Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 2d. 09:01

Mamos dienos proga – atvirai su N.Pareigyte: apie dukrą, namų taisykles ir šeimos pagausėjimo planus

Nijolė Pareigytė-Rukaitienė su dukra Interviu
Asmeninio albumo ir Eglė Liepa nuotr. / Nijolė Pareigytė-Rukaitienė su dukra

Atlikėja Nijolė Pareigytė-Rukaitienė sako, kad egzistuoja tarsi du skirtingi gyvenimai – vienas prieš motinystę, kitas po. 8-erių dukrą Patriciją su vyru Rimvydu auginanti moteris interviu 15min dalijasi jautriomis mintimis apie savo mamą, su kuria kalbasi kasdien, apie tai, kaip pasikeitė pati tapusi mama, ir apie šeimos pagausėjimo planus. „Man 36-eri, tai kažkiek laiko dar turiu. Padirbėti, padirbėti ir tada jau eiti į pensiją su antru vaiku“, – juokiasi Nijolė.

– Nijole, ką tau apskritai reiškia Motinos diena? Kaip ji minima tavo šeimoje?

– Kai buvau maža, prisimenu, bėgdavau į mišką, rinkdavau laukų gėles, tada dar žibučių Klaipėdoje būdavo, ir įteikdavau puokštę mamytei. Piešdavau atvirukus.

O dabar, kai pati esi mama, gaunu daug tų atvirukų ir kartais nežinau, kur juos dėti (juokiasi). Būna, įsidedu į kokią knygą, gal kažkada vartydama rasiu tai vieną, tai kitą sveikinimą.

Man tai labai faina šventė, bet aš galvoju, kad nesvarbu, kokia diena, metai iš metų, diena iš dienos reikia mamas gerbti, mylėti, rūpintis. Ne tik tą vieną dieną. Tačiau smagu, kad tokia diena yra. Ir dabar planuoju pasveikinti savo mamytę, džiaugiuosi, kad turiu tokią nuostabią.

– Anksčiau mamą pradžiugindavai atvirukais ir laukų gėlėmis, o kaip ją nustebini dabar?

– Mano mama turi didelį gėlių darželį, todėl dabar labai pyksta, kai jai perku ir dovanoju gėles, klausia, kam pinigėlius leidžiu. Bet vis tiek visada stengiuosi įteikti puokštę ir dalykų, kurių galbūt ji nenusipirks pati, pagailės pinigėlių. Dovanoju kremų, kokybiškų papildų, kad sveikatos būtų, kad graži būtų, kad nesentų. Arba atsižvelgiu į tai, kokio jai daikto trūksta, todėl esu Mamos dienos proga ir siurblį dovanojusi. Dovanų tikrai nestokoju, visą laiką kažką sugalvoju.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Nijolė Pareigytė-Rukaitienė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Nijolė Pareigytė-Rukaitienė

– Pandemija iš daugelio atėmė galimybę susitikti su artimaisiais. Matyt, tu su savo mama pastaruoju metu matydavaisi taip pat kur kas rečiau?

– Nelabai dažnai, bet dabar mano tėveliai jau paskiepyti abu kartus, o aš ir Patricija turime antikūnų. Todėl tuo klausimu esame pakankamai drąsūs, šiai Mamos dienai važiuojame į pajūrį, namučius Palangoje, ir pakeliui užsuksime pasveikinti mano mamytės, padėsime jai darže. Sakė – vaikeli, atvažiuok, reikia braškes nuravėti, dirvą suvagoti, bulves pasėti. Tai važiuoju į lauko darbus (šypsosi).

O kalbamės kiekvieną dieną. Jei nepaskambina ji arba aš, būna labai keista, tai kitą dieną skambiname jau abi ir kartais net vienu metu – tada būna užimta ir pas vieną, ir pas kitą (juokiasi). Ryšys labai stiprus, neįsivaizduoju, kaip be mamos reikėtų gyventi.

– Tavo pačios dukrai Patricijai jau 8-eri. Kokių staigmenų iš jos esi sulaukusi?

– Mokykloje vaikus vis tiek ruošia – jie tai kokį eilėraštuką išmoksta, tai darbelius padaro. Važiuoji pasiimti iš mokyklos, o ji jau bėga, sveikina, eilėraštuką sako. Tai ir yra fainiausia – rankų darbo piešinukai, gražūs žodžiai, apsikabinimas, pabučiavimas. Ko daugiau mums, mamoms, reikia?

– Tėvystė neretai pakeičia žmones. Kaip tu pasikeitei tapusi mama?

– Pasikeičiau tikrai labai stipriai. Ne ta prasme, kad iš blogo žmogaus tapau geru. Tiesiog kažkas persivertė. Kai neturi vaikų, esi laisvas, gyveni be didesnių rūpesčių, pareigos apima tik mokslus ir darbą. O čia jau visai kitokios pareigos, visai kita atsakomybė. Aš ją priėmiau labai rimtai, kaip Pareigytė ją priėmiau pareigingai.

Kuo labai džiaugiuosi – gyvenime atsirado disciplina, nevarginanti rutina, tvarka. Ypatingai dabar, kai pradeda eiti į mokyklą, taip gerai, kad reikia anksti keltis, nes anksčiau eidavau miegoti vėlai, keldavausi apie pietus. Kai neturėjau dėl ko keltis, taip ir gyvenau – naktiniai darbai, koncertai, vakarėliai, susitikimai su draugais... O dabar žinai, kad miegoti reikia eiti 21 valandą, guliesi į lovą, skaitai knygas, kalbam, bendraujam. Tada ryte atsikėlus tokia ilga diena būna, daug visko padarai ir lauki, kol vaikas grįš namo. Tuomet galvoji, kuo pamaitinti, ką padaryti, ar uniforma švari, ar plaukučiai išplauti.

Labai džiaugiuosi būdama mama, tuo įprasmintu gyvenimu. Bet nesakau, kad anksčiau buvo blogai. Tai du labai skirtingi gyvenimai. Atsiradus vaikui gyvenimas tiesiog įgauna tvarką, discipliną ir prasmę.

Prieš kelerius metus pasirodžiusi Nijolės daina, kurią ji dedikavo savo dukrai:

VIDEO: Nijole - Meile Tikiu (Original)

– Vis dėlto esi pasakojusi, kad pirmais metais susidoroti su motinystės rūpesčiais nebuvo taip lengva. Ar dar prieš tapdama mama turėjai su tuo susijusių baimių?

– Negalvojau apie tai, ar bus lengva. Gyvenime visą laiką priimu iššūkius, su jais bandau susidoroti. Tiesiog labai norėjau būti mama, apie nieką daugiau negalvojau, tik kad vaikas būtų sveikas.

Pirmi metai iš tiesų buvo sunkesni. Patricija trejus metus normaliai nemiegodavo, tai visą tą laiką ir pati buvau be normalaus miego, nes kiekvieną naktį keldavausi.

Ir šiaip, kai pirmas vaikas, neleis mamos sumeluoti, tu savaip eini iš proto. Bijai, kad vaikas neuždustų, nuolatos tikrini, ar jis kvėpuoja, ar pavalgęs, kartais nežinai, kaip padėti, kad gautų vitaminų, sveikas būtų.

Todėl su Patricija kasdien po pusę dienos vaikščiodavome prie jūros, pušynais, kad tik ji kvėpuotų grynu oru. Nesvarbu, ar minus 15, ar plius 20, mes praktiškai visą laiką būdavome lauke. Kartais ji ir miegodavo ten.

Tiek visko gali padaryti dėl vaiko, nesvarbu, miegojus nemiegojus, pavargus ar pailsus. Aišku, išsenki, pavargsti, bet šiandien, kai apie tai kalbu, atrodo, kad nieko ir nebuvo, viskas labai greitai pasimiršta ir, atrodo, tas vaikas niekada ir mažas nebuvo. Regis, jau ir antro vaiko reikėtų. Vis pasvarstome.

– Manai, antrąkart būtų jau lengviau?

– Aš visai kitaip auginčiau. Tikrai taip nebeičiau iš proto. Duočiau valgyti viską, nes Patriciją nuo pat mažens maitinau ekologiškomis daržovėmis, vaisiais, mėsyte tik iš ekologiškų ūkių. Viskas sumalta, sultinukas kiekvieną dieną išvirtas. Dabar ji net dešrelių nevalgo, apie mėsainius, picas išvis negali pagalvoti. O aš kartais norėčiau, kad ji tą dešrelę suvalgytų, kad nereikėtų sukti galvos, ką pagaminti.

Labai nerimavau dėl to, kad ji valgo prastokai, kreipiausi ir į psichologus patarimo, kaip čia elgtis, bet mane nuramino, kad viskas gerai – vaikas pats jaučia, ko jam reikia, o kraujo tyrimai geri. Su kitu gydytoju teko diskutuoti Patricijos mitybos klausimais, jis patarė džiaugtis, kad ji nelabai valgo, nes dabar didžioji dalis vaikų yra nutukę, o ji pavalgo, kiek jai reikia. Tad kai iškyla tokių klausimų, pasikalbu su protingais žmonėmis ir jie nuramina, nes mes, mamos, linkusios viską sutirštinti, nerimauti, nors kartais nėra dėl ko.

– O kokia dabar stengiesi būti mama? Nevengi griežtumo, o gal kaip tik nuolaidžiauji?

– Patricija labai disciplinuota mergaitė. Ji nėra išdykusi, nors turi tvirtą charakterį, ją sunku perkalbėti. Bet aš ir nesistengiu – man net faina, kad ji turi savo nuomonę. Aišku, kai negerai elgiasi, yra paauklėjama, bet mokosi gerai, skaito knygeles, daug sportuoja.

Ji nuo mažens visą laiką kažką lankė, nes aš labai bijojau praleisti jos talentus. Kai buvo dar labai mažytė, lankėme meno terapiją su psichologu. Išbandė ir baletą, ir džiazo mokyklėlę, ir šachmatus. Paskui perėjome į rimtą dailės mokyklą, bet kai nusprendėme, kad ji ten neprogresuoja, sugalvojau užrašyti į muzikos mokyklą. Pati esu muzikantė, buvusi pianistė, tai, pamaniau, būtų faina, jei ji mokėtų groti pianinu. Dabar parsitempėme pianiną namo. Jai puikiai sekasi, turi muzikinę klausą.

Dar žaidžia futbolą, o neseniai pradėjo lankyti ir lauko tenisą. Kai mes su vyru žaisdavome, ji mums visą laiką padavinėjo kamuolius, ir galiausiai užsimanė pati. Nuvedžiau, jai ir ten gerai sekasi, gavome daug pagyrimų iš trenerės – sakė, labai retai atveda tokius vaikus kaip Patricija. Tai man širdelę paglostė, net ašarėlė ištryško.

Aišku, svarbu, kad paskui nebūtų visko daug, bet nieko vieno. Bet ji dar mažutė, pati suvoks, kas arčiausiai širdies, o nepabandęs vaikas nesužinos. Suprantu, kad jai reikia viską išbandyti. Galvoju, esu gera mama. Nėra taip, kad labai ją apkraunu, bet ir neleidžiu nuobodžiauti (šypsosi).

O šiaip mūsų namuose galioja taisyklės, Patricija jų laikosi ir puoselėja nuo pat mažens. Taigi, kol kas susidoroju ir laukiu paauglystės, kaip čia bus.

– Smalsu, kokios tos taisyklės?

– Normuojamas laikas prie „iPad“ – vienu kartu galima 15-20 minučių, o prieš miegą išvis neduodame. Stengiamės, kad prie jo sėdėtų kuo mažiau. Kadangi turime kiemą, padariusi pamokėles ji bėga į lauką, susitinka su kaimynų vaikais ir būna ten iki vakaro. Aišku, kai grįžta namo, klausia, ar galima „iPad“, bet dažnai tada jau laikas miegučio, praustis, knygelę skaityti. Be abejo, mokome ir rankas plauti, ir padėkoti.

Asmeninio albumo nuotr./Nijolė Pareigytė su dukra
Asmeninio albumo nuotr./Nijolė Pareigytė su dukra

– Sakei, rimtai svarstai apie šeimos pagausėjimą. O ar Patricija prašo broliuko arba sesutės?

– Ne. Sakė, jai labai gerai ir taip, nereikia nieko (juokiasi).

Sunku pasakyti, kaip ji sureaguotų. Manau, ji iš tų, kurie mums pateiktų kokių pavydo scenų, gal ir paliūdėtų kurį laiką, bet ką darysi. Užtat paskui kaip smagu. Pati turiu brolį, tai esu labai laiminga, neįsivaizduoju, kaip būtų be jo. Mes ir vaikystėje daug laiko praleidome, aišku, labai stipriai mušdavomės, tiksliau, jis mane mušdavo, bet ir daug išmokė. Kadangi yra vyresnis, galėjau iš jo daug pasisemti, pasimokyti, o ir apsiginti išmokau, nes turėjau nuolatos nuo jo gintis (juokiasi). Bet dabar gyvenime jo patarimai man labai praverčia.

– Kiti nori, kad tarp vaikų būtų kuo mažesnis amžiaus skirtumas, kartais susilaukę pirmo jau iškart galvoja apie antrą. Tu apie tai rimčiau pradėjai svarstyti tik dabar?

– Mes neforsuojame. Vaikas ateina tada, kada jam laikas. Taip, norėtųsi, kad tarp vaikų nebūtų labai didelio tarpo tarpo, nes paskui jau tikrai neranda bendros kalbos. Gal Patricija gera auklė būtų, nors irgi abejoju (šypsosi). Man 36-eri, tai kažkiek laiko dar turiu. Padirbėti, padirbėti ir tada jau eiti į pensiją su antru vaiku (juokiasi).

– Ar vaikų skaičius tau svarbu?

– Penkių tikrai nenorėčiau, dviejų tikrai taip, trijų – gal, nes turiu tarp pažįstamų ir giminėje pavyzdžių, kur trijų vaikų šeima, ir man ji atrodo labai išpildyta. O kai tie trys vaikai paskui susilaukia dar savo vaikų, tada išeina didžiulė graži šeima.

Nors aš turiu tik brolį ir galiu pasakyti, kad pas mus svarbi ne kiekybė, o kokybė, tarpusavio ryšys – kai susėdame su juo, tėčiu ir mamyte, juokiamės taip, kad ašaros bėga. Svarbiausia šeimoje smagiai sugyventi.

– O ar nuo šeimos pagausėjimo planų dabar neatbaido nestabilus metas? Atlikėjai vis dar nepavydėtinoje situacijoje, o gimus antram vaikui reiktų ir šeimos biudžetą perskirstyti.

– Labai protingas žmogus man yra pasakęs, kad kiekvienas vaikas į šį pasaulį atsineša savo duoną. Pagalvokime, kiek šeimų gyvena žemiau skurdo ribos, ir tie vaikai vis tiek užauga, išsimokslina, aišku, ne visi, bet čia ne rodiklis, kad mažiau pajamų gaunančių šeimų vaikai būtinai bus neišsimokslinę.

Žinoma, jeigu nori duoti vaikui tai, kas geriausia, brangiausia, viskas be galo daug kainuoja, bet gali gi ir tą prastesnį vežimėlį nupirkti. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia ne kokiame vežimėlyje guli, bet turėti pilną širdį meilės, jausmų ir rūpesčio jam, o tai gi nieko nekainuoja.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

05:56
02:21
03:31:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką