Lėktuvas Toronto oro uoste nusileido laiku. Bagažas irgi. Muitinės ir imigracijos procedūros „įvyko“ sklandžiai, nors likimas, kaip kad dažnai būna, „pakišo kiaulę“: man su labai abejotinomis anglų kalbos žiniomis teko bendrauti ta nežinoma kalba, o daugiakalbis Bilas su pareigūne lietuve kuo puikiausiai susikalbėjo lietuviškai...
Prie oro uosto mūsų laukė Lino Kleizos automobilis ir jo draugas Marius. Puiku...
Pakeliui į viešbutį puikumas baigėsi. Pačiu primityviausiu būdu: kelias – medis, avarija, apdaužytas automobilis... Viešbučio registratūroje irgi teko laužyti galvą ir liežuvį – tik vėliau paaiškėjo, kad mūsų kambarys rezervuotas Toronto „Raptors“ vardu... Dar po keleto valandų bare, bandant „atsigauti“ nuo tokių sukrėtimų – grandiozinės muštynės, policija ir...
Intriguoju, tiesa? Senas kaip pasaulis žiniasklaidos triukas. Tiesa kiek kitokia: lietuvė oro uoste buvo. Viešbutis „Raptors“ vardu – irgi. Ir muštynės bare, tik jose pliekėsi du kostiumuoti kanadiečiai – mes stebėjome. Nei avarijos, nei policijos...
Taigi, apie viešnagę Kanadoje pas krepšininką Liną Kleizą – nuo pradžių...
Viena iš šios kelionės užduočių buvo pakalbinti Kanadoje, Toronto „Raptors“ klube, žaidžiantį bičiulį. Iš draugės pasiskolinau diktofoną, dar Lietuvoje lape susirašiau klausimus...
Toronte diktofonas neveikė. Arba mes su Bilu nesugebėjome jo priversti. Tuomet išradingasis mano draugas pasiūlė interviu įrašyti į telefoną. Viskas lyg ir klojosi, išskyrus tai, kad iš pirmo karto pasikalbėti nepavyko: kas minutę pokalbį nutraukdavo Marijono skambučiai. Jis niekaip nerado kelio iš viešbučio į Lino namus. Kai pirmą kartą eini, nėra taip paprasta...
Linas gyvena dangoraižyje, pačiame miesto centre. Jo butas – viršutiniuose aukštuose. Labai stilinga... Bent jau man taip pasirodė. Šiek tiek moderno, šiek tiek klasikos, nieko ne per daug.
Bute apačioje gyvena Ispanijos rinktinės narys, Lino komandos draugas José Calderónas su šeima. Visai netoliese, kitame dangoraižyje, – vienas iš komandos lyderių italas Andrea Bargnani.
Kitą dieną Linas išlydėjo į Niujorką mamą. Paprastai ji retai užsuka į sūnaus namus, pats jis dažniau lanko tėvus, bet dabar, kai sunku vaikščioti, mama atvažiavo padėti. Žinau, kad Lino ir tėvų ryšys – stiprus. Ar tik ne todėl šitiek metų pragyvenęs užsienyje, jis lietuviškai kalba be menkiausio akcento?
Rolandas: Linai, pameni, daugiau kaip prieš dešimtmetį kalbėjomės apie krepšininko karjerą. Taip ir nesutarėme, nuo ko ji priklauso. Gal šiandien, po labai gero sezono Eurolygoje, po pasaulio čempionato, žaisdamas jau antroje NBA komandoje, gali atsakyti į šitą klausimą?
Linas: Darbas. Aišku, dar talentas, sėkmė. Ir treneris... Viskas susideda. Esama žiauriai talentingų žaidėjų, kuriems viso to reikia mažiau, bet tokių – vienetai. Ir kas žino, kuo jie būtų tapę tuomet, jei dar ir darbo būtų įdėję?
Rolandas: Iš Eurolygos vėl grįžai į NBA. Viską radai, kaip palikęs, ar įvyko kokių pasikeitimų?
Linas: Nauja tik komanda, o krepšinis – toks pat. NBA – tikrai žvėriškas varžybų skaičius. Europoje daugiau treniruočių, bet varžybos juk – kas kita. Ir kelionės labai nuvargina. Skrendi, rungtynės, miegi ir vėl skrendi. Būtų gerai, jei galėtum ramiai išsimiegoti, o kitą dieną ramiai sužaistum rungtynes.
Rolandas: Komandoje jau turi draugų?
Linas: Calderónas, Barbosa. Kad su visais gerai sutariu.
Nors mumis ir netikėjo, pernai kovojome iš visų jėgų. Dabar žmonės tiki, laukia pergalės, kartelė iškelta labai labai aukštai, antroji ar trečioji vieta niekam nepatiks.
Rolandas: Gal Toronte gavai naują pravardę?
Linas: Gal ne... Nebent „OK“...
Rolandas: „Raptors“ šiais metais nepateko į atkrintamąsias varžybas. Kaip reagavo gerbėjai?
Linas: Niekaip. Nors bilietai į rungtynes kainuoja 150 dolerių, arena kaip buvo, taip ir liko pilna...
Marijonas pagaliau nustoja skambinti. Galiausiai pasirodo pats. Linas iš savo „bilietų knygos“ dovanoja mums bilietus į „Raptors“ ir Jutos „Jazz“ rungtynes. Jis sakė gryną tiesą: arena pilna. Beje, sutapimas – skirtingų rungtynių bilietuose spausdinami vis kitų komandos krepšininkų portretai. Šiuose – Lino Kleizos veidas. Vietos puikios, rungtynės – įdomios (paskutinėmis jų akimirkomis „Raptors“ vis dėlto pralaimi). Tiesa, Marijonas ir aš daugiau dėmesio skiriame ne tam, kas vyksta aikštelėje, o šokėjoms. Ypač jų trenerei, kuri stovi visai greta mūsų. Įspūdinga moteris. Daugiau nieko negaliu pasakyti.
Rolandas: Kažkada ir aš esu gavęs traumą. Trūko raiščiai, devyni mėnesiai – reabilitacija. Buvau jaunas, atrodė, gyvenimas griūva... Kaip tu jautiesi? Ir Europos krepšinio čempionatas juk čia pat...
Linas: Turėtum žinoti, kaip jaučiuosi... Noriu žaisti, galiu žaisti! Man svarbus tas kovos jausmas, noras iškovoti pergalę. Mažas būdamas svajojau, kaip žaisiu Europos čempionate... Tik dabar mano kova – kita, man reikia kovoti su trauma, kuo greičiau ir kuo geriau ją išsigydyti, pasistengti, kad daugiau nepasikartotų.
Rolandas: Seniai seniai vienas sporto žurnalistas Arvydą Sabonį kalbino, kad jis po traumos bent „ant vienos kojos“ aikštelėje pasirodytų – bent varžovus išgąsdintų. Gal ir tu pamėgink?
Linas: (Ilgai juokiasi.) Visiškai išsigydyti tokią traumą kaip mano reikia ne mažiau nei aštuonių ar devynių mėnesių. Galbūt ir galėčiau anksčiau sužaisti keletą rungtynių, bet, kaip sako medikai, geriau nerizikuoti. Juk nesinori, kad tai būtų mano sporto karjeros pabaiga.
Lino koja – vis dar su įtvaru. Nors vaikšto pasiramsčiuodamas ramentu, kasdien treniruojasi dvi ar tris valandas: rankomis mina dviratį, daro specialius pratimus. Kasdien jo namuose apsilanko reabilitacijos specialistas, masažuotoja. Namuose – didžiausias padėklas mineralų, papildų, vaistų. Prieš kiekvienas „Raptors“ rungtynes draugas Marius džipu veža jį į areną. Paskui automobilis atitenka mums.
Atrodo, traumą Linas vyriškai išgyvena. Kiek jį pažįstu, niekada neparodo, kad sunku. Šį kartą – irgi. Nesiguodžia nei man, nei geriausiam savo draugui Mindaugui Katelynui.
Linas siūlo mums dar vieną atrakciją – ledo ritulį. Vėl daugybė žmonių, puikios rungtynės su šiai sporto šakai „privalomomis“ muštynėmis. Mes sėdime, kaip suprantu, klubo savininko vietose, iš karto atsarginiams žaidėjams už nugarų. Linas su mumis nevažiavo, su ramentais jam sudėtinga. Be to, gatvėse dar yra sniego. Neduok Dieve, kryptelėtų koją, juk po dviejų savaičių įtvarą jam žada nuimti...
Rolandas: Esi sakęs: „Kaip būtų smagu taurę parodyti draugams, iškelti ją prieš visų Novickių, Calderónų nosis.“ Tu, lietuvis, norėtum nugalėti juos visus?
Linas: Be abejo, svarbu apginti vardą ir dar – savoje teritorijoje. Manau, vyrai tai ir padarys už mane šią vasarą. Nebus lengva, žinoma. Mes juk – nebe tas netikėtumas ir nebe ta komanda, kokia buvome. Nors mumis ir netikėjo, pernai kovojome iš visų jėgų. Dabar žmonės tiki, laukia pergalės, kartelė iškelta labai labai aukštai, antroji ar trečioji vieta niekam nepatiks.
Rolandas: Ar tuo metu būsi Lietuvoje?
Linas: Jei išleis, tikrai atskrisiu. Būsiu pats didžiausias Lietuvos krepšinio rinktinės fanas!
Niagaros krioklys. Mes su Bilu nustebę žiūrime vienas į kitą: kažkodėl įsivaizdavome, kad kriokliai turėtų būti miško viduryje. Tikrovė pasirodė kitokia: Niagara ir visos jos apylinkės – pramoninis amerikietiškų pramogų miestas.
Po Niagaros – susitikimas su trečios kartos Kanados lietuviais. Ekskursija tęsiasi: Kanados lietuvių baras „Lokys“, naktiniai Toronto klubai. Pas serbus – vieni vyrai. Ten, kur švenčiama Šventojo Patriko diena, daug šlakuotų raudonplaukių ir dar daugiau negražių moterų. Argi ne keista? Ką gi veikia tos moterys, jei jų nėra naktiniuose klubuose, o miestų gatvėse – begalė. Ir dar labai gražių....
Lino namuose nėra jokių ženklų, kad čia gyventų moteris. Žinau jo nuomonę apie jas, bet negaliu pasakoti. Pasakysiu tik viena: dėl barakudų mes sutariame. Dėl to, kad moterys visada pasiima tai, ko joms reikia – irgi.
Rolandas: Man patiko Toronte. Atrodo, kad čia privažiavę žmonių iš viso pasaulio. Nuostabios moterys... Ką tu manai?
Linas: Aš irgi nesu aklas (juokiasi)...
Rolandas: Bet jų tikrai daug. Žiauriai gražių...
Kažkodėl įsivaizdavome, kad kriokliai turėtų būti miško viduryje. Tikrovė pasirodė kitokia: Niagara ir visos jos apylinkės – pramoninis amerikietiškų pramogų miestas.
Linas: Dideliame mieste gyvena daug gražių moterų.
Rolandas: Jei kalbėtume apie šeimą, ar tau svarbu, kokios tautybės būtų tavo žmona?
Linas: Norėčiau, kad būtų lietuvė. Ta pati kultūra, ta pati kalba... O kaip bus? Juk negali žinoti, kokią moterį sutiksi, kuri tau labai labai patiks. Juk nežiūrėsi, kokios ji bus tautybės?
Rolandas: Daug kur gyvenai, tikiu, buvo visokių merginų. Ar skiriasi graikės nuo lietuvių, amerikietės – nuo kanadiečių?
Linas: Aišku, kad skiriasi! Net lietuvės, ir tos – skirtingos. Reikėtų kalbėti apie konkrečius atvejus (juokiasi).
Mūsų, trijų draugų, „konkretus atvejis“ tą naktį – įspūdingos juodaodės, pasak vietinių, ypač „blogame“ Toronto kvartale, į kurį netyčia užklydome. Tiksliau – tyčia, nes vienas Kanados lietuvis pašnibždėjo, kad antrą nakties, kai nė viename Toronto bare nebegalima nusipirkti alkoholio, kaip tik ten yra šiokių tokių galimybių. Nors juodaodės tikrai įdomios ir labai įdomiai apsirengusios, norą tame kvartale užtrukti panaikina jų palydovai – tipiški gangsteriai... Man tas rajonas visai patinka, nors, sako, jame beveik kiekvieną savaitę aidi šūviai.
Dar vienos krepšinio rungtynės. Po audringos nakties pakeliui į areną užsukame parduotuvėn. Apsiperkame. Žinoma, mūsų maišuose atsiduria ne „organic“ maistas, kurį paprastai perka Linas... Tiesą sakant, mūsų pirkinių maišelio turinys, rūpestingai saugomas Bilo, nepatinka ir apsaugai – gėrimai bus grąžinti tik išeinant iš arenos.
Prieš rungtynes Linas mums suorganizuoja išskirtinę ekskursiją: aprodo arenos užkulisius, persirengimo kambarius, treniruočių sales. Visko tiek daug, viskas taip prabangu – tiesiog neįtikėtina. Panašu, lietuvį čia mėgsta. Su arenos darbuotojais jis šypsodamasis sveikinasi ir svaidosi juokeliais.
Rolandas: Kokią laisvę tau suteikia pinigai?
Linas: Pinigai yra pinigai. Jais remiasi pasaulis, jie nėra blogis. Nebūtų pinigų, nebūtų konkurencijos – kažin kas būtume dabar? Pinigais vertinamas tavo darbas. Sako, jie
neneša laimės, bet juk svarbu, kaip su jais elgiesi. Gali kaupti juos, gali važiuoti atostogų, bet gali dalytis, gali padėti kitiems.
Rolandas: Tu juk dalijiesi? Lietuvoje netgi įkūrei savo vardo labdaros ir paramos fondą...
Linas: Stengiuosi dalyvauti jo veikloje, kiek tik turiu laiko. Labdaros fondas – kiekvieno asmeninis pasirinkimas: duoti kitam ar neduoti. Esu dėkingas visiems, kurie prisidėjo prie mano sumanymo, juk Lietuvoje yra tiek daug vaikų, kuriems reikia pagalbos.
Rolandas: Tau – 26-eri. Jei tik pasiseks, krepšinį žaisi dar kokią dešimtį metų. Gal jau įsivaizduoji, ką veiksi likęs be jo?
Linas: Nežinau, kaip bus ir kas bus. Sunkus klausimas.
Galvoju: kaip kvailai aš jaučiuosi. Nei žurnalistas, nei ką... Ir, atrodo, kaip čia draugo klausi apie moteris, apie pinigus, apie laisvalaikį? Jo atsakymus juk ir taip žinau. Kam klausti, kai žinai?
Pirmą kartą susitikome, kai Linui buvo septyniolika ar aštuoniolika. Jis žaidė Amerikoje, Misūrio universiteto komandoje. Na, ir mes atvykome su „Sakalais“. Rungtynes pralaimėjome, o po jų aš pasiėmiau filmavimo kamerą ir pakalbinau jauną, perspektyvų lietuvį. Nekoks buvo tas interviu, užtat tapome draugais. Ir negaliu paaiškinti kodėl. Gal, kad jis turi nepaprastą humoro jausmą, tiek daug sveiko sarkazmo, kad mūsų požiūriai sutampa, kad galiu su juo kalbėtis taip, kaip su savo bičiuliais iš „Prelegentų“ – Kunigu, Marijonu, Vycka...
Laukiu jo gegužę Vilniuje. Pasikalbėsim...
