Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lobačiuvienė: bijau savo ateities, praeities nebijau

Vilija Lobačiuvienė
„Scanpix“ nuotr. / Vilija Lobačiuvienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Leidykla „Laisvos valandos“ skaitytojus netrukus pradžiugins dar viena staigmena. Šįkart bus leidžiama biografinė knyga apie vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojamą Viliją Lobačiuvienę.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Naujienų portalas 15min.lt susisiekė su leidyklos redaktore Vilma Bartuškaite ir ši papasakojo, kad Vilija knygoje atsiskleidžia kaip itin stipri moteris, žavinti savo nepriklausomybe ir visišku atsidavimu žmonėms, besikreipiantiems pagalbos. „Iš tokių moterų verta mokytis gyventi ir semtis striprybės, kai nelaimės ima slėgti nepakeliamu svoriu”, – kalbėjo V.Bartuškaitė.

Nelietuviška asmenybė

Leidyklos nuotr./Knygos apie V.Lobačiuvienę viršelis.
Knygos apie V.Lobačiuvienę viršelis.

Susisiekus su knygos autore Jurga Čekatauskaite ir pasiteiravus, kaip jai sekėsi bendradarbiauti su Vilija, žurnalistė bei dainų tekstų autorė tikino, kad viskas ėjosi puikiai. „Bendravimas apie du mėnesius. Daugybę kartų buvome susitikusios, pokalbiai trukdavo po dvi valandas ir eidavau namo vargo vargti“, – pasakojo autorė.

J.Čekatasukaitė sakė prieš rašydama knygą nepažinojusi Vilijos. „Su ja susitikti ėjau rizikuodama, nes nežinojau, kaip ji kalbės. Manau, ne veltui ją taip televizijos mėgsta, Vilija labai gerai ir drąsiai apie save kalba“, – 15min.lt atviravo J.Čekatauskaitė ir pridūrė, kad V.Lobačiuvienė jai pasirodė esanti nelietuviška asmenybė, mat drąsiai kalba apie savo gyvenimą.

Savo praeities nebijo

Knygos herojė V.Lobačiuvienė, naujienų portalo 15min.lt paklausta, kodėl atvirai ryžosi papasakoti apie save, tikino nebijanti savo praeities. „Ateities reikia bijoti, tačiau kodėl turėčiau bijoti savo praeities arba to, kas jau buvo?“ – retoriškai klausia Vilija. Moters įsitikinimu, geriau pačiai apie save kalbėti viešai, negu suteikti progą kitiems pasakoti išgalvotus dalykus.Ateities reikia bijoti, tačiau kodėl turėčiau bijoti savo praeities arba to, kas jau buvo, – retoriškai klausia Vilija.

V.Lobačiuvienė kategoriškai paneigė bet kokius svarstymus, ar pinigai nebuvo pagrindinis stimulas, paskatinęs prabilti apie save. „Žinote, čia tokios sumos, kad savo darbu užsidirbu daugiau. Tokia suma man didelės reikšmės neturi. Būtų smagu iš knygų pragyventi“, – 15min.lt kalbėjo V.Lobačiuvienė.

Ištrauka iš knygos

„Sulaukusi kokių aštuonių mėnesių Viliūtė sėdėjo ant krosnies, prižiūrima vyriausiojo brolio. Kažko jam lauke prireikė, išbėgo. Staiga netoliese dirbanti mama išgirdo veriantį dukros klyksmą – atbėgusi rado ją nukritusią veidu ant įkaitusių geležinių krosnies grotelių. Stvėrė vaiką, tačiau visa dešinė veidelio pusė jau buvo nepataisomai sužalota. Nudegė ne tik oda, bet ir audiniai – vietomis iki pat kaulo. Ir vėl – ligoninė, gydytojai ir ta pati skausminga abejonė: neaišku, ar išgyvens – grėsė kraujo užkrėtimas.

Vilija iki šiol prisimena, kaip vaikystėje skaudėdavo veidą, akį, iš kurios dėl nudegimo tekėdavo skystis, kaip verkdavo, kai mama tepdavo įvairiais tepalais. O gydytojai negailestingai prognozavo: akis gali išdžiūti, o dėl surandėjusių audinių nesivystys viena veido pusė, jis liks visam laikui perkreiptas.

Tačiau mergaitė augo, savo visiškai baltais plaukučiais stebindama kaimo žmones – tokių baltapūkių aplinkui daugiau nebuvo. Nė dvejų metukų dar neturėjo, kai vėl pasivijo bėda. Senyvas gydytojas, išvydęs tą patį vaiką, su kuriuo, regis, atsisveikino visam laikui, nustebo: „Tai jau Dievo žmogus. Matyt, visus mus pergyvens, nes tokių stebuklų nesu matęs.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką