pamenu, pirštu nepaspausdavau telefono mygtuko, nes iškart kliudydavau tris klavišus, užgulė akys. Tėtis juokėsi, kad atrodau kaip mongolė, o mama išsigando, pakvietė seselę, tuomet man buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad esu žiauriai alergiška penicilinui, kuriuo visas dienas buvau tiesiog maitinama.

Prasidėjo ūmi alerginė reakcija. O po keleto dienų sekė „vyšnaitė ant torto”… Pamenu vaizdą, kai pro praviras duris stebėjau tėvus, besikalbančius su gydytoju ir susmunkančią mamą. Iš pradžių galvojau, kad man eilinį kartą nuo karščiavimo vaidenasi, o vėliau jie užėjo į mano palatą ir paaiškino, kad man prasidėjo labai rimtas pooperacinis kraujo uždegimas – sepsis ir turiu maždaug 50 procentų išgyventi.

Man paaiškino, kad man prasidėjo labai rimtas pooperacinis kraujo uždegimas – sepsis ir turiu maždaug 50 procentų išgyventi.

Ilgus mėnesius truko mano reabilitacija iki visiško atsistatymo, o apie Lazdynų ligoninę turiu nemažai prisiminimų. Vienas įsimintiniausių momentų, kai dėl visko tragiškai jaučiausi psichologiškai bei fiziškai – kuokštais slinko plaukai, sujautrėjo dantys, oda kone permatoma tapo. Sutelkusi jėgas išėjau į koridorių ir pradėjau pasikūkčiodama verkti.

Mane pamatęs priėjo gydytojas rezidentas ir taip nuoširdžiai, žmogiškai, šiltai apkabino bei pasakė, kad viskas bus gerai, nuramino. Ir tie jo žodžiai, toji šiluma mane labai motyvavo, sakyčiau net dalinai pagydė, nes, matyt, tuo metu man juos išgirsti labai reikėjo, ypač iš nepažįstamo žmogaus.

Kai visiškai pasveikau, visaip to žmogaus ieškojau per pažįstamus rezidentus norėdama padėkoti, bet niekaip neradau. Kai kurie draugai net juokiasi, kad gal jis tebuvo mano haliucinacijų vaisius ar angelas sargas.

Tai štai, tokia ta istorija. Dėl jos net apsidžiaugiau, pakviesta dirbti būtent į Lazdynų ligoninę, nes dabar, atrodo, gavau galimybę bent dalinai grąžinti skolą tam savajam apaštalui.

– Pati nesi persirgusi COVID-19. Tad ar registruojantis kaip savanorei ligoninėje nebuvo baisoka užsikrėsti?

– Tiesą pasakius, būdama tikra hipochondrikė nuo pat pandemijos pradžios buvau tikra, jog virusas iki manęs ateis. Be to, turiu prisipažinti, iš pradžių sunku buvo įprasti ir tinkamai save saugoti, net draugai juokavo, kad Agnė tai tikrai susirgs pirma. Bet štai, dariausi jau kokius šešis nosiaryklės bei kelis antikūnių testus ir visi patvirtino, jog virusas manęs dar nepalietė.

O dėl baimės apsikrėsti, manyčiau, pavojingiau turbūt prekybos centre lankytis, nes ligoninės patalpos kasdien atidžiai dezinfekuojamos, ribojamas žmonių patekimas į šias įstaigas. Be to, dirbu žaliojoje zonoje, o į skyrius, kur yra sergančių covidu izoliatorius, neinu. Kaip nesirgusios manęs ten net neįleistų.

Asmeninio albumo nuotr./Agnė Kulitaitė
Asmeninio albumo nuotr./Agnė Kulitaitė

– Papasakok, kokios tavo kaip savanorės pareigos bei kaip atrodo tavoji darbo diena?

– Ironiška, jog man, turėjusiai nemažai kuriozų su pašto ar siuntinių įmonėmis ir apie juos viešai kalbėjusiai, teko ligoninės kurjerio pareigos. Matyt, suveikė karma. Kadangi šiuo metu artimieji negali lankyti ligoninėje gulinčių pacientų, jie nurodytu laiku atneša siuntinius į tam skirtą ligoninės vietą, o aš tuos lauknešėlius priimu, sužiūriu, ar užpildyti visi reikalingi duomenys, jei kažko trūksta, surandu sistemoje. Tuomet užklijuoju ant siuntos lapuką, kuris vėliau padės susigaudyti, atsisveikinu su ją atnešusiu žmogumi, užregistruoju siuntą sistemoje.

Siuntas dedame į atskiras krūvas pagal skyrius. O kai kuriam nors skyriui atvežtų daiktų prisikaupia pakankamai, sudedam su kitais savanoriais jas į specialius vežimėlius ir važiuojame po kiekvieną palatą išdalinti ten gulintiems žmonėms.

Nors savanoriai nevilki baltų chalatų, pacientai vis vien mus kartais palaiko ligoninės personalu, tad tenka ir atsistoti ligoniui padėti, be to, būna, žmonės neturi pakankamai jėgų, tad ir siuntas išpakuojame, ir lėkštes po vakarienės nunešame. Taip dirbu kelis vakarus per savaitę, kartais ir savaitgaliais.

Būna, žmonės neturi pakankamai jėgų, tad ir siuntas išpakuojame, ir lėkštes po vakarienės nunešame

Asmeninio albumo nuotr./Agnės Kulitaitės savanoriavimo ligoninėje akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Agnės Kulitaitės savanoriavimo ligoninėje akimirka

– Gal bendraudama su žmonėmis pastebi, jog apie savanorystę ligoninėje jie turi kokių nors klaidingų įsitikinimų?

– Na, jei kalbant apie mano pačios savanoriavimą, kadangi esu šiek tiek atpažįstamesnis žmogus, tai, žinoma, neišvengiau komentarų, neva taip siekiu dėmesio, visuomenės įvertinimo, žodžiu, kad savanoriauju iš savanaudišų paskatų. Jei toks būtų mano tikslas, turbūt tiesiog paaukočiau solidesnę sumą kokiai gyvūnų prieglaudai ar kitai organizacijai ir tą faktą paviešinčiau. Man tas būtų gerokai lengviau.

Daug kas galvoja, jog nebūnant raudonojoje zonoje, kur miršta covid pacientai, emociškai nepavargsti, nes mirtis tyko tik ten ir dar izoliatoriuje. Tačiau tai absoliučiai netiesa.

Aš dirbu ir chirurginiame, neurochirurginiame skyriuje, o jų taip pat neaplenkia mirtis. Kasdien matau pamažu gęstančius žmones, matau tokius, kurie atrodo jau mirę, nors dar yra gyvi. Matau, kaip imamas šlapimas ar kraujas, matau ir kitų kraupių vaizdų: moterį, ką tik nupjautomis abejomis krūtimis ar pacientus gangrenavusiomis galūnėmis, apdegusia oda.

Kartais einant koridoriumi iš palatų išgirsti pacientus, kviečiančius seselę ir sakančius, jog miršta. O būna, girdi, kaip žmogus paskutinėmis savo akimirkomis desperatiškai šaukiasi artimųjų

Kartais einant koridoriumi iš palatų išgirsti pacientus, kviečiančius seselę ir sakančius, jog miršta. O būna, girdi, kaip žmogus paskutinėmis savo akimirkomis desperatiškai šaukiasi artimųjų. Tada taip nuoširdžiai liūdna pasidaro, kad dėl pandemijos mylimieji iškeliaujant į paskutinę kelionę šalia būti negali...

Tad kokios dešimt tokių valandų per savaitę yra ne tik fizinis, bet ir emocinis krūvis. Tačiau nepaisant to, labai džiaugiuosi savo sprendimu. Prasidėjus pandemijai jaučiau didžiulį dėkingumą gydytojams, tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio, už jų atsidavimą, ištvermę ir įveikiamus didžiulius darbo krūvius.

O kartu ir manyje atsirado ugnelė prisidėti prie jų darbo palengvinimo. Juk turiu dvi rankas, dvi kojas ir tikrai galiu atrasti po kelias valandas padėti kitiems. Tikrai jokiu būdu nebandau prilyginti to, ką darau, titaniškam gydytojų ar slaugytojų darbui, bet man malonu nors kruopelyte palengvinti jų krūvius.

– Kaip matyti iš tavo instagramo, dirbdama ligoninėje stengiesi būti pozityvi, juokauti, pralinksminti aplinkinius...

– Prieš pradedant savanorystę buvau peržiūrėjusi tikra istorija paremtą filmą su R.Williamsu „Patch Adams“. Tai juosta apie gydytoją, kuris nešiodavo raudoną klouno nosį ir visaip kitaip stengdavosi pralinksminti sunkiai sergančius ligonius. O ir pati nuo mažens laikausi požiūrio, kad kartais iš savo problemų sveikiau yra juoktis, nei dėl jų nuolatos verkti ir skųstis, nes šios tada dar labiau didėja.

Tad ligoninėje stengiuosi visada būti pakilios nuotaikos ir ją skleisti aplink. Anksčiau dirbdavau su juokinga medžiagine kauke, ant kurios nupieštos besišypsančios lūpos, į ją pacientai atkreipdavo dėmesį – kas juokdavosi, kas fotografuodavosi. Kolegė savanorė kartą sakė, kad vienas senukas manęs net pasigedo ir jos teiravosi, kur ta mergina su kauke. Vis tik kaukę teko pakeisti, nes chirurginiame skyriuje viena gydytoja pasakė, jog sunkios būklės žmones tokia kaukė gali išgąsdinti, tad padėjau ją į stalčių ir kol kas dirbu su medicinine. Bet vis pagalvoju apie kartoninę Ryčio Cicino kaukę – vyresnės pacientės tikrai turėtų nudžiugti (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Agnė Kulitaitė
Asmeninio albumo nuotr./Agnė Kulitaitė

Nors iš pradžių būti tokiai linksmai rimties tarsi reikalaujančioje vietoje – ligoninėje – buvo nedrąsu, jau esu ir iš vienos medikės gavusi žinutę, kad įnešu į jų rutiną pozityvo, kita mergina stebėdavusi mano stories, o paskui atsigulusi į ligoninę sakė, kad ją pralinksmina koridoriuose girdimas mano juokas. Tad gal einu teisingu keliu...

– Socialiniuose tinkluose sakei, jog savanoriaujant nutinka ir linksmų, kurioziškų situacijų. Kurios iki šiol geriausiai įsiminė?

– Na, buvo tokia labai maloni moteris, ponia Aldona, kuriai atnešiau siuntinį, o ši atsidėkodama mėgino man mainais atiduoti iš namiškių gautus du bananus. Visaip bandžiau atsisakyti, sakydama, jog bananų nelabai valgau, kol galiausiai pasiekėme kompromisą – vienas atiteko man, o kitą dosnioji ponia Aldona pasiliko sau.

Dargi su kolegėmis labai prisijuokėme, kai kartą, nešinas lauknešėliu, atėjo vyrukas su garu po vakarykščio baliaus. Paklausiau, kam siuntinys skirtas, nes maišelis be jokių duomenų, atsakė, jog Irenai. Pavardės neprisiminė. Neradus Irenos, jis pasakė, kad Jolitai. Bet Jolitos irgi nebuvo. Galiausiai jis savo telefone patikrino "Tinder" programėlę ir patikslino, kad jos vardas Jurgita.

Taip pat ligoninėj spėjau patirti trumpą įsimylėjimo fazę (juokiasi). Viename skyriuje (neatskleisiu detalių kuriame) sutikau labai simpatišką rezidentą ar jauną gydytoją ir pamiršusi, kaip bendrauti su vyrais, į jo klausimą, ką čia darau, tiesiog atsakiau, kad esu ligoninės kurjerė ir nubėgau.

Vėliau vis stengdavausi su siuntiniais papulti į tą skyrių, bet jo taip ir nesutikau. Mano kolegės, supratusios, kad kažkas negerai su manimi, pasiteiravo ir galiausiai išsiaiškinom, kad jos irgi buvo sutikusios tą patį vaikiną, jis jas irgi kalbino ir mano širdis, net nespėjusi pradėti mylėti, jau buvo sudaužyta (kvatoja).

Asmeninio albumo nuotr./Agnės Kulitaitės savanoriavimo ligoninėje akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Agnės Kulitaitės savanoriavimo ligoninėje akimirka

– Kad ir kokia pozityvi būtum, ligoninėje turbūt nutinka dalykų, kurie nuliūdina, sukrečia?

– Tikrai taip, baisių vaizdų, kaip jau pasakojau, nemažai tenka pamatyti. Būna ir pacientų, apimtų visiškos apatijos, negalinčių prakalbėti ar labai piktų. Pavyzdžiui, neseniai į neurologinį skyrių vienai moteriai atnešiau didžiulę sunkią siuntą nuo artimųjų, galėjau užčiuopti, kiek joje visko yra, kad tik ji jaustųsi laiminga, o ji man ėmė kalbėti: „Kam jie man tas siuntas čia siunčia, aš vis tiek mirsiu.“ Apskritai, kaip gyvenime visokiausių žmonių būna, taip ir ligoninėje pacientų.

Ji man ėmė kalbėti: „Kam jie man tas siuntas čia siunčia, aš vis tiek mirsiu.“

Štai neseniai nešiau lauknešėlį vienam vyrui, jis gulėjo privačioje palatoje, apsiklojęs tik antklode, o ant rankos žibėjo itin prabangus, didelis laikrodis. Padėjau maišelį ant kėdės prie lovos, o jis rusiškai manęs paklausė, kas tą lauknešėlį atnešė. Klausimą aš supratau, bet nežinojau, kaip jam atsakyti, todėl pasakiau „neznaju“, jis vėl paklausė to paties, o aš vėl „neznaju“.

Galiausiai jis pradėjo kelti balsą, kaip aš galiu nešioti siuntinius, kuriuos nežinau, kas atsiuntė, o aš jam nežinojau, kaip paaiškinti, jog kartais nepamatau visų atnešusių siuntinius, nes dirbame skirtingus darbus su savanorėmis.

Pasiūlau jam kalbėti angliškai, bet jis atsisakė ir dar kartą manęs šaukdamas paklausė, kas atnešė siuntinį, tik dar pailgino klausimą klausdamas – vyras ar moteris? Aš ir vėl jam – „neznaju“, ir einu jau pro duris, o jis šaukia, kad palaukčiau. Atsisuku. O jis vėl rėkia ir prašo patikslinti: moteris šviesiais ar tamsiais plaukais? Aš, visiškai sutrikus ir jausdamasi beviltiškoje situacijoje, vėl atsakau „neznaju“, o jis numoja ranka, pasako „blagadariu“ ir po padėkojimo seka žodis „dūra“.

Tą kartą ėjau koridoriumi ir keikiausi, kodėl aš skiriu kelis vakarus per savaitę tam, kad ant manęs būtų rėkiama, bet su kita siuntinių dalyba aš jau buvau pamiršusi blogas emocijas ir vėl pasitikau pacientus su šypsena, pasiimdama geriausias emocijas.

Be to, nors tų demotyvuojančių momentų tikrai yra, atsimenu save pačią anuomet toje pačioje ligoninėje ir tikrai nebuvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Gal ir ant personalo kartais norėdavosi išsilieti vien dėl to, kad jausdavau savo viduje liūdesį ir pyktį.

Asmeninio albumo nuotr./Agnė Kulitaitė
Asmeninio albumo nuotr./Agnė Kulitaitė

– Agne, paklausiu atvirai. Neslepi, jog sergi depresija, o dabar pati savo noru save įmetei į ne pačią smagiausią vietą pasaulyje. Ar nebijai, kad tavo emocinę savijautą pablogins ne visada pozityvi aplinka?

– Taip, sergu depresija, vartoju medikamentus, kurie man labai padeda dienos metu būti adekvačiai ir darbingai, taip pat lankau terapiją ir esu už visa tai tikrai dėkinga. Vis tik depresija iš dalies ir susirgau dėl to, kad nesilioviau savęs klausinėti, kokia mano prasmė pasaulyje ir panašių klausimų. O ši savanorystė man būtent ir leidžia prasmę rasti, nes padėdama kitiems aš palieku bent minimalią žymą pasaulyje ir jaučiuosi tiesiog įprasminanti savo būtį.

Depresija iš dalies ir susirgau dėl to, kad nesilioviau savęs klausinėti, kokia mano prasmė pasaulyje ir panašių klausimų. O ši savanorystė man būtent ir leidžia prasmę rasti

Pati iš šios savanorystės pasiimu labai daug, nepaisant to, jog yra ir baisių vaizdų, mirštančių, apatiškų pacientų. Mes kaip savanoriai negauname jokios finansinės naudos, atsiranda netgi išlaidų (pavyzdžiui, transporto), bet kažkada dalinausi mintimi, kad nors ir turiu kelis darbus, būtent iš šio jaučiuosi uždirbanti ženkliai daugiau negu iš visų likusių kartu sudėjus.

Netgi svarstau apie savanorystės Raudonajame Kryžiuje pratęsimą pandemijai pasibaigus. Nebūtinai ligoninėse, nes Raudonasis Kryžius dirba ir su pabėgėliais, vienišais seneliais. Taip pat yra ir kitų organizacijų, pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudos, kurioms ir praeityje stengdavausi, kiek tik galiu, padėti.

Nes nuovargis po tokios darbo dienos būna malonus. Supranti, kad dieną praleidai ne lovoje žiūrėdama filmus, o pasikrovei geros energijos prisidėdama prie kitų gerovės.

– Kad jau užsiminei apie kitas savo savanorystes, papasakok, kam dar esi neatlygintinai padėjusi?

– Esu ne vienerius metus iš eilės savanoriavusi gyvūnų prieglaudose. Vėliau su „Active Youth“ organizacija vykau į Argentiną, kur savanoriavau mažuose miesteliuose mokydama žmones komunikacijos, socialinių tinklų bei jų kūrimo subtilybių. Po pusės metų su tuo pačiu tikslu vykau ir į Ugandą.

O štai pandemijos įkarštyje vienu metu užsiregistravau į Raudonąjį Kryžių, Šaulių Sąjungą ir gyvūnų globos namus. Su kambarioke žinodamos, jog gyvūnų globos namuose ypač po rudens įvykių su nelegaliomis daugyklomis situacija yra bloga, pasiryžome tapti laikinomis globėjomis. Taip mūsų namuose atsirado katytė Džesika, kuriai esame laikinos „mamos“, padedančios gyvūnėliui išmokti socializacijos ir vėliau į nuolatinius namus išvykti be didelių stresų.

– Grįžkime prie savanorystės, šiuo metu užimančios didelę tavo laiko dalį – darbo Lazdynų ligoninėje. Gal jos patirtys padovanojo naujų požiūrio kampų į gyvenimą?

– Man atrodo F.Nyčė yra parašęs, jog altruizmas yra didžiausias egoizmas. Taigi, be abejonės, iš savanorystės ligoninėje pasimokiau dalykų, padedančių labiau suprasti save ir suvokti gyvenimo, sveikatos trapumą.

Štai neseniai nešiojau siuntas skyriuje, kur žmonės nelabai juda. Dalinau siuntas ir staiga pagavau save juntant didžiulį dėkingumą už tai, kad štai, turiu kojas ir jomis galiu be vargo eiti, turiu judrias rankas, su kuriomis galiu tiek daug nuveikti.

Pradėjau labiau vertinti tai, kad esu energinga, pajėgi vaikščioti, pajėgi padėti. Ir man tai buvo tokia akistata su laime. Visa esybe pajutau, jog esu tikrai laimingas žmogus, turėdama galimybę dar tiek visko padaryti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

19:56
13:58
00:46

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką