Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lukui Geniušui pavardė ir padeda, ir trukdo

Lukas Geniušas
Oksanos Točickajos nuotrauka / Lukas Geniušas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Tarptautiniuose konkursuose laurus skinančiam pianistui Lukui Geniušui (19) prognozuojama išskirtinė ateitis.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ateitis, nulemta vaikino talento ar garsių jo tėvų – pianistų Ksenijos Knorre ir Petro Geniušo – pavardžių? „Gimiau nebūdamas profesionalas. Ar turiu talentą, parodys laikas, – be jokio akcento lietuviškai svarsto Maskvoje gimęs ir gyvenantis Lukas. – Turbūt svarbiausią vaidmenį atliko šeimos tradicija. O likimas lėmė, kad gimiau būtent šioje šeimoje.“

Nebuvo nė vienos dienos, kai pagalvojote: „Atsibodo man ta muzika...“

Vaikas būdamas visai nesvajojau tapti pianistu. Aišku, grodavau, bet kartais – su malonumu, kartais – nelabai... Buvo, kad ir tingėjau, ir priešinausi... Mano močiutė – garsi Piotro Čaikovskio konservatorijos Maskvoje profesorė Vera Gornostajeva. Negaliu pasakyti, kad ji mane versdavo muzikuoti, bet nuo pat pradžių reguliavo šį procesą. Natūralu, kad ir daugiausia konfliktų turėjau su ja. Tikrasis mano susidomėjimas muzika ir asmeninė motyvacija atsirado tik nuo penkiolikos metų. Tada ir santykis su ja tapo visai kitoks. Nuo tada suvokiau savo profesiją.

Stilių ir žanrų įvairovė – milžiniška. Kodėl likote su klasikine muzika?

Nieko nuostabaus: aš tokioje šeimoje užaugau, būtent tokią muziką groja visi mano artimieji. Gal didelio pasirinkimo ir nebuvo (juokiasi)... Nors paauglystėje domėjausi pačia įvairiausia muzika. Tai labai skatino ir tėvas: pavyzdžiui, iš Amerikos man pirmą kartą atvežė hiphopo įrašų. Domėjausi ir roku, ir elektronine muzika. Man neįdomios tik popdainos, kurios neturi visiškai jokios vertės. Bet kai reikėjo apsispręsti dėl profesijos, klausimo, groti roką ar klasiką, jau nebebuvo.

Konkurencija pianistų pasaulyje – begalinė. Kokių savybių reikia, kad būtum išskirtinis?

Reikia turėti savo veidą – individualų muzikinį ir žmogišką pavidalą. Aš nesistengiu labai išsiskirti. Kita vertus, man nelabai ir reikia tai daryti. Nepagalvokite, tikrai ne dėl to, kad esu genialus muzikantas (juokiasi). Tiesiog man mažiau galima stengtis, nes nuo vaikystės turiu privilegiją: esu Gornostajevos anūkas. O tai Maskvos muzikų pasaulyje – labai daug. Tas pats, lyg būčiau kokio garsiausio aktoriaus anūkas. Močiutės pavardė neretai pasitarnaudavo iš tiesų geriems dalykams. Kita vertus, dėl to susiduriu ir su nemažai problemų, pavydu, net neapykanta. Nuolat girdžiu nemalonių komentarų, kad man viskas ant lėkštelės padėta, net stengtis nereikia... Stengtis reikia visada. Būna, kad ištisas dienas leidžiu prie instrumento, nes turiu išmokti naują kūrinį. O būna tokių dienų, kai važiuoju traukiniu, tada skrendu lėktuvu, paskui bandau susirasti viešbutį ir galiausiai vienintelis dalykas, ko norisi, – išsimiegoti. Tokios būsenos jau nelabai ką pagrosi...

Man svarbiausia, kai giria ar kritikuoja mano šeima: močiutė, mama, tėvas. Šie trys žmonės geriausiai mane pažįsta ir geriausiai gali įvertinti. Jų žodžiais aš pasitikiu.

Iš ko matyti, kad žmonės į jus kitaip reaguoja?

Pavyzdžiui, po pasirodymo būtinai atsiras tokių, kurie pasakys: „Nieko jis pats neturi... nėra toks jau talentingas... anūkas, ir tiek...“ Primityvu ir kartu žmogiška (juokiasi). Visada bus žmonių, kurie šnekės ir pavydės. O jeigu, nepaisant visko, išlikai, vadinasi, tau tai skirta.

Komplimentai, pagyros, plojimai vis dar jaudina taip pat, kaip pirmą kartą?

Žiūrint, iš ko jie ateina. Man svarbiausia, kai giria ar kritikuoja mano šeima: močiutė, mama, tėvas. Šie trys žmonės geriausiai mane pažįsta ir geriausiai gali įvertinti. Jų žodžiais aš pasitikiu. Artimieji mokė, kad reikia užsimerkti ir smarkiai nereaguoti į komentarus ar aplodismentus, nes mano profesionalumui, brandai tai naudos neduos. Jeigu galvosi, kad viską jau pasiekei, kaip gyvensi toliau?

O iš tiesų: kas toliau? Norite būti kaip kas?

Norėčiau būti kaip Lukas Geniušas (juokiasi). Žiūrėsime toliau, ką tas Lukas veiks gyvenime, ko dar pasieks. Natūralus kiekvieno muzikanto noras – būti pripažintu muziku, turėti galimybę iš muzikos gyventi.

Lietuva ir Rusija. Kokie ryšiai sieja su šiomis šalimis?

Su Lietuva, žinoma, jausminiai. Atvažiuoju kas kelis mėnesius ir, atrodo, persikeliu į visai kitą pasaulį, su kita kalba ir visai kitokiu mąstymu. Kartais į Vilnių atvažiuojame su mama, kartais tėvas atvažiuoja pas mus į Maskvą. Šiame didmiestyje aš gimiau, mokiausi ir gyvenu. Mano erdvės čia – konservatorija, butas, kuriame gyvenu, ir sodyba dešimt kilometrų nuo Maskvos. Ten turime labai didelį namą, kur prabėgo visos mano vaikystės vasaros.

Maskva garsėja audringu naktiniu gyvenimu...

Nesu vakarėlių ir klubų mėgėjas. Manęs tas naktinis gyvenimas niekada nedomino. Ne dėl to, kad koks nors išskirtinis esu, tiesiog klubinė muzika man per garsi, atakuojanti. Ji manęs niekada neinspiravo. Ir be naktinio gyvenimo malonumų turiu ką veikti: paskutinį pusmetį esu tiesiog pasinėręs į biliardo paslaptis. Tapau toks šio žaidimo fanas, kad kone kasdien vaikštau į biliardo klubą žaisti. Pianistui tai labai tinkamas sportas, nes pirštams nepavojingas.
Muzika užima didžiausią mano gyvenimo dalį, bet tikrai ne visą. Bendrauju su įvairiausiais žmonėmis pačiomis įvairiausiomis temomis, turiu daug draugų. Turiu merginą. Ana irgi pianistė, ji keleriais metais už mane jaunesnė, šiemet stos į konservatoriją. Susipažinome prieš dvejus metus, kai mokėmės Frédérico Chopino muzikos koledže. Aišku, bendra veikla mus jungia.

Kada jau bus laikas kurti šeimą?

Jeigu nenori, visada gali rasti argumentų: ne laikas... dabar karjerą reikia daryti... konkursai laukia... Bet žinau, kad nuo tokio dalyko kaip šeima, vaikai nepabėgsi – anksčiau ar vėliau tai tikrai įvyks. Mūsų su Ana atveju, manau, turėtų praeiti dar kokie ketveri–penkeri metai.

Pagal savo kilmę, giminės garsumą labai tiktumėte į kategoriją „svajonių jaunikis“. O Rusijoje, girdėjau, tokius merginos tiesiog medžioja...

Na, taip... Bet aš esu ištikimas savo pasirinkimui – Anai. Niekas man nesutrukdys būti su ja. Aišku, yra merginų, kurios gal norėtų būti su manimi, bet ką padarysi... Aš jau užimtas (juokiasi). 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką