Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liora Grodnikaitė: karjera vieną dieną baigsis, o santuoka – visam gyvenimui

Liora Grodnikaitė
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Liora Grodnikaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Labai myliu savo šeimą – tą galiu pasakyti atvirai. Bet vyro ir sūnaus vardus pasiliksiu sau“, – pokalbį į vietas sudėlioja Londone gyvenanti operos solistė Liora Grodnikaitė (32).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Net neįsivaizdavau, kad ta efemeriška, paslaptinga scenos nimfa iš tiesų gali būti stipri, racionali ir žinanti, ko nori iš gyvenimo. Iš gyvenimo, kuris kaip reikiant pasikeitė sukūrus šeimą ir 2010-ųjų kovą susilaukus sūnelio.
Koncertas prieš Kalėdas Lietuvoje atlikėjai buvo vos trečias po netrumpos metų pertraukos. Jaudulys – begalinis, tačiau ir malonumas dainuoti pilutėlei salei – neišmatuojamas.

Lioros Grodnikaitės vardas man iki šiol siejosi su vienišos klajoklės įvaizdžiu...

Dabar Liora nebe tokia vieniša ir nebe tokia klajoklė. Su šeima labai daug nepakeliausi. Bet labai džiaugiuosi, kad po metų pertraukos grįžau į sceną ir jaučiuosi taip, lyg tos pertraukos nė nebuvo. Būdama dešimties metų pradėjau dainuoti, mokytis, keliauti... ir staiga nebeliko spektaklių, repeticijų, veiksmo... Vienu metu net stresas apėmė: o kaip bus paskui? Juk tam, kad išeitum į sceną prieš didelę auditoriją ir turėtum teisę jai ką nors duoti, reikia ruoštis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tokiu atveju labai naudinga pradėti nuo nedidelių koncertų ir po truputį įsibėgėti, leisti sau vėl priprasti prie scenos. Lygiai taip pat, kaip ir sportininkams. Pirmą kartą po metų pertraukos dainavau Oksfordo katedroje Mozarto „Requiem“. Paskui Londone – koncertinis operos atlikimas. Dabar – koncertas Vilniuje. Gerai, kad visi darbai buvo šalia namų, – nereikėjo mėnesiui ar dviem išvažiuoti.
Dar smagiau dainuoti žinant, kad salėje yra bent vienas pažįstamas, artimas žmogus. Man tai – maloniausia dovana.

Kaip dažnai artimieji turi progą jūsų pasiklausyti?

Ne taip jau retai giminės, artimieji atvažiuodavo į mano koncertus Europoje ar Amerikoje. Būdavo, giminaičiai iš Amerikos važiuodavo klausytis į Europą, o iš Lietuvos – į Ameriką. Tai tapdavo švente ar puikiomis atostogomis visai šeimai. Būdavo gera žinoti, kad tuos žmones pamatysi po pasirodymo. Nebūsi vienas svetimame mieste. Paskui net nebūtina kalbėtis apie spektaklį ar koncertą, tiesiog lieka jausmas, jog kažką išgyvenome drauge.

O kaip gyvenate nulipusi nuo scenos?

Einu namo ar į viešbutį miegoti. Juk spektakliai baigiasi gana vėlai, reikia poilsio. Vakarai po pasirodymų tikrai nėra niekuo ypatingi. Baliavoti nėra nei noro, nei progų. Beveik niekada to nedariau ir nemanau, kad kada nors pradėsiu. Man gera atsipalaiduoti vienai arba pabūti tik su artimiausiais žmonėmis namuose. Tam, kad vėl norėtųsi dainuoti, man reikia tylos. Namuose muzikos beveik nesiklausau, nes ji man niekada netarnauja kaip fonas. Iškart pagaunu kokį motyvą, imu klausytis ir galva lieka nepailsėjusi.

Atrodote stipri, žinanti, ko nori, moteris. O vyrai tokių prisibijo...

Tiesa. Dabar iš tikrųjų labai daug vienišų moterų, nes jos stiprios, emancipuotos, per daug nepriklausomos...

Namuose muzikos beveik nesiklausau, nes ji man niekada netarnauja kaip fonas. Iškart pagaunu kokį motyvą, imu klausytis ir galva lieka nepailsėjusi.

...per daug nori iš vyrų...

Turi teisę norėti. Aš pati labai ilgai, kaip sakote, per daug norėjau: nemačiau aplinkui nieko. Kol nesutikau savo vyro. Net ir jo iš pradžių nenorėjau priimti. Man vis atrodė kažko negana. O dabar suprantu, kad jis turi visas reikiamas savybes ir dar su kaupu. Tik reikia norėti pamatyti...

O kas vieną dieną atsitinka, kad imi žiūrėti kitaip? Tinkamu laiku padovanota rožė ar ištartas svarbus žodis gali padaryti stebuklą?

Man rožių viso sodo neužtektų, jei „kaltos“ būtų tik jos... Matyt, pati ilgą laiką negalėjau suprasti, kad labai svarbus yra ne tiek pirmasis adrenalinas, kiek pasitikėjimas, supratimas ir suvokimas, kad tas žmogus pirmiausia bus draugas. Su kuriuo visada bus apie ką kalbėtis (bent taip atrodo šiuo metu). Ir su kuriuo viską galima įveikti. Nemanau, kad tai suvoki per dieną ar akimirką, lyg pirštais spragtelėjus. Labai svarbu ne tik jausti širdimi, bet ir galvoti galva. Jeigu po jausmais nėra jokio pagrindo, jeigu santykiai pagrįsti vien grožiu, pinigais ar rožėmis ir netikrais komplimentais, labai greitai praeis. Lygiai taip pat prieš susilaukdama vaikų turi labai aiškiai suvokti, kad netgi sunkiausioje gyvenimo situacijoje privalėsi būti mama. Manau, jeigu vadovausiesi ne tik jausmais, bet ir galva, didesnė tikimybė, kad santuoka bus tvirtesnė.

Prieš kelerius metus sau pripažinau: „Kad ir su malonumu, bet aš labai sunkiai ir be galo daug dirbu. Atiduodu visą save darbui. Bet karjera vieną dieną baigsis, o santuoka – visam gyvenimui. Vadinasi, ji – dar sunkesnis darbas. Ir dar daugiau savęs reikia jai atiduoti.“ Tiktai suvokusi, kad šeima ar gyvenimo draugas negalės būti tik antraeilis dalykas sekmadieniais, kai turiu laisvą pusvalandį, turėjau laiko pažiūrėti į vyrus, buvusius aplink mane. Ir suvokiau, kas iš jų tėra vienadieniai bičiuliai, o kas – visam gyvenimui. Galų gale labai svarbu pamatyti žmogų su visa jo aplinka. Juk sako: išteki ne už vyro, o už visos šeimos. Kad visi būtų laimingi, turi sutapti norai, siekiai, mintys. Todėl ir neišeina savo žmogaus išsirinkti vien jaučiant. Gal tai skamba nelabai romantiškai, bet geriau apie tai neromantiškai pagalvoti, bet paskui visą likusį gyvenimą gyventi romantiškai... Kai išteki už tinkamo vyro, net susitikimas po sunkios darbo dienos gali būti kaip tikras pasimatymas. Nes tai – žmogus, su kuriuo nori būti.

Namuose jus pasitinka ne dainininkas?

Ne, mano vyras verčiasi labai senamadiška profesija – vilnos apdorojimu. Jis – italas, bet gimęs ir užaugęs Londone. Svarbiausia, kad jis gerbia mano pasirinkimą, o aš – jo. Mano vyras dirba su užsidegimu, myli gyvenimą, mėgsta iššūkius. Jeigu reikėtų pakeisti profesiją, žinau, kad jis pabustų ryte ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Nesėdėtų ir nesigailėtų savęs. Jis man – puikus pavyzdys.

Kiek laiko jam reikėjo kautis dėl jūsų dėmesio?

Daug. Labai daug. Mes ilgą laiką buvome tik labai geri draugai. Kartu buvo įdomu, bet kitokių minčių net neturėjau. Susituokėme tik 2009-aisiais.

Su dainininku būtų tarsi paprasčiau suprasti vienam kitą.

Svarbu, kad būtų pagarba. O suprasti kiekvieną natą nėra taip svarbu... Harmonijos ieškojimas drauge visai nereiškia, kad kartu ryte turi eiti į darbą ir kartu grįžti. Santuokinis gyvenimas – kasdieniai kompromisai. Nėra reikalo daryti tą patį, daug svarbiau gyventi kartu ir turėti pakankamai daug bendrumo.

Ko gero, jūsų profesijos atstovei vienai – be šeimos, vaikų – gyventi būtų daug lengviau.

Tam tikra prasme gal ir lengviau. Bet kai laisvė tampa nebemiela, nes esi vienišas, neturi artimo žmogaus šalia, tai nėra toks jau didelis džiaugsmas. Man atrodo, laiku spėjau viską padaryti. Nes kaip sako mano kolegės: „Karjeros metu nėra tinkamo laiko gimdyti vaikus. Nepaisant viso šiuolaikinio progreso, šis procesas vis tiek užtrunka devynis mėnesius, o paskui visą gyvenimą vaikas auga.“ Gimdytum vaiką dvidešimties, trisdešimties ar dar vėliau – jokio skirtumo. Aišku, visos bijo to paties – kaip pavyks sugrįžti į sceną, darbus. Puiki, nuolat kylanti karjera ir vienatvė? Ar šiek tiek kuklesni darbo planai, bet gyvenimas su šeima, vaikais? Nemanau, kad pasirinkimas tarp šeimos ir karjeros būtų labai jau sunkus...

Be to, gauni gerą progą patikrinti ir publiką, ir save, atrasti savo profesiją iš naujo. Kai metų metus dirbi nors ir labai mėgstamą darbą, vis tiek jis tampa kasdienybe. Dauguma dainininkų karjerą pradeda labai anksti – dar visai vaikai ir dažniausiai tėvų pastūmėti. Paskui dešimt ar net dvidešimt metų dirba iš inercijos. Po tiek laiko nebežinai, tu to nori ar taip tiesiog išeina. Užtat kai esi priverstas sustoti ir apmąstyti savo gyvenimo eigą, daug ką supranti. Atsiranda pasirinkimas. Ir jeigu pasirenki tą patį, vadinasi, iš tiesų nori tai daryti. Labai malonu sau tai patvirtinti.

Kai metų metus dirbi nors ir labai mėgstamą darbą, vis tiek jis tampa kasdienybe.

Dainavote ir paskutinius mėnesius laukdamasi?

Paskutinis spektaklis buvo Čikagoje, iki gimdymo dar likus keliems mėnesiams. Būčiau dainavusi ir toliau, bet visi kontraktai kaip tyčia buvo susiję su užsieniu – tiesiog nebūčiau buvusi įleista į lėktuvą. O tąkart dainavau lyrinėje operoje, vilkėjau senovinę, ilgą devynioliktojo amžiaus suknelę. Niekas net ir nepastebėjo, kad solistė laukiasi. O dainuoti buvo dvigubas malonumas, nes žinojau, kad esu ne viena. Tarsi šeima būtų su manimi. Ir net ne salėje sėdėtų, o su manimi – scenoje! Dainavau ir jaučiau vaiko judesius – ir niekas daugiau be manęs to nežinojo! Buvo be galo smagu turėti tokią paslaptį.

Ar gali būti, kad kūdikis, nuo pat užsimezgimo gaudavęs dozę muzikos, gimęs kaip nors į ją reaguoja?

Matau, kad sūnaus klausa – labai gera. Kaip bus su muzika – dar neaišku, bet į kiekvieną garsą jis tikrai reaguoja akimirksniu. Bet kaip visada gyvenime būna paradoksų: muzikų šeimoje labai dažnai gimsta vaikų, kuriems muzika visai neįdomi. Pažiūrėsime, kas bus šiuo atveju.

O tokio skambaus balso savininkė moka dainuoti lopšines?

Dar nelabai spėjau. Nebent ką nors paniūniuoju, bet visu balsu – ne. Be to, ir kolegės pasakojo, ir man pačiai tas atsitiko: iki tam tikro laiko vaikai labai neigiamai reaguoja į mamos dainavimą. Gal jiems atrodo, kad mama šaukia ar verkia... Gal patys nori būti solistai... Kartais net nėra kaip repetuoti namie, nes vaikas tuoj pradeda verkti. Reakcija – keista, bet žinau, kad taip yra ne man vienai.

Jūs – iš tų mamų, kurios svetimo prie savo vaiko nė artyn neprileidžia?

Ne, sūnus labai mėgsta, kai žmonės jam šypsosi. Jeigu svetimas įėjęs į namus nusišypsotų, kuo ramiausiai galėtų vaiką pasiimti su savimi. Man pasisekė, kai prieš Kalėdas skridau į Lietuvą. Matyt, čia vyko kokios nors tinklinio varžybos, nes kartu skrido merginų komanda iš Turkijos. Matėsi, kad jos labai linksmos, šiltos, pripratusios prie gausių šeimų ir vaikų. Mano sūnus buvo vienintelis vaikas lėktuve, todėl visos jam šypsojosi, o paskui net paprašė leidimo pasiimti jį pažaisti. Aš gavau poilsio, o vaikas – dėmesio ir daug džiaugsmo. Tiesą sakant, mamų jautrumas vaikui – ne į naudą. Berniukas turi mokėti ir pakovoti už save, ir vienas pabūti.

Vengiate atvirauti apie šeimą, fotografuotis su vyru ir vaiku. Galbūt operos dainininkė neviešindama asmeninio gyvenimo specialiai bando sukurti neprieinamumo, didybės įspūdį?

Ne, tai – ne didybės reikalas. Tiesiog kai profesija tokia, kad nuolat esi priešais publiką, viešumoje, norisi turėti ir ką nors tik sau. Tam tikra prasme žmonės nori žinoti apie dainininką viską, bet sužinoję neretai nusivilia. Ir pagarba tampa nebe tokia, ir ta meilė nebe tokia, ir dievinimas baigiasi... Visai nereikia, kad mane dievintų, tiesiog noriu gyventi normalų gyvenimą. Mano šeima yra tik mano. Kai vaikas paaugs ir užsitarnaus dėmesį dėl kokių nors savo profesinių ar asmeninių gabumų, tada ir galės fotografuotis.

„Žmonės“
Komentarai
Temos Vestuvės
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką