Ir daug kas žinotų, kad kalbama apie ilgametę vokiečių kino ir teatro aktoriaus Martino Wuttke gyvenimo draugę. Kai kas, tiesa, galbūt prisimintų ir ją pačią, kartu su aktore Kate Winslet vaidinančią kino filme „Skaitovas“. Lietuviams ji – tik pensiono šeimininkė iš naujosios Kristijono Vildžiūno juostos „Kai apkabinsiu tave“. Užtat vokiečiams Margarita gerokai daugiau: fotomenininkė, kurios darbus eksponuoja garsiausios Berlyno parodų salės ir galerijos, įstabi teatro aktorė, kuriai atitenka pagrindiniai vaidmenys, ir, žinoma, bohemiška moteris, kurios namai Berlyno centre visuomet pilni žmonių.
Filmo „Kai apkabinsiu tave“ prodiuserė Uljana Kim susižavėjimo neslepia. „Margarita – nereali! Štai kas yra tikra bohema!“ – prisimena filmavimus ir pažada kaip nors įpiršti mus į svečius. Derybos neužtrunka, ateina sutarta diena ir mes spaudžiame jos buto durų skambutį žavingame Berlyno rajone.
Laiptinė išklota minkštais kilimais, dažytos medinės sienos, atrodo, sugėrusios laiko dvasią ir saugo žingsnius tų, kurie čia vaikščiojo. Na, kad ir žingsnių aidą visame pasaulyje garsaus vokiečių dramaturgo, modernisto Heinerio Müllerio (1929–1995), kai jis čia gyveno su pradedančiąja aktore Margarita Broich.
Šie laiptai daug matė. Linksmų, pavargusių, nusivylusių, pergalę švenčiančių ir skausmą alkoholyje skandinančių, trykštančių meile ir baisiausiai vienišų. „Tikra tiesa, mes esame labai jausmingi...“ – vėliau prisipažins Margarita, pravėrusi savo namų duris lietuvių žurnalistams. Ypatingų savo namų duris.
Nejau Vokietijoje taip lengva patekti pas garsenybes? Prieini prie durų, kur parašyta „M. Broich, M. Wuttke“, paspaudi mygtuką ir jau – viduje?
(Kvatoja.) O juk čia niekuomet nebuvo žurnalistų su fotoaparatais! Jūs – pirmieji! Beje, mano vyrui tai būtų didžiulė staigmena. Dabar jis išėjęs, geriau tegu nepareina. Na, pareis tai pareis, uždarysim duris.
Žurnalistai svečiai jam nepatiktų?
Ir man nepatiktų, jei tai būtų vokiečių žurnalistai. Visai nenoriu, kad jie matytų, o paskui transliuotų, kaip gyvename, stebėtų mano vaikus. Dabar mudu su Martinu daugiausia vaidiname teatre, taigi ramiai galime vaikščioti gatvėmis. Nelabai čia kam įdomus teatras... Nors Martinui, aišku, kiek kitaip. Jis filmuojasi televizijos seriale, iškart pasijuto. Nėra malonus tas dėmesys.
Mano šeima niekada nesidomėjo teatru. Tėtis buvo gydytojas. Sceną pažinau per fotografiją, nemanau, kad šis pažinimas skiriasi, tiesiog toks buvo mano kelias.
O juk jis neturėtų stebinti. Ypač po to, kai Martinas suvaidino Hitlerį garsaus režisieriaus Quentino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“.
Tai kas, kad jis suvaidino Hitlerį! Grimas buvo toks, kad jį sunkiai ten kas pažino. Kol Martinas neparėjo, turiu idėją. Nufotografuokime Francą prie prosenelės nuotraukos. Jie tokie panašūs! Martino močiutė mirė, kai jam buvo šešeri. Mums visą laiką atrodė, kad jaunesnysis sūnus Francas nė į vieną nepanašus. Tik vėliau atradome: taigi – tikra Martino močiutė.
Judviejų jaunėlis sūnus Francas filme puikiai atliko pensione gyvenančio berniuko vaidmenį. Jis įpratęs vaidinti?
Ką jūs! Francas vaidino pirmąkart. Aš nė nežinojau, sugeba jis tai daryti ar ne. Pamenu, čia, mūsų virtuvėje, Kristijonas pamėgino. Net išėjau iš kambario... „Jis gali“, – pasakė. Mes pasvarstėme ir nusprendėme padaryti išimtį. Francas nelankė jokių teatro būrelių, mes jam to nedraudžiame, bet ir neskatiname. Kai užaugs, pasirinks pats.
Margarita, o jūs? Sprendėte ir rinkotės pati?
Dortmunde studijavau fotografiją. Baigusi mokslus, pradėjau dirbti fotografe „Berliner Ensemble“ teatre, kurį 1949–aisiais įkūrė Bertoltas Brechtas. Oi, pasakykite fotografei, kad labai neįsijaustų (juokiasi)! Ar parodysite nuotraukas prieš spausdindami? Žinote, būdavo akimirkų, kai pavydėdavau scenoje rampos apšviestiems aktoriams. Aš juk visą laiką būdavau tamsoje. Nusprendžiau tapti aktore. Konkursas buvo neįmanomas – priėmė tik dešimt studentų, o stojo du tūkstančiai. Jei manęs tąsyk nebūtų priėmę, tikriausiai daugiau nebūčiau mėginusi. Bet į teatrą mane atvedė fotografija, tai tiesa.
Ar teatras per fotoobjektyvą jums atrodė kitoks nei tas, kurį pamatėte iš vidaus?
Mano šeima niekada nesidomėjo teatru. Tėtis buvo gydytojas. Sceną pažinau per fotografiją, nemanau, kad šis pažinimas skiriasi, tiesiog toks buvo mano kelias.
Tikriausiai jums labai pasisekė, kad tame kelyje sutikote garsų dramaturgą Heinerį Müllerį. Juk jis jums padarė nemažą įtaką.
Nė nežinau, ką atsakyti... Kai esi aktorius, tave pakviečia į peržiūrą, pažiūri, pasiklauso. Jei pasiseka, gauni vaidmenį, jei nepasiseka – ne. Kai tik dirbi kartu, nesigilini, koks yra žmogus, kuo jis gyvena, kokius jausmus puoselėja. Visai kas kita, kai pradedi gyventi drauge. Aštuonerius metus pragyvenau su juo šitame bute. Tuomet buvau labai labai jauna – vos dvidešimt dviejų... Kartais perverčiu anų metų nuotraukas. Pamenate filmą „Good Bye Lenin“? Tai štai, mano gyvenimas jį primena. Atrodo, lyg mano jis būtų, lyg ir ne mano. Visai kitas pasaulis! O aš – tokia jauna! Dabar šalia manęs kitas vyras, su juo turiu du vaikus, Berlyno sienos nebėra, viskas nutolo, išbluko lyg tos nuotraukos.
Vienas mano bičiulis režisierius kūrė filmą apie Heinerį Müllerį. Paprašė, kad jame suvaidinčiau. Kartu važiavome į buvusį Rytų Berlyną, vaikščiojome tame rajone, kur Mülleris gyveno. Viskas kitaip! Mirga marga tas buvęs nuobodus rajonas.
Anksčiau Vokietijoje kino ir teatro aktoriai ryškiai skyrėsi nuo tų, kurie vaidina televizijoje. Televizija buvo „ne lygis“, prasčiau. Ekonominės sąlygos visus sustatė į vieną eilę, niekas taip nebekalba.
Vadinasi, jūs puikiai suprantate aplinką ir šaltojo karo metų įtampą, kurią Kristijonas norėjo parodyti savo filme?
Aš prisimenu vyrus, kurie stoviniuodavo gatvėse. Nuo jų žvilgsnių per nugarą bėgdavo šiurpuliai. Niekas negalėdavo suprasti, kodėl veržiuosi į Rytus, ko noriu, juk paprastai vyrai iš Vakarų ten važiuodavo ieškoti moterų. Dabar, kai pagalvoju, tai, ką dariau, buvo pavojinga.
Filme „Kai apkabinsiu tave“ prasprūsta frazė, kad tais laikais Rytų Berlyne teatras buvo gerokai aukštesnio lygio nei Vakarų. Ar tai tiesa?
Jie statydavo geresnius spektaklius. Bent jau visiškai kitokius tai tikrai. 1980 metais Rytų Berlyne dirbo geri režisieriai. Spektakliuose – politinės temos, o visa kita – tarp eilučių, atsargiai, subtiliai suformuluota. Kai sėdėdavome salėje, atrodydavo, išgirsi, jei adata nukris, tokie visi susikaupę klausydavosi. O Vakaruose galėdavai daryti ką nori – dažyti plaukus mėlynai, nuogas ant galvos stovėti.
Kaip Kristijonas prisikalbino jus filmuotis? Juk viena vaidinti filme su Kate Winslet, o visai kas kita dirbti su niekam nežinomu lietuvių režisieriumi?
Argi svarbu, koks filmas – lietuviškas ar vokiškas? Vokiškas – nebūtinai geresnis. Jūs Lietuvoje turite puikių aktorių. Vienintelis mūsų trūkumas – kalba. Jei gimei Londone, gali vaidinti Amerikoje, o jei kalbi tik vokiškai, tai kur dar? Mažutėje Austrijoje? Aš manau, visai nesvarbu, koks filmas, svarbu geras scenarijus. Tokį aptikęs džiaugiesi ir – sutinki.
Mūsų lietuvės aktorės filme kalbėjo vokiškai? Pamokėte jas taisyklingai tarti žodžius?
Merginos neblogai kalbėjo. Aš pati niekuomet taip gerai nebūčiau pakalbėjusi lietuviškai. Neseniai filmavausi pas danus, teko mokytis daniškai, buvo labai sunku.
Įdomu, kaip ilgai filmas lieka su tavimi? Pamiršti jį, kai pradedi ką nors naujo?
Filmas – hermetiška erdvė. Premjeroje kartais pamatai žmonių, kurių niekada nebuvai sutikęs filmavimo aikštelėje. Sakyčiau, išlieka ne filmas, o aplinka, kurioje dirbai, laikas. Ypač jei filmavaisi svetimoje šalyje, ne Berlyne.
Pas mus kartais juokaujama, kad kino aktoriai moka linksmintis, o teatro aktoriai supranta, kas yra tikra bohema...
Anksčiau Vokietijoje kino ir teatro aktoriai ryškiai skyrėsi nuo tų, kurie vaidina televizijoje. Televizija buvo „ne lygis“, prasčiau. Ekonominės sąlygos visus sustatė į vieną eilę, niekas taip nebekalba.
Maniau, tik Lietuvoje taip...
Vokietijos teatras išlaikė gana aukštą lygį. Didžiuojuosi mūsų teatru, nors vokiečiai savimi neįpratę didžiuotis. Ypač tie, kurie gimę po karo. Mes visi turime komplikuotą santykį su savo šalimi. O štai teatras priverčia mus patikėti, kad ir Vokietijoje esama gerų dalykų.
Didžiuojuosi mūsų teatru, nors vokiečiai savimi neįpratę didžiuotis. Ypač tie, kurie gimę po karo. Mes visi turime komplikuotą santykį su savo šalimi.
Margarita, ar jūs vis dar fotografuojate?
Kovą įvyks mano paroda vienoje didžiausių Berlyno parodų salių. Kolegų nuotraukos. Fotografavau juos po spektaklių, vos nulipusius nuo scenos. Išėjo įdomūs portretai. Niekada nesibraučiau pas nepažįstamus, tos akimirkos po spektaklio yra labai intymios. Aktoriai nepozuoja, jie tiesiog pavargę, išsekę, dar gyvenantys scenos emocijomis, viskas labai tikra.
Ar judu su Martinu esate vaidinę drauge?
Kai susipažinome Frankfurte, vaidinome viename spektaklyje. Ir dabar dažnai kartu atsiduriame vienoje scenoje.
Kuris mokosi tekstus darbo kambaryje, o kuris – svetainėje?
Martinas tai daro darbo kambaryje, aš – virtuvėje, prie puodų (juokiasi).
Girdėjau, čia visuomet būna daug žmonių, vadinasi, gaminti tenka dažnai.
Tai tik šiandien jų nėra! Paprastai būname aštuoniese. Aš, Martinas, du mūsų vaikai, mano draugė, ji turi aštuonių dienų kūdikį, Martino sūnaus draugė, auginanti dvejų metukų sūnelį. Martino sūnus iš pirmosios santuokos gyvena atskirai, jam – dvidešimt treji.
Dažniausiai valgį verdu aš, kartais – Martinas. Man tai – jokia prievolė. Oi, o kokią duoną su česnakais mes valgėme Lietuvoje! Sakiau, būtinai pasikepinsiu, bet vis neprisiruošiu.
Francas gimė, kai jums buvo keturiasdešimt. Ar Vokietijoje tai – vėlyva motinystė?
Nieko nepaprasta, pas mus keturiasdešimtmetės dažnai gimdo, netgi pirmą kūdikį. Aš išvis maniau, kad vaikų negaliu turėti. Niekada pernelyg nesisaugojau, o turiu tik du. Tarp sūnų – aštuonerių metų skirtumas. Kas kad norėjau gimdyti iškart po pirmojo, kas kad norėjau daugiau vaikų, kai kas nusprendžia už mus. Man pasisekė tik keturiasdešimties.
Matau senovinį laikrodį ant jūsų rankos. Patinka seni daiktai?
Man patinka jį nešioti, bet jokios istorijos nėra. Pastebėjote, žmonės nebenešioja laikrodžių? O štai šitą indišką apyrankę prieš penkiolika metų padovanojo Martinas. Niekada jos nenusimaunu, tik kai vaidinu spektaklyje.
Dar visada su savimi nešiojuosi senos graikės dovanotą karoliuką ir vienos rašytojos stiklinius auskarus. Gavau juos dovanų sunkiais savo gyvenimo etapais. Atrodo, jie mane apsaugojo, tikiu, kad saugo iki šiol.
Mes turėtume eiti, jei norite nufotografuoti Martiną (juokiasi).
Kol Margarita iš spintos kabina juodą puspaltį ir ieško rankinės, žvilgsniu atsisveikinu su šviesiais, neišdailintais, bet nesuprantamos energijos pilnais namais. Smalsauju vonios kambaryje – ten, kaip ir pas visus. Prabangi Margaritos kosmetika ir paprasčiausias šampūnas, kokio galima nusipirkti parduotuvėje. Tualetinis popierius pasibaigęs, o vonią reikėtų gerai iššveisti.
Kai einame pro duris, Margarita dar kartą paskambina Martinui. „Mes tikrai galime ateiti?“ – pasitikrina. Lipdama laiptais be paliovos plepa apie tai, kaip jai patinka gyventi Berlyne ir kaip gerai, kad bent šiame rajone į besiplaikstančius jos sijonus jau seniai niekas nebekreipia dėmesio.
Martiną Wuttke surandame niekuo neišsiskiriančioje picerijoje. Lauke luktelime, kol jis baigs valgyti. Kai išeina, neatrodo, kad būtų susižavėjęs Margaritos idėja. Juodų akinių nenusiima, išspaudžia šypseną ir skubiai atsisveikina. Man jis pasirodo gerokai senstelėjęs nei tas, kuris šypsosi iš interneto nuotraukų nuo Berlyno kino festivalio raudono kilimo. O gal praėjęs vakaras buvo pernelyg linksmas?
Atsisveikindama Margarita stveria mus į glėbį ir šiltai atsisveikina. „Laukiu nesulaukiu, pasimatysime Vilniuje“, – nuoširdžiai šypsosi. Tikrai nuoširdžiai...
