Parašyti humoristinį rašinį M.Mikutavičių išprovokavo trys meistrai, į kuriuos jis kreipėsi norėdamas užsisakyti baldus namams.
Kaip Marijonui sekėsi bendradarbiauti su baldžiais ir kokie įvykiai lėmė dainininko įsiūtį sužinosite perskaitę atlikėjo įspūdžius, kuriuos jis viešai išplatino savo „Facebook“ paskyroje.
„Šalia kasdienio rūpesčio dėl globalių pasaulio bėdų, kartais sprendžiu ir smulkesnius buitinius klausimus. Vos ne prieš pusę metų kreipiausi į tris skirtingus amatininkus trimis skirtingais klausimais. Vieno prašiau užuolaidų su karnizais, kito – naktinių miegamojo staliukų, trečio – lentynų svetainei. Visi buvo panašūs kaip trys paršiukai – kalbėjo greitai, saldžiai ir išimtinai deminutyvais.
Aš nežinau. Gal tai vyksta tik su manim. Gali būti, kad jiems baisios mano dainos. Ar gal kažkur nepadoriai kalbėjau apie užuolaidas. Ar naktinius staliukus su lentynomis. Nuoširdžiai atsiprašau. Esu liberalas ir laisvamanis. Kol neina į paradus, dėl manęs staliukai su lentynomis gali gyventi kaip nori.
Pirmasis medžiagėles su karnyziukais ir paraukymais adatėlėmis pažadėjo po trijų savaičių. Antrasis šmaikštumu siekė dangų, vis sakė „staliukai-liuksiukai“ ir pažadėjo, kad staliukai – liuksiukai, aptraukti dermantinukais su ištraukiamais stalčiukais, atvažiuos po dviejų mėnesiukų. Trečias buvo Valančiūno sudėjimo lentynologas, prie kurio galingo stoto švelniai tarsi kačiukas glaustėsi tokios malonybės kaip „parinksim medžiagėles, patikrinsim sienytes, sudarysim sutartėlę, atsiųsim faktūrytę“. Viskas per du mėnesius.
Perspektyvos svaigino. Susimokėjau ir nugrimzdau į laukimą. Tai va. Mano karnyziukai su užuolaidytėm šiaip ne taip atkeliavo po trijų mėnesių, nes „supraskit, ten neapsimoka jiems siūt, kol nėra pakankamų apkrovimų“. Staliukai – liuksiukai, jei tikėt pardavėju, buvo jau atvažiavę, bet buvo nekokybiški stalčiukai, tai vėl išvažiavo ir vėl sugrįžo, užtrukdami kelionėje dvigubai ilgiau nei sakyta – keturis mėnesius. Prie gero vėjo, per tiek laiko Kolumbas būtų pirmyn atgal sulakstęs per Atlantą ir parsivežęs bulvę. Lentynos išsitęsė iki penkių mėnesių, nes „Lietuvoje nėra kažkokios fanerytės (p***, fanerytė, matyt, reta kaip uranas), reikia vežti iš Vokietijos, o be to, „darbas labai kruopštus“. Tai aišku, kad kruopštus. Manot nesuprantam? Visiems žinoma, kad lentynas gamina tik butelyje iš degtukų Eifelio bokštą sumontuot įgudę kaliniai, širdies chirurgai iš Santariškių ir vergovėn paimti Mongolijos vaikučiai, nes tik jų švelniomis rankytėmis poliruojamos garsiosios lietuviškos lentynos.
Nepaisant viso kruopštaus darbo, galiausiai atkeliavusi produkcija, pasirodo, nesilaiko ant kažkokių varžtukų ir štyriukų, todėl vėl niekas nevyksta, nes reikia „pasukti galvytes“. Tai va.
Išsipasakojau greitai, nors visi susirašinėjimai vyko kur kas labiau komplikuotai. Ir čia atrodau iš pažiūros ramus tik todėl, kad jau nuleidau garą – kaimynas aprėktas, vaikai kieme pravirkdyti, o laiptinėje kraujo klane guli paštininkė.
Aš nežinau. Gal tai vyksta tik su manim. Gali būti, kad jiems baisios mano dainos. Ar gal kažkur nepadoriai kalbėjau apie užuolaidas. Ar naktinius staliukus su lentynomis. Nuoširdžiai atsiprašau. Esu liberalas ir laisvamanis. Kol neina į paradus, dėl manęs staliukai su lentynomis gali gyventi kaip nori. Aš tik lenkiu prie vieno – Tu niekada netikėk prekeiviu, kuris kalba mažybiniais žodeliais. Neimk iš jo nei lentynėlės nei staliuko. Nei šokoladuko. Neimk net sriubytės su kavyte. Jau geriau senamadiškas melagis nei melagėlis. P.S. Kur dabar padėt tą paštininkę :/“ – rašė M.Mikutavičius.
