TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Lukrecija Vaupšaitė: nuo repo iki kino

Lukrecija Vaupšaitė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Lukrecija Vaupšaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Londone gyvenanti Lukrecija Vaupšaitė (25) toli gražu nebeprimena tos mažos mergaitės, naiviai, bet užtikrintai prisistatančios repere Luka. Ji neberepuoja ir netgi nebedainuoja – didžiausia Lukrecijos aistra tapo kinas. To įrodymas – savaitgalį žiūrovams pristatytas debiutinis trumpametražis siurrealistinis filmas „Emocinė policija“.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Emocinė policija“ – skamba griežtai ir kiek bauginančiai. Kas padiktavo filmo temą?

Pagrindinė scenarijaus mintis gimė antrąją šių metų dieną. Prieš pat Naujuosius nutrūko man svarbi draugystė, dėl jos išgyvenau ir daug apie ją galvojau, kol galiausiai sumąsčiau, kad emocinės žalos niekaip neišmatuosi. Bemąstant gimė mintis apie emocinę policiją – vietą, į kurią gali užsukti, jei su tavimi kas nors pasielgė neteisingai, jei tave kas nors įskaudino ir jei manai, kad tokį „nusikaltimą“ privalai užregistruoti. Kai sugalvojau šią idėją, labai padėjo pokalbiai su mama – aptarinėjome, kaip tie pokalbiai emocinėje policijoje turėtų vykti.

Jei realybėje egzistuotų tokia vieta, kreiptumeisi?

Žinoma (juokiasi)!

„Emocinė policija“ – pirmas tavo, kaip scenaristės, bandymas ir pirmas režisūrinis darbas?

Prieš dvejus metus „Royal Holloway University of London“ baigiau režisūrą. Diplominiam darbui sukūriau filmuką, bet tai greičiau pavadinčiau tik bandymu. Kartais Lietuvoje režisuoju reklamas, bet tai – taip pat kas kita. Parašyti scenarijų – sunkus darbas, tačiau neradau, kas tai padarytų, todėl ėmiausi rašyti pati. Žinau – jis tikrai nėra tobulas, prie jo daug galima kabinėtis. Pirmas blynas? Na, jis dėl to ir yra pirmas – visada norisi, kad būtų geriau, dar daug ko reikės išmokti (šypsosi).

Rašydama savo scenarijų daugiausia įsivaizdavau jaukią vietą, į kurią bet kuris žmogus gali ateiti. Man buvo svarbu išreikšti, kad nepriklausomai nuo to, kiek žmonėms metų ir kokią socialinę padėtį jie užima, visi turi jausmų, emocijų, visiems vienodai skauda, kai užgauna. Klausimas, kaip išspręsti tokias bėdas? Pasak komisaro Ašaros, kurį įkūnijo mano senelis, tai galime padaryti tik patys – tik patys galime tai iškęsti ir ištverti.

Beatričė, kurios vaidmenį patikėjai jaunesniajai seseriai Marijai, filme įkūnijo būtent tave, tavo jausmus?

Kažkiek – taip, bet tai nėra visiškai autobiografinis filmas. Kita vertus, visi herojai įkūnijo dalelę manęs, skirtingų mano pusių, mano jausmų. Kartais, kaip mano mamos įkūnytam personažui, man norisi apsimesti vargšiuke, kartais visai kaip Beatričei mano gyvenime išties kas nors nutinka. Žmogus – įvairiapusis, ir man buvo įdomu pažvelgti į skirtingas jo puses.

Jei emocinė policija būtų pavaldi tau, smarkiai baustum „nusikaltėlius“?

Žinoma, bausčiau, bet į kalėjimus nesodinčiau, – bausmės taip pat būtų susijusios su emocijomis. Pavyzdžiui, liepčiau žiūrėti gerus filmus ir mokytis, kaip reikia elgtis (juokiasi). Juk dažnai trokštame, kad mūsų problemos išsispręstų kaip gražiuose filmuose. Vienas mano filmo herojus todėl ir sako: „Aš noriu NORMALIOS meilės, apie kokią skaičiau knygose...“

„Emocinėje policijoje“ filmuojasi visa tavo šeima: sesuo, mama, tėtis, senelis. Aktorių toli ieškoti nereikėjo?

Nuo tada, kai pradėjau rašyti scenarijų, iki tada, kai juosta buvo nufilmuota, praėjo vos pusmetis – per tiek laiko gyvendama Londone tinkamų aktorių Lietuvoje tikrai nebūčiau radusi. Be to, rašydama scenarijų jaučiau, ką norėčiau matyti atliekantį vieną ar kitą vaidmenį. Visi šeimoje puikiai sutariame, tad mano „aktoriai“ greitai suprato, ko iš jų noriu. Taip pat man buvo įdomu artimiausius žmones pažinti kitokioje situacijoje.

Pasirinkai aktorius mėgėjus, tačiau dirbti pakvietei vieną geriausių operatorių Lietuvoje. Ar daug turėjai pažadėti Vladui Naudžiui už tai, kad sutiktų padėti įgyvendinti idėją?

Džiaugiuosi, kad Vladui patiko mano mintis, – kitaip jis tikrai nebūtų sutikęs filmuoti.

Kinas – tavo hobis?

Taip, bet jis tampa vis svarbesnis mano gyvenime. Jau dirbu prie kito scenarijaus, vėl režisuosiu trumpametražį filmą – kol kas norisi imtis mažesnių darbų. Londone dirbu „Sony Pictures“, montuoju treilerius ir promo. Tačiau ateityje noriu kurti filmus – pradžia padaryta, žiūrėsime, kaip bus toliau.

Jau septynerius metus gyveni Londone. Į Vilnių grįžti tik pasisvečiuoti?

Tiesą sakant, tų metų net nebeskaičiuoju. Vilnius – mažas ir jaukus miestas, ir, nors Londonas turi daug privalumų, namo grįžtu su malonumu. Namo? Taip! Vilnius iki šiol yra mano namai! Kas žino, gal kada nors grįšiu visam laikui – niekada nesakyk „niekada“.

Daugelis tave atsimena kaip mažąją reperę Luką. Prie muzikos dar prisilieti?

Muzika man – praeitas etapas, mano vaikystė (juokiasi). Žmogus auga, keičiasi jo norai ir svajonės, tad dabar daugiausia galvoju apie kiną. Bet ir vėl: niekada nesakyk „niekada“...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką