Ilgi plaukai liko praeityje. Ten pat – tamsus, apdulkėjęs butas, prigrūstas nereikalingų daiktų ir sentimentalių prisiminimų. Naivu būtų manyti, kad remontas juos išvaikė... „Esu jaunas, vienišas vyriškis su keturių kambarių butu Vilniaus centre. Ieškau merginos, kuri mokėtų vairuoti, ne ožkos ir, pageidautina, turtingų tėvų dukters“, – tikėkimės, kad jis tik šaiposi iš savęs. Juk būtų nevyriška viešai paskelbti, kad ieškai gražios, nuoširdžios, rūpestingos ir labai labai tave mylinčios.
Knygų lentynoje išrikiuotos senovinės enciklopedijos, o kampuose – daugybė paveikslų. Dar ne visi jie radę savo vietą ant baltų sienų.
„Man patinka ta erdvė, tas baltumas, atrodo, mintims čia vietos daugiau atsirado. Ir ramybės daugiau“, – nepaleidžia iš rankų baltai juodo vėrinio. „Nežinau, kodėl jus įsileidau, – tarsteli. – Čia nedaug kas buvęs. Man visada keldavo juoką žmonės, rodantys savo namus. Dabar aš – vienas iš jų“, – gūžteli pečiais.
Viengungiški Marijaus Berenio namai – naujausiuose „Žmonėse“
