Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Linas Adomaitis ir Irma Jokubaitytė: turime vienas kitam ką duoti (papildyta birželio 24 d.)

Irma Jokūbaitytė ir Linas Adomaitis
Butauto Barausko nuotrauka / Irma Jokūbaitytė ir Linas Adomaitis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Dainininkas Linas Adomaitis (34) ir rinkodaros vadybininkė Irma Jokubaitytė (26), kalbėdami apie save, dar tik mokosi sakyti „mes“. Tačiau savaitgalį vienas kitam amžinos meilės priesaikos žodžius ištarusi laiminga pora jau seniai žino, apie kokią šeimą svajoja. „Svarbiausia yra laimingi vaikai. O jie laimingi gali būti tik tada, kai tėvas myli ir gerbia jų mamą“, – nė kiek neabejoja Linas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vestuvių puotą Irmai ir Linui padėjo surengti geras draugas, tikras jųdviejų piršlys Marijus Olekas. Būtent jis prieš daugiau nei dvejus metus pakvietė Liną į savo įmonės, kurioje tuo metu dirbo Irma, kalėdinį vakarėlį. Darbuotojams teko užduotis: susiskirstyti komandomis ir parengti vakarui muzikinius pasirodymus. Lino prašyta padirbėti vokalo mokytoju ir pabūti komisijos nariu. Atsitiktinumas ar ne, bet tą vakarą laimėjo būtent Irmos komanda. „Aišku, yra ir mano nuopelnų, – nusikvatoja Linas. – Bet jie tikrai dainavo gerai. O Irmą, jei atvirai, pastebėjau dar per repeticiją, tačiau mūsų pažintis užsimezgė tik po oficialiosios dalies.“

Linas ilgai nesvarstė: pačiame vakarėlio įkarštyje užsirašė Irmos telefono numerį, o kai netrukus išvažiavo į daugiau nei mėnesio trukmės kelionę po Centrinę Ameriką, nenustojo rašyti jai, nors ir trumpų, tačiau nuoširdumo kupinų žinučių.

Būtent per Lino klajones po Ameriką po truputį ėmė bręsti šilti jųdviejų su Irma jausmai. Būtent viešint pas indėnus gimė daina „Aš parnešiu tau saulę“, kurią Linas skyrė Irmai. Ir būtent tada, kai Linas grįžo iš kelionės, jie pirmą kartą pamąstė apie bendrą ateitį. „Nėra konkrečios dienos, kurią tapome pora, – švelniai žvelgdama į vyrą ištaria Irma. – Man net atrodo, jog nuo tos dienos, kai susipažinome, taip ir nebuvome išsiskyrę...“

Linas, rodos, valandų valandas gali pasakoti, kas juodu su Irma sieja: muzika, literatūra, humoro jausmas, vertybės – daugybė dalykų, kurie abu vienija nuo pat pažinties pradžios. „Man ji patiko ir kaip mergina, ir kaip žmogus, o ta simpatija niekada neišblėso. Atvirkščiai – noras ją pažinti kasdien tik dar labiau augo“, – šypteli dainininkas ir pakartoja žmonos ištartus žodžius: tarp jų viskas vyko taip paprastai ir natūraliai, kad draugystė galėjo baigtis tik vestuvėmis.

Vienai nuostabiausių gyvenimo švenčių Irma ir Linas pasirinko retro temą. „Tarp svečių buvo ir jaunų, ir vyresnių žmonių, tad reikėjo rasti aukso viduriuką. Tema labai tiko ir prie pagrindinio baliaus akcento – pašėlusio „Saulės kliošo“. Žodžiu, šventė buvo labai smagi!“ – pasakoja Linas.
Kas įvyko pačią laimingiausią dieną, Irma ir Linas gali papasakoti neužsikirsdami, žingsnis po žingsnio: tėvų surengtos palydėtuvės iš namų, paskui – širdžiai brangiausių ir gražiausių Kauno vietų lankymas, ten – improvizuotos fotosesijos.

Man ji patiko ir kaip mergina, ir kaip žmogus, o ta simpatija niekada neišblėso. Atvirkščiai – noras ją pažinti kasdien tik dar labiau augo.

Vėliau vyko svarbiausia šventės dalis – santuokos ceremonija pilnutėlėje Višakio Rūdos Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje. Iškilmių Kauno rotušėje jaunavedžiai nusprendė atsisakyti – jiems užteko meilės priesaiką ištarti prieš Dievą ir bažnyčioje susirinkusius artimuosius. „Tikrai pamenu viską, bet kai tariau priesaikos žodžius, kartais atrodė, kad ne aš vienas juos sakau – tikrai jaučiau, kad tame dalyvauja kažkas, kas yra aukščiau“, – net neabejoja Linas. „Buvo daug jaudulio, tačiau viskas vyko su tokiu pakilimu, kad net neprisimenu, ar kada nors gyvenime jaučiau ką nors panašaus, – vyrui pritaria žmona. – Tą dieną kiekviena minutė turėjo daugiau nei šešiasdešimt sekundžių – bet kurią kitą dieną tiek daug visko negalėjo nutikti.“

Po jaudinančios ceremonijos bažnyčioje ir fotosesijos su svečiais laukė linksmoji šventės dalis: netoliese išnuomotoje sodyboje dvi dienas truko linksmybės – žaidimai, dainos, šokiai. Ar Linui teko lipti į sceną ir per savo šventę? Dainininkas šypteli: ne. Tačiau dėkodamas tėvams negalėjo nepadovanoti savosios dainos „Mamai“.

Nuo vestuvių prabėgo vos kelios dienos, už kelių valandų išvažiuojate į Nidą kopinėti medaus. Klausti, kaip jaučiatės, turbūt net neverta?

Linas: Įspūdžiai tikrai nepakartojami. Kaip su Irma juokaujame, nors vestuvės buvo nepakartojamos, mielai jas pakartotume. Dūšia pilna visko. Geros nuotaikos esame pasikrovę tiek, kad net sunku įsivaizduoti, jog tiek jos gali tilpti. Po sąjungos prieš Dievą ir visus, kurie buvo šalia, jaučiame pakylėjimą, ir tai nėra tušti žodžiai. Dabar viskas tapo aišku aišku...

O jei prisimintume laikus, kai dar nebuvo viskas „aišku aišku“... Kada žvelgdami vienas į kitą supratote, kad tai yra būtent TOS akys, kurios turi jus kas rytą pasitikti ir kas vakarą jums palinkėti „labos nakties“?

Linas: Nebuvo konkrečios dienos ar konkrečios akimirkos. Visą laiką kalbėjome, juokavome, keliavome – rodos, viską ir visada darėme kartu, todėl nubrėžti kokią nors ribą labai sunku. Tiesiog taip būna: esi šalia mylimo žmogaus ir kuo toliau, tuo labiau supranti, kad tai yra būtent TAS žmogus.
Irma: Kai Linas grįžo iš kelionės, pajutau nepaprastą ilgesį. Tada jis man parvežė dovanų – dainą. Galbūt tuomet pirmą kartą ir pagalvojau, kaip man gera būti su TUO žmogumi. Man gana greitai pasidarė aišku, kad Linas – nepaprastas žmogus ir kad man labai smagu su juo būti, bendrauti. Abu turėjome ir turime vienas kitam ką duoti...
Linas: ...ir imti (juokiasi).

Apskritai manau, kad žmogus tampa laimingas tik tada, kai randa giminingą sielą ir gali ja pasirūpinti iki galo. Ar įmanoma tai padaryti nesusituokus? Nemanau.

O ar jūsų bendravimas, rodos, niekada nepatyręs didesnių išbandymų, turėjo aštrių kampų, kuriuos nori nenori teko gludinti?

Linas: Visi žmonės turi skirtumų. Susitikę du vienodi vargu ar kalbėtųsi. Vieni sako, kad priešingybės traukia, o kitiems atrodo, jog tik panašūs žmonės gali rasti bendrą kalbą – daug skirtingų teorijų, o kuri teisinga – neaišku. Manau, kuo labiau žmonių vertybių skalė, humoro jausmas sutampa, tuo jie laimingesni būdami kartu. Su Irma esame giminingos sielos...

Pasielgėte kaip pavyzdingi sužadėtiniai: žiedus sumainėte praėjus vos daugiau nei metams po piršlybų. Minčių atidėti vestuves geresniems laikams neturėjote?

Linas: Geriausias laikas yra tada, kai jauti, kad jis – geriausias. Mums geresnio negalėjo būti. Apskritai manau, kad žmogus tampa laimingas tik tada, kai randa giminingą sielą ir gali ja pasirūpinti iki galo. Ar įmanoma tai padaryti nesusituokus? Nemanau.

Galbūt šalia turite idealios šeimos, į kurią norėtumėte būti panašūs, pavyzdį?

Irma: Tai – mano pusseserės šeima! Kai dar nepažinojau Lino, svajojau kada nors sukurti šeimą, kurioje visi – ir vaikai, ir tėvai – būtų laimingi, savimi pasitikintys. Man visada patiko, kaip šioje šeimoje tėvai bendrauja su vaikais. Visai neseniai pusseserė man pasakė esminį dalyką: niekada vaikų nereikia nustumti, atskirti: čia – suaugę, čia – vaikai. Viską reikia daryti kartu.

Beje, žiūrėdami vestuvines nuotraukas žurnalistai po Irmos suknele jau įžvelgė padidėjusį pilvuką…

Linas: Tai buvo dar vienas iš daugelio netikslumų, paminėtų straipsneliuose apie mūsų vestuves. Žinoma, su Irma galvojame apie vaikus, bet mums priimtinesnis klasikinis šeimos modelis: iš pradžių vestuvės, paskui – vaikai. 
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką