Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Martinaitis: esu čia, nes vienas žmogus manim patikėjo

Aktorius Vaidotas Martinaitis
Alvydo Opulskio montažas / Vaidotas Martinaitis
Šaltinis: 15min
0
A A

Jis – urvinis žmogus, Don Kichotas miuzikle „Žmogus iš La Manšo“, Polonijus iš „Hamleto“, o visai neseniai scenoje pasirodė kaip dėdė Vania. Aktorius Vaidotas Martinaitis prisipažįsta, kas šis sezonas jam – beprotiškai intensyvus, o kur dar neseniai užkabintas „Auksinis scenos kryžius“...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Aktorystės kelio pradžioje visiems stengiesi įrodyti, kad tu – talentingas, gabus, įdomus. Pastebi, kad bėgi – tik po daug daug metų.Šiuo gyvenimo periodu atrodo, kad jūsų pilna visur... – naujienų portalas 15min.lt pradėjo pokalbį su V.Martinaičiu.

Iš tiesų šis periodas – beprotiškai intensyvus. Nepamenu, kada per sezoną būčiau turėjęs tris premjeras... Kaip rusai sako, tai laimingas atsitikimas. Bet pasiskolintais žodžiais tariant, „kiekvieną laimingą atsitikimą reikia labai sunkiai užsidirbti“.

Teko ilgai to siekti?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Geriausias antraplanis aktorius Vaidotas Martinaitis
Geriausias antraplanis aktorius Vaidotas Martinaitis

Pripažįstu, kad taip. Aktorystės kelio pradžioje visiems stengiesi įrodyti, kad tu gali, kad tu – talentingas, gabus, įdomus – „pažiūrėkit į mane“. Tai įtraukia – eini iš vaidmens į vaidmenį. Iš pradžių imi viską, bandai save visur. Vėliau ateina toks tarpsnis, kai atrodo, kad tu viską moki ir viską gali. Tas maratonas tęsiasi ir ilgainiui pradedi savęs nebeklausti, kas tau įdomu, ką norėtum pabandyti; tiesiog imi viską ir rodai save. Pastebi, kad bėgi – tik po daug daug metų.

Kada ateina tas supratimas, kad jau sau ar kitiems įrodei?

Vaidmuo tai padeda atskleisti, pajusti tam tikrą brandą ir kūrybinio kelio rezultatą. Kai atsiranda drąsa, kuriant vaidmenį, daryti tai sau – tada, man atrodo, ir yra tos brandos pajutimas. Tada ne vien galvoji, kaip sukurti vaizdą ir apgauti kitą, bet kurdamas gali sukurti tą tiesą, kurią per savo gyvenimą praėjai. Atsiranda antras kvėpavimas.

Aš tikiu, kad vaidmenys, knygos, pašnekovai, pažintys ateina tada, kai esi tam subrendęs. Kiekvienas toks įvykis neša tau žinią – tik reikia mokėti ją perskaityti.

Aktorius yra tas didelis vaikas, kurį reikia pagirti, kad jis gautų motyvaciją. Apdovanojimai yra viena iš išraiškų pasakyti „man patinka“, „man įdomu“.Ką gavote sau iš šio sezono sukurtų vaidmenų?

Aš jau ilgai esu tėvas OKT teatre, bet „Hamletas“ man įrodė, kad galiu būti kitoks tėvas. Tuo jis mane pradžiugino. Vaidindamas Don Kichotą supratau, kad galiu dainuoti. Tiesa, prieš tai dainavau pas Nekrošių, bet tada stengiausi būti įdomus – išgyvenau įrodinėjimo etapą. Džiaugiuosi, kad Don Kichoto vaidmuo pas mane atėjo. Kai leidi sau išgyventi šį vaidmenį ir kalbi ne tik Servanteso tiesas, bet ir savo, tai yra atvirumo su publika prabanga.

Dėdė Vania – aš su šiuo vaidmeniu vis dar gyvenu, pratinuosi. Tai personažas, koks aš buvau. Dabar galiu pakalbėti, kas su manimi vyko. Man tai labai asmeniška.

Šiemet pelnėte dar vieną „Auksinį scenos kryžių“ – kiek jums svarbūs apdovanojimai?

Netiesa, kai sako, kad apdovanojimai nieko nereiškia, kad mes dirbame ne dėl apdovanojimų... Žinoma, dirbame ne dėl jų, bet aktorius yra tas didelis vaikas, kurį reikia pagirti, kad jis gautų motyvaciją. Apdovanojimai yra viena iš išraiškų pasakyti „man patinka“, „man įdomu“. Mes norime tai žinoti, nes tai suteikia prasmę tam, ką mes darome.

D.Matvejevo muotr./Spektaklis „Dėdė Vania“: D.Gavenonis, J.Verseckas, A.Martinaitis
D.Matvejevo muotr./Spektaklis „Dėdė Vania“: D.Gavenonis, J.Verseckas, A.Martinaitis

Per apdovanojimus dėkojote savo pirmajam režisieriui Jonui Vaitkui, tačiau jūsų keliai dabar rečiau susikerta...

Taip, tiesą pasakius, jau senokai kartu dirbome, bet tai buvo tas pirmas žmogus, kuris manimi patikėjo. Pirmiausia aš buvau įstojęs ir dvejus metus studijavau triūbos specialybę – kaip tik tuo metu įstojo Vaitkaus kursas. Viename kambaryje gyvenau su Algirdu Dainavičiumi, per kurį susipažinau su teatru, aktoryste, netiesiogiai – ir su Vaitkumi. Jis paskatino mane ryžtis avantiūrai. Mečiau triūbą, bandžiau stoti į aktorinį, neįstojau, tada ėjau kaip prašytojas pas Vaitkų, kad leistų man būti bent laisvuoju klausytoju. Jis man liepė parašyti prašymą ir pasakė: „Susitiksime rudenį.“

Vaitkus mane priėmė net nepasižiūrėjęs, neįvertinęs. Nežinau, kiek jam tai reiškė ir kainavo, bet žinau, ką tai reiškė man... Už tai, kad šiandien atsidūriau šiame taške, aš dėkoju žmogui, kuris kadaise manim tiesiog patikėjo.

Vaitkus mane priėmė net nepasižiūrėjęs, neįvertinęs. Už tai, kad šiandien atsidūriau šiame taške, aš dėkoju žmogui, kuris kadaise manim tiesiog patikėjo.Dabar jus norisi vadinti Oskaro Koršunovo teatro aktoriumi...

Taip, su Oskaru mes pradėjome dirbti dar 1992 metais. Kūryboje mes susišnekame ir randame bendrą kalbą. Ko gero, intensyviausias kūrybinių ieškojimų ir atradimų kelias buvo būtent su Oskaru.

Jis kaip žmogus yra kitos kartos režisierius. Kaip menininkas turi savo teatro kalbą, savo teatro įsivaizdavimą, savo požiūrį į tam tikrus reiškinius. Mums gerai kartu. (Juokiasi.) Ilgainiui vienas kitą pažįstame, žinome vienas kito braižą, charakterį, nuodėmes, ydas, pranašumus... Tai duoda rezultatą.

Kaip sekėsi pereiti nuo O.Koršunovo prie prancūzų režisieriaus E.Lacascade'o režisūros spektaklyje „Dėdė Vania“?

Pirma didžiausia problema – komunikacija. Ir ne tik tiesiogine, bet ir energetine, psichologine prasme. Rezultato tarsi siekėme vienodo, bet mūsų pamatinės vertybės skyrėsi. Sudėtingiausia  patikėti ir pasitikėti. O tai yra svarbiausia – reikia rasti bendramintį. Be

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vaidotas Martinaitis su žmona
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vaidotas Martinaitis su žmona

bendraminčių sunku nueiti kūrybinį kelią. Tie skirtumai kliudė ir akis badė, erzino ir stabdė. Bet tai buvo mokykla mums visiems. Aš tik džiaugiuosi, kad per paskutines keturias dienas prieš premjerą aš patikėjau. Tada supratau, ką jis man davė.

Paprastas klausimas: ką dabar veiksite, kai galite atsipūsti?

Aš devynis mėnesius be pertraukos dirbau. Tuo metu šeima manęs nematė. Dabar reikia truputėlį atsitraukti nuo viso to, kad galėtum pamatyti ir įvertinti.

Žinau, kad nuo rudens laukia labai daug gastrolių su OKT teatru – vėl galvos skausmas, kaip tai suderinti. Dabar reikia pailsėti. Bet nežinau, kas yra poilsis. Nedirbti? Nežinau... Išvažiuoti ir nieko neveikti? Nežinau...

Tikriausiai poilsis yra tada, kai tu nustoji purkšti, o leidi sau pasikrauti. Ir svarbiausia – nepamiršti artimųjų...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką