Nori pasakyti, kad tapai kitoks ir nuo šiol populiariausiais ir pigiausiais būdais nebesireklamuosi?
Aš esu už visokį piarą. Drąsiai galiu pasakyti, kad bulvarinė spauda mane išgarsino ir nesiruošiu jos išsižadėti. Bulvarinė spauda man patinka labiau nei intelektualioji. Lietuvos žmonėms reikia pramogų, o ne meno. Pasauliniai standartai skelbia: žvaigždė be bulvaro ne žvaigždė.
Anksčiau, galima sakyti, buvai pats populiariausias ir ryškiausias pramogų žiniasklaidos atstovas. O dabar Tavo reitingus numušė kiti du veikėjai – Irma Jurgelevičiūtė ir Radžis. Neliūdna dėl to?
Tikrai džiaugiuosi, kad jie mane „perspjovė“, nė už ką nenorėčiau atsidurti jų vietoje. Jau geriau būti šiek tiek kuklesniam nei įsipainioti į tokius „prestižinius“ skandalus. Aišku, žmonės sako, kad bet kokia reklama yra naudinga. Tačiau, mano nuomone, tokie atvejai kaip Irmos Jurgelevičiūtės nė vienai žvaigždei nedaro garbės. Nors aš kitų žmonių nelinkęs smerkti.
 |
| J. Staselio nuotr./Mantas Petruškevičius prieš ketverius metus |
Kadangi laida „Mados reidas“ atgimė, papasakok, kuo ji tapo brandesnė. Galbūt ir pats prisidedi prie kūrybinių procesų?
Dabar visą mano laiką suėda darbas už kadro, nes pradėjau labai domėtis, kaip ji montuojama, koks jos kelias iki patenkant į eterį. Ketverius metus tuo nesidomėjau, ir štai atėjo laikas. Nors mes norėjome kurti rimtą laidą apie madą, tačiau jau pastebėjome, kad žmonėms reikia pramogų. Kas yra pramoga? Pletkai! Taip, žmonėms reikia pletkų.
Ar liks rubrika „Gatvės reidas“?
Dabar svečiuojamės vakarėliuose, kuriuose aš stebiu ir komentuoju susirinkusiųjų aprangą. Į gatvę nesiveržiu... Nors puikiai žinau, kad žmonės šios rubrikos labai pasiilgo. Po kiekvienos laidos sulaukiu SMS žinučių ir skambučių su prašymais eiti į gatvę. Mano draugė dizainerė Audronė Bunikienė pasakė: „Kai pamačiau, kad nėra „Gatvės reido“, taip susinervinau, jog net kava apsipyliau.“ (Juokiasi.) Pasirodo, žmonės nekantriai laukia tos rytinės juoko dozės.
O kodėl Tau pačiam ši rubrika nemiela?
Kažkaip nepatogiai jaučiuosi. Toks jausmas, kad išvaikščiojau visas centrines Vilniaus gatves, pakalbinau visus kasdien jomis einančius žmones ir mane jau ten visi atpažįsta, bėga kuo toliau. Sudėtinga su mikrofonu pasirodyti gatvėje, nes prasideda švilpimai, spiegimai, aikčiojimai ir automobilių garso signalai. Automobiliai stoja, žmonės ima kelti sąmyšį – tragedija!
Ką veikei be televizijos? Buvai laisvo oro direktorius?
Ne, dirbau. Prisidėjau prie dviejų prekinių ženklų parduotuvės atidarymo, rūpinausi jų kolekcijomis. Ši pertrauka man buvo labai naudinga – pailsėjau, sustiprėjau, grįžau su visai kita energija ir rimtesniu požiūriu į darbą. Be to, kai esi per daug matomas, tampi nebeįdomus.
Mėgsti vertinti žmonių aprangą, stebėti jų manieras?
Visada. Kad ir kur lankyčiausi, atkreipiu dėmesį į žmonių išvaizdą. Galiu kavinėje sėdėti visą valandą, gerti kavą ir stebėti žmones, o ne šiaip laiką gaišti. Man tai įdomu.
Daugelį metų buvai neabejingas juodai spalvai. Ir toliau liksi jai ištikimas?
Supratau tokį dalyką: spalvų karalienė yra pilka. Kaip tik viename artėjančiame renginyje planuoju vilkėti pilką kostiumą. Bet juodai spalvai visą gyvenimą liksiu ištikimas, nes ji nuo manęs neatsiejama.
