Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijonas Mikutavičius: „Kai kurios lietuviškos dainos turi rugių lauko prieskonį“

Marijus Mikutavičius
Vytauto Dranginio nuotr. / Marijus Mikutavičius
Šaltinis: Lrt.lt
2
A A

Dainos, kuriamos tik dėl populiarumo, paprastai jo nesulaukia, o geriausias klišių pavyzdys – pageidavimų koncertų kūriniai, LRT radijui sako poetas, dainų tekstų autorius Rimvydas Stankevičius. Dainininkas Marijonas Mikutavičius teigia, kad lietuvių kalba turi stiprų pagonišką atspalvį, kuris kai kuriems kūriniams tiesiog netinka: „Visada mėgdavau, kai „Rebelheart“ dainuodavo angliškai, bet kai dainuodavo lietuviškai, iš karto atsirasdavo rugių laukų prieskonis.“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Dainos tekstas negali užgožti melodijos

Dainos tekstas turi paisyti bendros poetikos normų, ritmika, ir rimavimas – atitikti kanonus ir amatą, būti gerai atlikta, LRT radijui sako poetas Rimvydas Stankevičius. Be to, yra pagrindinis skirtumas tarp eilėraščio, kaip baigto poezijos kūrinio, ir dainos teksto. „Autorius turi žinoti, kad tai daina, muzikos kūrinys, o melodija taip pat turi semantinį krūvį. Kartais, nors paradoksalu, eilėraštis dainai gali būti per geras, per sudėtingas. Tuomet jis neišgirstamas, daina būna prasta, nors tekstas popieriuje – puikus“, – priduria R. Stankevičius. Kad taip neatsitiktų, pusę dainos krūvio, kaip sako pašnekovas, reikia atiduoti melodijai, tekstas turi jos neužgožti, jai padėti.

Gyčio Vidžiūno nuotr./Marijonas Mikutavičius
Gyčio Vidžiūno nuotr./Marijonas Mikutavičius

Dainininkas Marijonas Mikutavičius teigia, kad dainos tekstas priklauso nuo kūrinio žanro. „Kartais labai svarbu, kad būtų išgirstas tekstas, o melodija atlieka bazės funkciją, ant kurios nori sudėlioti tai, kas tuo metu svarbu. Kitais atvejais svarbesnė melodija“, – pasakoja dainininkas. Anot jo, jei melodijoje nėra daug vietos, kur galima įterpti žodžius, reikia viską pasakyti santūriai ir paprastai, naudoti jausmingesnius žodžius ir kodus, o ne plėtoti gilesnę mintį.

Atlikėjas tvirtina, kad nuo jaunystės domėjosi amerikietiškų dainų tekstais ir bandė suvokti, kaip jie vystosi. Jo manymu, kiekvienas kūrėjas gali savaip prieiti prie kūrybos, o jis visad norėjęs, kad dainoje būtų tam tikra žinutė, raktinis žodis: „Turi būti kažkokia emocija, apie ką tu dainuoji. Surimuoti apie paukštelius ir gėles sugeba bet kuris bent kiek gabesnis mokinys, tai mes galime daryti mokykloje. Bet iš to išaugame ir tuomet iš savęs reikalauji kaip iš kūrėjo, neleidi sau kurti dainos apie nieką.“ M. Mikutavičius įsitikinęs, kad kurti dainas apie nieką galima tik tais atvejais, kai jose vyrauja stipri ironija, hiperbolizuojama. Taip, anot jo, savo kūryboje rašydavo Vytautas Kernagis.

Kalbėdamas apie savo dainų tekstus, dainininkas sako, kad dažnai remiasi į melodiją. „Dažnai aš pirmiausia sugalvoju muziką. Jei anksčiau sudėlioju žodžius, mano muzika tampa primityvi, nuspėjama, tai man nepatinka. Tuomet ji pernelyg aiški, tokia maironiška“, – aiškina M.Mikutavičius ir priduria, kad tekstas kuriamas turint ritminį piešinį, kartais tai tampa net iššūkiu.

Kuriantys klišėmis įžeidinėja patys save

R.Stankevičius, paklaustas, kaip atskirti gerą dainos tekstą nuo banalybės, teigia manantis, kad pirmiausia tai atskiriama širdimi, o klišių pavyzdys jam yra pageidavimų koncertų dainos: „Jei kas skaitė „12 kėdžių“ ir „Aukso veršį“, tai ten esantis veikėjas Ostapas Benderis buvo sukūręs žodžių sąrašą, kurį galima panaudoti pjesėms, eilėraščiams ar romanams. Atrodo, kad tokiu sąrašu naudojasi ir pageidavimų koncertų dainų kūrėjai.“ Poeto nuomone, šie kūrėjai įžeidžia patys save, o jų dainos – begalinės klišės.

M.Mikutavičius, kaip sako R.Stankevičius, yra vienas nedaugelio autorių, kuris yra poetas. „Kiti gali būti labai nuoširdūs, tačiau jiems arba duota rašyti tekstą, arba ne. Manau, kad kūrėjas, turintis talentą kurti muziką ir svajojantis ja užvaldyti žmonių širdis, turėtų nujausti, ar jis gali sau parašyti tekstą, ar ne. Jei negali, tegul nerašo, tegul jį parašo profesionalai“, – svarsto pašnekovas.

R.Stankevičius įsitikinęs, kad gero teksto parašyti neįmanoma, jei gyvenama be knygų: „Blogai, jei poezijos skaitymas prasideda tik tada, kai reikia tinkamo teksto. Bet jei su poezija gyvenama kasdien, save laikant kūrėju, tai daroma taip, kaip darė M.Mikutavičius: klausomasi dainų, verčiami tekstai, galvojama, kokiu principu jie sukurti.“ Kiekvienas tekstas, poeto teigimu, turi nešti žinutę, nes klausytojas kartais negali įvardyti savo jausmų – gal jis jaunas ir nepatyręs. Tuomet daina ateina jam į pagalbą ir, kaip tikina pašnekovas, arba tekstu, arba melodija pasako, kas atsitiko, padeda žmogui sunkioje situacijoje. R. Stankevičiaus nuomone, dainos, kuriamos vien dėl populiarumo paprastai populiarumo net nesulaukia.

Esu skaitęs nemažai interviu, kuriuose atlikėjai pasakoja įrašę dainą – ji neva kitokia, apie išgyvenimus ir jausmus. Kai jos paklausai, nustembi, kodėl jie dainą vadina kitokia, juk tai – viena iš milijono jau girdėtų dainų

Geram tekstui reikia tikrų emocijų

M.Mikutavičius sako tikintis, kad geri tekstai negimsta be tam tikros patirties. „Esu skaitęs nemažai interviu, kuriuose atlikėjai pasakoja įrašę dainą – ji neva kitokia, apie išgyvenimus ir jausmus. Kai jos paklausai, nustembi, kodėl jie dainą vadina kitokia, juk tai – viena iš milijono jau girdėtų dainų“, – svarsto dainininkas.

Jis mano, kad taip yra dėl to, jog žmonės dar nedaug tepatyrę, gyvena švariame burbule, dėl to jiems sunku parašyti jausmus apnuoginančią dainą. Daina, anot M. Mikutavičiaus, gali būti patetiška ir jausminga, bet ji turi papasakoti tai labai emocingai – jei tai skausmas, tą emociją ir reikia girdėti.

M. Mikutavičius įsitikinęs, kad dainos gali būti apie tą patį jausmą, tik vieni žodžiai turi krūvį, o kiti ne: „Jei rašai apie džiaugsmą, turi parašyti taip, kad jausčiau, kaip ten taškosi šampanas, sproginėja petardos, kaip kažkas laižo prakaitą nuo merginos krūtinės. Kad galėtum apie tai rašyti, turi patirti emocijas.“

R.Stankevičius tvirtina, kad dainos tema nėra svarbi, tai nebūtinai skausmas, bet gali būti ir džiaugsmas, bohema, vienkartinė meilė ir t. t. „Tema nesvarbi, bet daina, kaip ir žmogus, turi turėti asmeninių bruožų. Vien tik sąvokos, tokios kaip meilė, jūra, saulė ar bangos jau nieko nereiškia. Čia paaiškėja, kas yra klišė. Ji atsiranda tada, kai prasmingi žodžiais nieko nebereiškia.“

Nuo klišės, anot poeto, gali išvaduoti talentas, o „štampuotų temų“, kurios savaime mirusios ir nepasiteisins jokiais būdais, nėra. R. Stankevičiaus teigimu, reikia tiesiog vengti šablonų: „Bandant kalbėti apie meilę tik pasakyti, kad kažkas kažką myli, tai nepasakyti nieko. Juk kai myli, dalyvauja ir tavo aplinka, apranga, tavo muzikinis stilius, charakteris, mylimosios bruožai – ne bendri, o labai konkretūs.“

Lietuvių kalba tinka ne visoms dainoms

M.Mikutavičius, paklaustas, kodėl dažnai norisi rašyti tekstus anglų kalba, sako, kad pirmiausia norisi pamėgdžioti muziką, kuri patinka, o ji dažniausiai angliška. Dainininkas tikina manantis, kad jo mėgstama roko muzika geriausiai skamba anglų kalba. „Mano gyvenime sprogimas įvyko su grupės AC/DC muzika, kai gavau dainų tekstus ir pradėjau į juos gilintis. Buvau nustebęs, kad anglų kalba gali būti paradoksali ir pasaulis ne tik toks, kokį jį girdi. Kartais jį reikia ir perskaityti“, – pasakoja dainininkas.

Kiek girdėjau ar pats bandžiau parašyti kažką tokio vulgaraus, bet sofistikuoto, tai tikrai nelengva. Mūsų kalba, kitaip nei anglų, nėra palanki tokiems dalykams

Savo pirmuosius tekstus, pasakoja M.Mikutavičius, jam tekdavo kurti su žodynu: „Rasdavau žodį „hallow“ ir ieškodavau, koks žodis turėtų būti šalia. Esu tikras, kad dabar jaunoji karta anglų kalbą įvaldžiusi geriau nei mes tuo metu.“ Visgi, atvirauja atlikėjas, net tokiu būdu kurti tekstai, nepaisant netaisyklingos anglų kalbos, turėjo kažkokią prasmę.

Dainininko manymu, kai kurie angliški tekstai net ir dabar, praėjus tiek laiko nuo nepriklausomybės atgavimo, atrodytų svetimi, jei būtų dainuojami lietuvių kalba: „Pavyzdžiui, tam tikri erotiniai, sekso motyvai, kurių gausu roko muzikoje. Kiek girdėjau ar pats bandžiau parašyti kažką tokio vulgaraus, bet sofistikuoto, tai tikrai nelengva. Mūsų kalba, kitaip nei anglų, nėra palanki tokiems dalykams. “

R.Stankevičiaus nuomone, kalbos aspektas labai subtilus. Jis tvirtina, kad kiekviena kalba turi savo prigimtį, skambesį, savaiminę melodiją. „Muzikantai turi tai žinoti. Pasakysiu, kodėl kai kurie mieliau renkasi angliškus tekstus. Kartais muzikinė frazė labai trumpa, tad lietuviškai kažko nepasakysi, žodžiai netelpa į eilutę, tad kaip galima sutalpinti ten ką nors prasmingo“, – kalba pašnekovas ir priduria, kad štai vienskiemeniais angliškais žodžiais tą muzikinę frazę išpildyti galima.

M.Mikutavičius įsitikinęs, kad kūrimas anglų kalba gali būti ėjimas lengvesniu keliu, tačiau ne visada. Pašnekovas pasakoja dabar klausantis lietuvio, pasivadinusio „Daddy Was a Milkman“, albumo: „Ta muzika labai graži, gražus tembras, dainuojama angliškai. Tai ir skamba labai angliškai. Aš sėdžiu automobilyje, niūniuoju kartu, o kai bandau konvertuoti tekstą į lietuvišką, staiga dingsta visas žavesys.“

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Marijonas Mikutavičius
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Marijonas Mikutavičius

Galbūt, svarsto atlikėjas, tas žavesys atsirastų kitoje melodijoje, bet originalioje dainos struktūroje jis išgaruoja. Mūsų kalba, anot M. Mikutavičiaus, turi tam tikrą stiprų pagonišką atspalvį, kuris kai kuriems kūriniams netinka: „Visada mėgdavau kai „Rebelheart“ dainuodavo angliškai, bet kai dainuodavo lietuviškai, iš karto atsirasdavo rugių laukų prieskonis.“

Dainos gimsta skirtingomis aplinkybėmis

M. Mikutavičius, paklaustas, kuriuo savo dainų tekstų labiausiai didžiuojasi, atsako, kad tai – kūrinys „Aš miręs“. „Mano nuomone, tai tiesiog pavykęs tekstas, tinkantis muzikai, kuri ten skamba. Tai geriausia sintezė tarp muzikos ir teksto, kas ne visada pavyksta“, – pripažįsta atlikėjas.

Kalbėdamas apie šios dainos teksto atsiradimą, atlikėjas sako, kad jis gimė staiga, čia ir dabar: „Gerai prisimenu tą emociją – buvau labai pagiringas, neturėjau pinigų ir prasivalkiojęs visą naktį ėjau pakrante Kanuose. Man reikėjo susirasti tuometinį televizijos vadovą, kuris turėjo kortelę su pinigais. Ten vyko konferencija, muzikinė mugė, o aš nuėjau, susiradau ramų kampą ir iš neturėjimo ką veikti ėmiau dėlioti žodžius.“

Dainininkas pasakoja, kad kai kurioms dainoms tekstus parašydavęs per valandą. „Tačiau tai buvo tekstai, kuriuos vadindavau „chaltūra“, – skirti „Auksiniams svogūnams“ ir pan. Užsienio grupių dainoms reikėdavo parašyti lietuvišką tekstą, aš žinodavau kontekstą ir rašydamas daug kančių nepatirdavau“, – aiškina pašnekovas.

M.Mikutavičiaus teigimu, kitaip yra tuomet, kai rašomas tekstas savai muzikai: „Kartą dėl dviejų eilučių du kartus ėjau į miestą – slankiojau aplink „In Vino“, užsukinėjau alaus, daug rūkiau ir tiesiog laukiau, kol atsiras tos dvi eilutės. Ir net po to nebuvau galutinai patenkintas. Kai kurie dalykai vyksta gana ilgai, o muzika gimsta net greičiau nei tekstas.“

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką