Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijus Mikutavičius: „Aš manau, kad Mantas Jankavičius geresnis ir gražesnis...“

Marijus Mikutavičius
Luko Balandžio nuotr. / Marijus Mikutavičius filmavimo aikštelėje
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Su dainininku ir laidų vedėju Marijumi Mikutavičiumi (40) susitikome vėlų vakarą viename atokesnių Vilniaus rajonų, Naujojoje Vilnioje. Čia Marijonas, persikūnijęs į vargetą Vovką, filmavosi trumpametražiame režisieriaus Ričardo Marcinkaus filme „Ekspermenas“.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Kaip atsidūrei filmavimo aikštelėje?

– Pažįstu gerbiamą režisierių. Jis mane pakvietė, žinojo, kad dėl to, jog mes pažįstami, man nereikės mokėti (juokiasi). Pasakiau – „gerai“.

– Dar nesame matę tavęs kine, ar smagus aktoriaus darbas?

– Televizijos ekrane esu pasirodęs muzikiniuose, proginiuose TV „žiburėliuose“, bet kokia ten vaidyba... Iki šiol esu nusifilmavęs tik viename filme, bet ir tas nebaigtas, tad aš – nebaigto filmo žvaigždė. Filmavausi režisierės Inesos Kurklietytės juostoje „Sibiro Madona“, tačiau baigėsi finansavimas, o kartu su juo – ir mano aktoriaus karjera.

– Tu ir dainininkas Mantas Jankavičius – bene ryškiausi geidžiamų vyrų statusą turintys Lietuvos scenos atlikėjai. Ar nepasijutai aplenktas ir nugalėtas, kai Mantas pirmasis pasirodė didžiuosiuose ekranuose gavęs Tado Blindos vaidmenį?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mantas Jankavičius
Mantas Jankavičius

– Mano saulelė jau vakarop, nieko čia nepadarysi. Aš manau, kad jis (Mantas Jankavičius – red. past.) geresnis ir gražesnis (šypsosi). Nuoskaudos nejaučiu.

– Filme „Ekspermenas“ vaidini ne patį švariausią ir gražiausią personažą Vovką. Kodėl sutikai būti valkata?

– Vovka yra asmuo be nustatytos gyvenamosios vietos (rusiškai taip šifruojamas žodis „bomž“ – red. past.). Gal ir troškau, kad man duotų milijonieriaus su vila, kurioje nuolat vaikštinėja tuntai pusnuogių merginų, vaidmenį, bet, deja. Tokios rolės nebuvo, teko rinktis iš to, kas liko. Mano vaidmuo nedidelis, manau, yra kur kas geresnių aktorių nei aš, o kadangi filmas yra gana linksmas, Ričardas nepabijojo manęs įkišti į kitokį amplua. Nors... Ką reiškia kitokį? Tas vaidmuo nėra toks jau tolimas nuo mano kasdienio gyvenimo, gal tik kur kas tolimesnis nuo to, kaip žmonės mane įsivaizduoja – nugrimuotą, besisklaidantį telike. Gal šis kontrastas pasirodė įdomesnis. Man tai jokia naujiena – mano rajone tokių žmonių nemažai, kai kuriuos jų gerai pažįstu, todėl įsivaizduoti tą gyvenimą nėra sudėtinga. Sudėtingiau jį suvaidinti. Šiame filme man reikia pasakyti viso labo keturis sakinius. Vienas jų: „Perduok linkėjimų Liusei.“ Ilgai repetavau ir gerai išmokau (juokiasi).

– Kai palieki filmavimo aikštelę, koks tas tavo šiųmetis pavasaris?

– Turiu kūrybinių ir nuobodesnių darbų. Kaip visada...

– Ką mėgsti veikti, kai nedirbi?

– Aš keliauju, daug važinėju. Važiuoju žvejoti, žaidžiu futbolą. Ilsiuosi vyriškai, neturiu peteliškių kolekcijos ir po šunų parodas nevažinėju. Labiausiai mėgstu būtent keliauti, kartais tiesiog sėdu į mašiną ir, jei žinau, kad nieko nereikia daryti, yra kelios laisvos dienos, važiuoju pas draugus, prie jūros ar į užsienį.

– Gal viengungiškame tavo bute grįžtančio šeimininko laukia bent jau koks augintinis?

– Ne, bet dabar lyg ir svarstau, ar nereikėtų jo įsigyti. Turėjau katiną, bet jis mirė ir aš ilgai vilkėjau gedulo drabužius. Seniai jau tai nutiko, prieš kokius trejus metus. Po to laiko lyg ir nenorėjau kito. Labai greitai pripranti, kai nebereikia savo juodų kostiumų pakuoti į celofaninius maišus. Kai katino nebėra, pradedi vertinti, kad nereikia nuolat valyti plaukų nuo drabužių... Bet dabar draugai lyg ir siūlo pasidomėti viena kačių veisle, su kuria tokių rūpesčių neturėtų būti.

– Tu – kačių, o ne šunų žmogus?

– Aš mėgstu ir šunis. Žiauriai. Tik pagal mano gyvenimo būdą šuo netinka, nebus kam jo vedžioti. Sakoma, jog auginti šunį turi mažiausiai du žmonės, kad vienas kitą pridengtų. Mano gyvenime dažnai būna įvairių išvykų ir aš to šuns negaliu vis užkarti draugams ar šeimos nariams. Aišku, variantas nusipirkti tą šikšnosparnį (kišeninį šunį – red. past.) ir pavadinti šuns vardu. Bet jei kada gyvenimas bus sėslesnis, būtinai turėsiu tikrą šunį.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką