Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mados namų vadovė Jolanta Mikalajūnienė: „Šeimos židinį pakurstyti – moters priedermė“

Jolanta Mikalajūnienė
Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr. / Jolanta Mikalajūnienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Jeigu nori daryti tai, ką išmanai ir kas patinka, būtinai rasi kelią į savo svajonę. Dabar žinau, kad net patys keisčiausi įvykiai gyvenime vedė mane prie to, kas esu dabar“, – prisipažįsta mados namų „Cantas“ savininkė ir direktorė Jolanta Mikalajūnienė (46).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Inžinierės elektrikės diplomas, darbas centrinėje universalinėje parduotuvėje, direktorės pareigos Vilniaus modelių namuose... Savo svajonės – nuosavų mados namų, kuriuos puoselėja jau aštunti metai, link viena elegantiškiausių ir skoningiausiai besirengiančių Lietuvos moterų ėjo ne vieną dešimtį metų.

Jolanta neslepia: tam reikėjo daug pastangų, darbo, užsispyrimo, moteriško egoizmo ir net šeimos interesų nepaisymo... „Galiu prisipažinti: tik dabar, kai mados namų pozicijos jau gana stiprios, aš galiu daugiau dėmesio skirti šeimai, – prisipažįsta. – Tas etapas, kai ėjau pirmyn užsispyrusi, egoistiškai vadovaudamasi tik tuo, kad „dabar taip reikia“ ir „aš taip noriu“, – jau slopsta. Mažuose kasdieniuose pasirinkimuose, kai tenka apsispręsti tarp darbo ar šeimos, aš paprastai jau lieku su šeima.“

Nesupykite, bet ar šeimai dar bereikia jūsų? Vyras daug metų dirba užsienyje, dukra – jau suaugusi...

Dukra iš tiesų jau užaugusi, labai savarankiška, turi gana aiškius gyvenimo planus. Vyro darbas ne Lietuvoje išmokė būti pasaulietiška šeima: penkias darbo dienas mes dirbame, tegu ir skirtingose šalyse, planuojame savo laiką, kaip kam patogu, kiekvienas turime savo veiklos. O susitinkame beveik kiekvieną savaitgalį ir tada tampame tradicine šeima.

Iš tiesų mano gyvenimas gerokai pasikeitė nuo tada, kai dukrai sukako septyneri. Iki tol atsakingai auginau ją, o vyras darė karjerą. Pradėkime nuo to, kad turiu dvi verslo krikštamotes: pačios to nežinodamos jos man davė gerą sprigtą judėti pirmyn. Pamenu, dukrai gal nė trejų metukų nebuvo, kai atostogaudama Nidoje susipažinau su Reda Jasikevičiene. Dabar ji – audiniais prekiaujančios bendrovės „Optima forma“ vadovė.

O tada prie puodelio kavos mes dar tik kalbėjomės apie jos svajonę. „Jolanta, o tu savo verslo neplanuoji? Aš tai planuoju – pradėsiu vežti audinius“, – pasipasakojo. Klausiausi jos, o pati galvojau: „Jėzau, taigi audinių – šitokia pasiūla! Kur čia dar kokią nišą rasi...“ Bet nuo tada manyje pradėjo dėliotis mintys: kuo gi aš blogesnė, kad negalėčiau imtis sau mielos veiklos.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./ Jolanta Mikalajūnienė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./ Jolanta Mikalajūnienė

Antrąja mano krikštamote vėlgi pati to nežinodama tapo verslininkė Dalia Gruodienė. Tuo metu aš jau buvau Vilniaus modelių namų direktorė, priklausiau labdaros organizacijai „Šiltų širdžių klubas“ ir neretai klubo narėms organizuodavau nedidelius susitikimus modelių namų patalpose. Taigi, po vieno renginio Dalia Gruodienė paklausė: „Jolanta, ar tu save įsivaizduoji šitų modelių namų vadove po dešimties ar dvidešimties metų? Ar taip ilgai norėsi kažkam dirbti?“ Nepamenu, ką tada atsakiau, bet man tai vėl buvo geras sprigtas. Reda kadaise pasėjo sėklą, ir po šitų žodžių ta sėkla manyje sudygo akimirksniu. Ir kai netrukus gavau pasiūlymą įsigyti mados namus „Cantas“, aš jau neabejojau.

Įdomu, kodėl prie žmogaus svajonių gyvenimas labai jau ilgai ir per aplinkui veda?

Pati stebiuosi, kodėl kokios nors siuvimo technologės specialybės nesiekiau. Juk nuo vaikystės mokėjau siūti. Matydavau, kaip siuva močiutė, mama, visos tetos aplink siuvo. Ir mokykloje per namų ruošos pamokas siuvimo pradžiamokslis man ypač patiko. Bet po mokyklos baigimo jaučiausi visiškai pasimetusi: nežinojau, kuo būti. Lyg ir ruošiausi stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, bet staiga suvokiau, kad visai ten nenoriu. Ką daryti?

Čia pasipainiojo mano klasiokė: „Ko blaškaisi? Einam kartu į ekonomiką.“ Bet tais metais į ekonomiką Kauno politechnikos institute (dabartinis Kauno technologijos universitetas) buvo nerealus konkursas – dvylika į vieną vietą. Aišku, neįstojau. Tačiau buvo kelios kitos specialybės, į kurias nesurinko grupių. Vienas priėmimo komisijos narys mane paviliojo į Energetikos fakultetą: „Energetike gal ir netapsite, bet gerą vyrą tikrai išsirinksite, nes grupėse daug vaikinų.“ Taip aš tapau diplomuota inžiniere elektrike. Ir iš tiesų ten sutikau savo vyrą.

Luko Balandžio nuotr./Jolanta Mikalajūnienė su vyru Dangiru
Luko Balandžio nuotr./Jolanta Mikalajūnienė su vyru Dangiru

Likimas bent jau nevedžiojo jūsų meilės labirintais: su Dangiru esate susituokę beveik dvidešimt penkerius metus.

Sutikus Dangirą mergaitiški ieškojimai iš tiesų baigėsi. Mes kelerius metus kartu mokėmės, draugavome. O kad po studijų pagal paskyrimus mūsų neišsiuntinėtų į skirtingus miestus, ketvirtame kurse susituokėme. Ir dar viena galimybe pasinaudojome: pasirašėme trišalę – mūsų, universiteto ir įmonės „Panevėžio elektros tinklai“ – sutartį.

Mes įsipareigojome baigti mokslus, universitetas – mus išmokyti, o įmonė – mus kaip jaunus specialistus įdarbinti ir suteikti gyvenamąjį plotą. Po studijų iš tiesų išvažiavome gyventi į Panevėžį, bet dirbti aš pradėjau jau žinodama, kad laukiuosi. Kai gimė Indrė, atsidaviau motinystei, o Dangirui siūlomi darbai ėmė mus mėtyti iš miesto į miestą: Panevėžyje pagyvenome pusantrų metų, tada vyras išvažiavo dirbti į Vilnių, aš su dukra gyvenau pas mamą Kaune. Paskui darbas Kaune, tada vėl Vilniuje...

Dar sunkiau turėjo būti, kai vyrui ėmė siūlyti gerus darbus užsienyje. Kodėl visa šeima kartu neišvažiavote, kai karjera vyrą nuvedė į Gruziją?

Prieš tai mes visi jau kaip tik buvome persikraustę į Vilnių, Indrei ėjo septinti, todėl reikėjo galvoti apie mokyklą. Buvo aišku, kad Vilnius yra ta vieta, iš kurios mes su Indre daugiau niekur nesiblaškysime. O jeigu Dangirui būtų naujų darbo pasiūlymų, jis važiuotų ten vienas. Turi leisti savo artimiausiam žmogui daryti tai, ką jis labiausiai moka, kas jam geriausiai sekasi, ko nori. Tąkart priėmę tokį sprendimą nė karto nesigailėjome.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė

O ką daryti, kad per atstumą gyvenanti šeima neiširtų?

Labai labai mylėti savąjį žmogų. Nepamiršti žodžio „myliu“ ir jį kuo dažniau kartoti mažiausia proga. Palaikyti mintimis ir žodžiu, juk jam taip pat ilgu be šeimos ir artimų. Labai dažnai ir daug bendrauti. Kai dar tik planuoji, kad vyras dirbs ir gyvens kitoje šalyje, o namo grįš tik savaitgaliais, supranti, kad bus sunku. Tačiau kaip sunku, suvoki tik po to... Su visais buitiniais rūpesčiais, su tėvelių džiaugsmais ir bėdomis, su paaugle dukra pasilieki viena... Nedaug moterų šitai ištvertų. Bet ilgainiui mane tai užgrūdino kaip asmenybę, kaip moterį, nors kartais būdavo iki skausmo sunku. Juk iš Gruzijos Dangiras namo parvažiuodavo vos kartą per mėnesį ar du... Bet pastaruosius kelerius metus, kai pradėjo dirbti Briuselyje, namuose jis kiekvieną savaitgalį – anokia čia problema.

Ačiū Dievui, visus didesnius ar mažesnius išbandymus mūsų šeima atlaikė. Kitais metais –sidabrinės vestuvės. Per tiek metų buvo visko. Jeigu norisi išlikti drauge, pasistengsi ir išliksi. Visgi šeimos židinį pakurstyti – moters priedermė, ant vienų žarijų šeima neišliks. Užgeso – kaltink save.

O kaip pavydas, abejonės, įtarinėjimai?.. Atstumas juos veikia lyg augimą skatinantys vitaminai.

Jeigu nepasitiki, jeigu pavydi ar įtarinėji, vadinasi, blogai savo žmogų pažįsti. Man niekada jokios minties nėra kilę, kad galėtų ten kažkas būti... Niekada, niekada ir dar kartą pakartosiu – niekada. Jeigu kyla tokių minčių, vadinasi, per MAŽAI MYLI, per mažai rūpiniesi, per mažai jam dėmesio skiri.

Įvairiuose renginiuose jūs – dažna viešnia. Bet neretai ateinate be palydovo. Jūsų neskaudina gailesčio kupini aplinkinių žvilgsniai ir balsu neištarti pamąstymai: „Tokia graži moteris ir viena... matyt, nekas su tuo vyru...“

Tikrai ne, nes mūsų su Dangiru istorija daug kam yra žinoma. Jeigu man reikia palydovo į renginį, aš pasikviečiu bičiulį ar draugę. Bet kuo ramiausiai galiu eiti ir viena. Kartais kvietimai būna asmeniniai: Jolantai ir Dangirui. Dangiras, deja, ne visada būna Lietuvoje ir ne itin mėgsta būti viešumoje. Be to, ir gana aukštos pareigos įpareigoja jį labai gerai atsirinkti, kur reikėtų rodytis ir kur ne.

Į renginius vaikščioti be poros, didžiąją savaitės dalį gyventi vienai – ilgainiui tai tampa normalia būsena. Ir visi aplinkiniai pripranta. Esu gana visuomeniška, man patinka būti tarp žmonių, o kadangi savo laisvalaikio nelabai turiu kur dėti, aš noriai einu į viešumą. Nes šiandien namuose nėra mano žmogaus.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė

O kokie būna jūsų savaitgaliai, kai vyras yra namuose?

Visiškai buitiniai (juokiasi). Aš labai mėgstu gaminti ir noriai tai darau. Bendri šeimos pasisėdėjimai man yra be galo brangūs. Todėl savaitgaliais, jeigu neturime jokių bilietų į koncertą ar spektaklį, aš pasidarau absoliuti šeimininkė: nesvarbu, kad turime namų tvarkytojus, vis tiek pati apeinu namus, kiemelyje nori nenori pasirūpinu žaliuojančiais augalais, o kur dar apsipirkimai, tada pusrytukai–pietukai–vakarienės ir vakaro pabaigai – geras filmas drauge... Paklauskite manęs, ką veikiau praėjusį savaitgalį: kuičiausi namuose lygiai taip pat kaip bet kuri kita normali moteris ir negaliu pasakyti, ką labai naudingo nuveikiau. Nesu SPA ir jų įvairių procedūrų mėgėja, pati daug ką pasidarau: turiu puikią vonią, druskyčių galiu prisiberti, žvakelių aromatinių prisidegioti, pilingą–manikiūrą–pedikiūrą pasidaryti. Tada aš kaip žiurkėnas kuičiuosi ir prašau visų namiškių palikti mane ramybėje – šita diena yra tik mano.

Siuvamosios mašinos dūzgesys jus tebejaudina kaip kadaise siuvusią?

Dabar jau nebepamenu, kada sėdėjau prie siuvamosios. Kai dukra vaikystėje lankė modelių mokyklėlę, aš su dideliu džiaugsmu siūdavau jai. Ir kiekvienam gimtadieniui aš pati pasiūdavau Indrei suknelę – iki dešimtojo dukters gimtadienio turėjome šitą tradiciją. Bet siuviniams laiko ėmė trūkti, kai aš stačia galva nėriau į darbus.

Labiausiai esu be galo dėkinga tiems žmonėms, kurie patikėjo manimi – iš namų išlindusia šeimininke ir priėmė į darbą centrinėje universalinėje parduotuvėje. Man juk tada trūko absoliučiai visko: kompiuterinio raštingumo, darbo kolektyve patirties, apskritai darbo patirties. Ir pareigos buvo labai įdomios: CUP’o direktoriaus pavaduotojo nuomai padėjėja. Pagrindinis mano darbas buvo rūpintis nuomininkais ir zysti, kad laiku susimokėtų nuomą ar susitvarkytų dokumentus.

Taip ir matau – mažutę laibą moterytę, išmušinėjančią nuompinigius iš augalotų prekeivių...

Ko tik nebuvo: ir nesiskaitė, ir duris prieš nosį trankė, ir aprėkdavo... Bet ir tiems žmonėms esu dėkinga, nes šiandien nebūčiau tokia, kokia esu. CUP’as tada atrodė kaip turgavietė: buvo skyrelių, kur tik močiutės apsipirkdavo, bet buvo ir tokių, kurių savininkai išdidžiai būtų galėję Gedimino prospekte parduotuvę turėti. O kad visi jautėsi reikšmingi verslininkai ir su visais reikėjo skaitytis – be kalbų. Dveji darbo metai CUP’e man buvo gera mokykla: atidžiai stebėjau aplinką, analizavau, užsimezgė pirmosios naudingos pažintys. Tereikėjo sulaukti momento jomis protingai pasinaudoti. Bet kad po to mane su tokia kuklia darbo parduotuvėje patirtimi Vilniaus modelių namų savininkai pakvietė tapti vadove – iki šiol neatsistebiu.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė ir Egidijus Sidaras
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė ir Egidijus Sidaras

Vilniaus modelių namai – įstaiga, turinti istoriją, kurią reikėjo vertinti, bet ir nepamiršti, kad bet kuris verslas turi judėti pirmyn.

Būtent dėl tos istorijos ir buvo nelengva dirbti. Visi juk prisimena didžiulius, galingus Vilniaus modelių namus. O kai mane pakvietė vadovauti, iš visos didybės jau buvo likusi tik mažutė, vos ne vos išgyvenanti siuvimo ateljė. Visą liūdnai realią situaciją aš sužinojau pačią pirmą darbo dieną. Bet tą akimirką buvo didžiulis tikėjimas savo jėgomis: aš vis tiek čia viską sutvarkysiu! Ir man netgi pavyko per maždaug septynerius metus nors šiek tiek pakelti modelių namus iš duobės, jų vardas vėl ėmė skambėti garsiau.

Bet tada pasipylė skambučiai, neplanuoti vizitai... Juk buvo dešimtys akcininkų, turinčių po vieną ar kelias akcijas, ir visi ėmė domėtis: „Gal jau kokie dividendai mokami? O kodėl manęs niekas neinformavo? O kodėl manęs į susirinkimus nekviečia?“ Buvę darbuotojai ateidavo ieškoti įvairiausios informacijos, duomenų apie savo darbo stažą – archyvas nesutvarkytas, daug kas prapuolę, pastatai privatizuoti, parduoti, žmonės pyksta, tave kaltina... O tu kaip kempinė tą visą praeities pliurzą turi sugerti.

Atsirado dar ir senųjų nomenklatūrininkų, kurie kaip seniau jautėsi turį didesnes teises, prisimenu net žodžius, kad turėčiau labai vertinti tai, jog esu priimta dirbti į TOKIĄ vietą... Tik mažai kas žinojo, kiek man kainavo tos pareigos: vaikas serga – aš vis tiek eisiu į darbą, ko nors reikia – nors ir naktį padarysiu; paliksiu šeimą, bet iš pareigos nubėgsiu į renginį, dalyvausiu kokioje akcijoje, kad tik kuo dažniau per mane skambėtų Vilniaus modelių namų vardas. Kai dabar prisimenu, tai buvo pats sudėtingiausias laikas mano gyvenime.

„Ar aš tikrai taip galėjau elgtis?“ – pati susimąstau. Va, tuo metu vyras man tikrai galėjo priekaištauti, kad nepuoselėjau šeimos. Pamenu, kartą, prieš man išlekiant į vieną iš labdaros renginių, jis net pyktelėjo: „Pirma savo vaiką užaugink, paskui kitus globok...“ Ta tiesa privertė perjungti žemesnę pavarą ir sulėtinti greitį.

Galiausiai vis dėlto suvoki, kad darbas kitiems ir darbas sau – smarkiai skiriasi. Dirbdamas kitiems vis tiek vieną dieną pasieksi „lubas“, ir jeigu jau būnant direktore pačiai reikia tąsyti audinių rulonus, geriau aš tąsysiu juos dėl savęs. Kai išėjau, dar po pusantrų metų Vilniaus modelių namai užsidarė. Kiek žinau, savininkai net nebeieškojo naujo vadovo. Kiek tas traukinys įsibėgėjęs buvo, tiek dar vežė, o paskui visai sustojo.

O kaip atsirado mados namai „Cantas“?

Vilniaus modelių namai su „Cantu“ bendradarbiavo kaip partneriai vykdyti didelius projektus: pavyzdžiui, jeigu turėdavome didelį užsakymą siūti uniformas, Vilniaus modelių namai siūdavo moterišką liniją, o „Cantas“ – vyrišką. Šie mados namai priklausė dviem vyrams, kurie kur kas daugiau užsiėmė kitu savo verslu – muzikos prodiusavimu. Kai gavau pasiūlymą pirkti „Cantą“ – neabejojau.

Aš iš tiesų esu labai dėkinga Vilniaus modelių namams, nes jie tapo mano didžiuoju tramplinu, nuo kurio jau nėriau į savo verslą. Ten aš užsidirbau vardą – kaip Jolanta Mikalajūnienė, kaip gera vadovė, kaip patikima verslininkė.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Egidijus Sidara ir Jolanta Mikalajūnienė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Egidijus Sidara ir Jolanta Mikalajūnienė

Lietuvoje – daug dizainerių, daugybė siuvyklų ir siuvimo artelių, o mados namai...

...vieninteliai. Visada sakau, kad mes esame išskirtiniai, nes struktūros prasme atitinkame pasaulinių mados namų kanonus: yra mados namai, jie turi dizainerį arba kelis ir vadovą, kuris rūpinasi organizaciniais reikalais. Žinia, sunku kiekvienam dizaineriui būti sau geru vadybininku, buhalteriu ir vadovu.

Kodėl ne dizaineris, o jūs tapote mados namų veidu?

Taip aštriai teigti nedrįsčiau, nes dizaineris Egidijus Sidaras taip pat puikiai žinomas. Tik neseniai pajutau, kad jau galiu sau leisti pasitraukti į šešėlį, mažiau vaikščioti į renginius. Tiesiog iki šiol man reikėjo tinkamai reprezentuoti mados namus, pritraukti žmonių, parodyti, kokie esame, ką kuriame. Todėl renginiuose vilkiu tik mūsų mados namų dizainerio Egidijaus Sidaro kūrinius – jo prižiūrėta, kartais netgi pakritikuota... Prieš kokį nors išskirtinį renginį peržiūrimas visas mano ansamblis, aptariamas, kad išeičiau tikrai tinkamai. Patikėkite, apsirengti į vakarėlį ar renginį man visada buvo sunku. Ir toliau sunku. Ir toliau ta spinta per maža... Mėgstantys daug keliauti sako, kad jeigu nėra nusipirkę bilieto į naują kelionę, jau ima nerimauti. Aš lygiai taip jaučiuosi, kai nieko nebesisiuvu: „Kaip čia dabar? Primatavimų nėra... Ir vėl neturėsiu ką apsirengti...“ Drabužinėje kaip versle: kuo labiau ji plečiasi, tuo daugiau reikia. Žiūrėk, pasisiuvai sijoną, tada trūksta palaidinės, turi palaidinę – tada gal dar švarkelio... Labai didelė prabanga turėti pilnus, išbaigtus drabužių ansamblius. 

Betgi jūs, net neabejoju, savo mados namuose siūdinatės nemokamai!

Juokaujate?! Aš esu geriausia savo mados namų klientė! Su savimi aš nesiginčiju ir sau nuolaidų nedarau – susimoku visą kainą. Lygiai taip pat mano vyro, šeimos narių paprašoma susimokėti pagal mados namų įkainius ir be jokių nuolaidų. Negaliu skriausti savo verslo, nes jis yra itin jautrus. Be to, esu socialiai atsakinga už mados namų darbuotojus – vienus geriausių Vilniuje. Be to, esu kategoriška: kitos įmonės gal leidžia sau būti skolingos, o aš taip negaliu. Mano įmonė nėra niekam skolinga. Esu skolinga tik pati sau, savo šeimai, kuri rėmė šitą verslą. O naudotis savo mados namais kaip šeimininkė negaliu sau leisti.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Jolanta Mikalajūnienė

 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką