Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijonas Petravičius. Žiūrime į vaikus ir šypsomės...

Marijonas Petravičius su žmona
Gedmanto Kropio nuotrauka / Marijonas Petravičius su žmona
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Pastaruoju metu Marijonas Petravičius (31) dideliame delne dažniau laiko ne krepšinio kamuolį, o trijų mėnesių dar neturinčią dukrytę Viktoriją. Rugsėjį dėl ligos anksti palikęs Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato arenas, jis ilgisi didžiojo sporto, bet kol negali žaisti, neatsidžiaugia būdamas Vilniuje su šeima: jei ne priverstinė karjeros pertrauka, tiek laiko tikrai neturėtų savo brangiausiems – žmonai Bernadette (30), sūneliui Marijonui, mažajai dukrai.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Šis ruduo mums buvo gana dramatiškas... – šypteli šalies rinktinės vidurio puolėjo žmona amerikietė Bernadette, vienoje Vilniaus kavinių jaukiai apglėbusį be perstojo čiauškantį pustrečių metų sūnų Marijoną. – Bet viską atlaikėme. Vadinasi, bus gerai.“ Ji kalba apie tas dienas ir savaites, kai, devintą mėnesį laukdamasi dukrelės, šeimos namuose Arizonoje rūpindamasi mažuoju Marijonu, išgirdo, jog vyrui Lietuvoje nustatyta pavojinga liga – plaučių mikroembolija (dėl jos plaučių kraujagyslėse susidarydavo krešulių, organizmui stigdavo deguonies). Kad nesutriktų, reikėjo ryžto, stiprybės ir, be abejo, meilės. Puikiausiai susitvarkė viena, kiek nepajėgė, padėjo netoliese gyvenantys tėvai. Medikų tuo metu prižiūrimas, skristi lėktuvu negalintis krepšininkas vieną dieną oro uoste Vilniuje pasitiko Bernadette su sūneliu, šešių savaičių Viktorija ir gausybe mantos rankose. „Aišku, visko prisidėjau per daug, bet kai skrendi su tokio amžiaus vaikais trimis lėktuvais, nežinai, kuriame oro uoste kada strigsi, ko gali prireikti.

Iki Vilniaus palydėjo mano mama, bet ir su ja ši kelionė į Lietuvą buvo sunkiausia. Laimė, vaikai elgėsi nuostabiai, o ir pati buvau viską kruopščiai suplanavusi, apskaičiavusi... Tą parą neužnūdau nė akimirkos, visąlaik stebėjau, kaip abu mažieji laikosi. Prieš išvykdama patyriau stresą: Marijonas sirgo, smarkiai karščiavo, ir naktimis, ir dienomis vis norėjo glaustis, tuo pat metu manęs reikalavo išalkusi Viktorija. Apskritai ji prieš kelionę prastai jautėsi, vis virkavo vakarais. Klaikiai bijojau, kad lėktuve sukels skandalą. Bet nieko panašaus – galbūt ūžesys, virpesys ją ramino? Marius – jau senas keliautojas, per ne visus trejus metus lėktuvu skrido 28 kartus. Dėl jo nesijaudinau. Užkandžiai, TV programos, animaciniai filmai – jau turiu sistemą, kaip jį laikyti prisegtą diržu, nes man nepatinka po saloną siaučiantys vaikai. Per skrydžius pervargau, bet sunku nusakyti, kokia buvau laiminga pasiekusi Vilnių, – pagaliau buvome kartu visa šeima!“ – pasakoja Bernadette.

„Svetimų kūdikių negalvoju net liesti, o ir savi man atrodo labai trapūs, juk didelis žmogus esu. Bet Viktoriją drąsiai ėmiau ant rankų – nebe lėlytė pas mane atvažiavo. Reikėjo kelių dienų, kad mudu apsiprastume, – kaip ir su kiekvienu nauju žmogumi“, – šypsosi 207 centimetrų ūgio Marijonas. Jo šeimoje visi aukštaūgiai, buvusi tinklinio žaidėja Bernadette – taip pat aušta, 185 centimetrų, tad ir jųdviejų atžalos stiebiasi itin greitai. „Tokių tėvų vaikai neturi pasirinkimo, – juokiasi Bernadette. – Aną savaitę apžiūrėjusi Viktoriją gydytoja sakė, jog tokio dydžio pagal standartus būna ne dviejų, o penkių mėnesių kūdikis.“
„Ir Marius bus didelis, tvirtas, – nedvejoja tėtis. – Leisime sportuoti, jei pats norės. Mokslai visada bus svarbiausi. Jei gerai mokysis, sąlygas sportuoti tikrai turės.“

Kol kas mažajam Marijonui sportas ir mokslai mažai rūpi. Kur kas įdomiau nuvažiavus į tėčio gimtąjį Iždonų kaimą Šilalės rajone apeiti kaimynų ūkį. „Mariau, matei kačiuką?“ – lietuviškai klausia tėtis. „Yep“, – atsako baltapūkis. „O karvę, vištą, arkliuką?“ „Yeeep“, – nutęsia prisiminęs. „Mano mama mus aplankydavo, kai aną sezoną gyvenome Italijoje. O tėtis nelabai mėgsta keliauti, tai dabar Mariumi negali atsidžiaugti. Jis – žmogus prie žemės, užtat labai patiko, kad vaikas taip žavisi gyvūnais. Tas jo pomėgis – ne tik ši manęs, Berna irgi labai myli gyvūnus, namuose visada laikėme šunį, dabar jį globoja uošviai“, – pasakoja Iždonuose pastaruoju metu palyginti dažnu svečiu tapęs krepšininkas.

Mažasis Marijonas viską supranta lietuviškai, vis dažniau skaito knygeles, kalbasi su matematikos mokytoja dirbančia močiute. Tėtis spėja, kad būtent iš jos berniukas paveldėjo tikslumą: visada žino, ko nori, net žaislai namuose sudėti tam tikra tvarka. Jo santykiai su sesute, tėvų džiaugsmui, kol kas kuo puikiausi. Jai paduoda tūtę, apklosto, glosto, bučiuoja – kartais taip smarkiai, kad mergaitė nuo per didelės broliškos meilės ima ir apsiverkia. „Kad Marius toks geras – mamos nuopelnas. Aš taip mažai jį mačiau, – sako Marijonas. – Nerimavome, kaip Marius reaguos į sesę, daug kalbėjomės, ką darysime, kai ims kelti pavydo scenas. Gal jų ir bus, kai Viktorija pradės imti jo žaislus. Kol kas abu vaikai – nuostabūs. Ir mes su Berna jau įpratome dėmesį dalyti abiem – anksčiau viskas sukosi tik apie Marių.“

Marijonas neatsižavi žmonos tvirtumu. Pasakiusi, kad vaikus auginti nusprendę žmonės turi tą daryti patys, Bernadette nė sykio nesiskundė, jog pervargo, nors gimus sūnui vyras atstovavo „Lietuvos rytui“, gyveno žiauriu sporto profesionalo ritmu, ilgiausiai su vaiku galėjo pabūti tris keturias valandas. „Jai nereikia jokių auklių, padėjėjų. Bernai ant pečių visa mūsų šeima. Iš jos gaunu tokį palaikymą... Kiek mudu ištvėrėme per visas mano traumas! Diena, kai susitikome universitete Amerikoje, tikrai lemtinga mano gyvenime“, – nedvejoja Marijonas. Bernadette pritaria: „Tai aš esu laiminga, kad sutikau jį.“ „Vardus abiem vaikams išrinko ji. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į siūlymą sūnų vadinti Marijonu – Lietuvoje tai neįprasta, skamba tarsi koks tėvo garbinimas. Berna sugebėjo pakeisti mano nuomonę sakydama, jog jai ne tik gražiai skamba, bet ir siejasi su daugybe mielų dalykų. Nusileidau“, – pasakoja krepšininkas. „Viktorija – stiprus vardas. Ir rašyti jį reikia lietuviškai, su „k“ ir „j“. Norėjau, kad vaikai turėtų sąsają su Lietuva ir per vardus. Juk michaelų, johnathanų – milijonai visame pasaulyje“, – aiškina Bernadette.

Vilniuje ji su vaikais jau antras mėnuo. Laikas čia neprailgo, o lietuviškas ruduo – įprastas. „Juk gyvenome ir Lietuvoje, ir Latvijoje, kai Marijonas rungtyniavo „Ventspils“. Aišku, namuose Arizonoje saulės buvo daugiau, bet čia centre išsinuomojome butą su dideliais langais, šviesos netrūksta. Be to, ritmas lėtesnis nei Amerikoje, visąlaik tarsi ilsiuosi. Marius mane paleidžia pasportuoti, turime senų draugų, čia jo šeima, yra su kuo pasikalba. Ko daugiau norėti? – sako. Daug metų atidavęs krepšiniui, šiuo metu individualiai besitreniruojantis Marijonas yra tikras, kad kaip profesionalas dar rungtyniaus, o dabar stebi neseniai atidarytos odontologijos klinikos „MDenta“, kurios bendraturčiu tapo, darbą ir pripažįsta: nors problemų netrūko, šiandien žiūrėdami į savo vaikus su Bernadette šypsosi ne mažiau nei geriausiais laikais, kai visi buvo sveiki: „Sveikata sėkmingai tvarkosi, dar gruodį laukia gydytojų patikrinimas. Kiekvienoje situacijoje bandau įžiūrėti teigiamą pusę. Ir dabar, kol negaliu žaisti, taip gera paprasčiausiai leisti laiką su šeima. O krepšinį dar žaisiu. Gal ir visai greitai.“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką