Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Martynas Levickis: juk ir be muzikos yra gyvenimas (papildyta sausio 27 d.)

Martynas Levickis
Irmanto Gelūno (15min.lt) nuotrauka / Martynas Levickis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jau šį ketvirtadienį Londone jis mokys akordeono paslapčių savo mokinius. Paskui pats repetuos ir ruošis egzaminams... Kitą savaitę – vėl į Lietuvą, į pagerbimo ceremoniją prezidentūroje. Tada vėl – Londonas... Toks jausmas, kad TV3 projektą „Lietuvos talentai“ laimėjęs šiaulietis akordeonistas Martynas Levickis (20) nė nespės pasidžiaugti savo pergale. O gal ir gerai: besidžiaugdamas gali per ilgai užsistovėti vienoje vietoje.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Sveikinu su pergale, jeigu ji tau reikšminga... Juk esi laimėjęs daugybę tarptautinių konkursų, studijuoji Londono karališkojoje muzikos akademijoje. O čia – tik televizinis, populiarusis projektas. Ką tau tai duos kaip muzikantui?

Be abejonės – aš laimingas. Visada siekiau artimesnio ryšio su savo klausytoju. Bandžiau sudominti savo muzika ir sulaukti gerbėjų koncertuose, kuriuos, tikiuosi, jau greitai pavyks surengti.

Nepyk, bet akordeonas neatrodo madingas ir šiuolaikinis instrumentas...

Jeigu turite omenyje, kad jis atrodo ganėtinai kaimiškai, tai primenu, kad kaimo kapelose groja ir smuikai. Bet jeigu kalbėtume rimtai, tai akordeonas jau ne vieną dešimtmetį kopia į rimtosios, klasikinės muzikos sceną.

Man pačiam pirmą įspūdį padarė fortepijonas. Pamačiau juo grojant per televizorių ir pradėjau barbenti pirštais į stalą. Man buvo dveji ar treji. Beveik nepamenu to, detales žinau iš artimųjų pasakojimų, nes mano judesius pastebėjo mama ir teta. Jos ir sumanė mane lenkti prie muzikos. Bet fortepijono aš taip niekada ir neturėjau. Brangokai kainavo... O akordeonas mano gyvenime atsirado greičiausiai krikštatėvio dėka: leisdavau vasaras jo sodyboje tarp miškų. Pramogų buvo ne tiek jau ir daug... Akordeonas tapo alternatyva brangiam pianinui ir dabar matau: gerai, kad taip išėjo. Be galo sunku tapti labai geru ir garsiu pianistu. Jų pasaulyje tiek daug ir tokių gerų... kaskart žiūriu su pavydu... Tačiau akordeonas turi savo privalumų: po pasaulį galiu keliauti su nuosavu instrumentu ant pečių. O pianistas kaskart turi groti vis kitu.

Kita vertus, nelaikau savęs klasikiniu muzikantu. Pirmiausia todėl, kad akordeonas nėra klasikinis instrumentas: tokiam, koks jis dabar ir kokiu grojame mes visi, yra vos šešiasdešimt metų. Taigi tai yra modernus, visai ne kaimiškas instrumentas. Ir man smagu pasakyti, kad esu šiuolaikinis muzikantas.

Tiesa, negaliu sau leisti daug dirbti, nes didžiąją dalį laiko reikia skirti muzikai: repetuoti, groti ir studijuoti. Bet išgyventi užtenka pajamų iš mokytojavimo ir koncertinių pasirodymų.

Įstojai į Londono karališkąją muzikos akademiją. Kaip sekasi išsilaikyti ir išgyventi šiame mieste?

Laikausi įsikibęs ir išsilaikau. Tiesa, negaliu sau leisti daug dirbti, nes didžiąją dalį laiko reikia skirti muzikai: repetuoti, groti ir studijuoti. Bet išgyventi užtenka pajamų iš mokytojavimo ir koncertinių pasirodymų.

Laisvalaikiu netenka plauti indų kokioje kavinėje ar padirbėti padavėju? Girdėjau, kad tavo tėvai nėra turtingi.

Tikrai nesame turtingi. Turiu tik mamą. Ji buvo šokiruota, kai prieš trejetą metų išgirdo, jog važiuoju studijuoti į Londoną. O aš iškart žinojau: jeigu noriu ten mokytis, tai jau mano problema, iš ko ten pragyvensiu. Nors tikrai negaliu sakyti: kiek gali, mama ir teta man padeda.
Aš ir pats bet kokio darbo neskubėjau imtis. Ne dėl to, kad būtų gėda ar menka dirbti padavėju. Tiesiog suvokiau, kad noriu daryti tai, ką studijuoju, – muziką. Ir man pavyko! Turiu privačių mokinių, o šeštadieniais dirbu šeštadieninėje lietuvių mokykloje.

„Lietuvos talentuose“ laimėti dešimt tūkstančių eurų turėtų praversti...

Tai bus investicija į mano studijas, projektus, kuriuos noriu įgyvendinti. Į tai, kas turėtų išliekamąją vertę. Pagaliau galėsiu pasijusti ramesnis dėl studijų, nes tai bus žiauri paspirtis.

Savo šeima vadini du žmones – mamą ir tetą. Kodėl?

Tai – mano artimiausi žmonės. O tėčio mano gyvenime nėra, jis miręs. Nei brolių, nei sesių neturiu. Mama tikrai labai išgyveno, kai reikėjo mane išleisti į Londoną. Bet eina treti metai, jau priprato. Žinau, kad savanaudiškai pasielgiau išvažiuodamas, bet visi vaikai kada nors ima ir pakelia sparnus...

Apie savo paties šeimą minčių jau turi?

Buvau mokomas dirbti ir vertinti darbą. Tapau karjeros žmogumi, todėl man labai svarbu susikurti savo kelią. O pakeliui, tikiuosi, atsiras ir bendrakeleivė... Turiu daug draugų ir draugių, bet merginos – ne. Šiuo metu esu laisvas.

Aišku, kai akademijoje matau po dvylika valandų per dieną grojančius žmones, pasidaro gaila... Kartais ir save turiu pristabdyti. Vis dėlto juk ir be muzikos yra gyvenimas. Liūdniausia pasidaro, kai imu šnekėtis su žmonėmis ir jie man pasakoja, kad Londone vyko tai, Londone buvo tas... O aš ten sėdžiu, mokausi, tačiau beveik niekur nesilankau.

Didžiąją laiko dalį leidi Londone. Kam tau tas populiarumas ir žinomumas Lietuvoje?

Girdėjau stereotipą: jeigu grįžti į Lietuvą, vadinasi, tau užsienyje nepasisekė. Anaiptol. Geriausiai jaučiuosi Lietuvoje, noriu čia gyventi ir kurti.

Bet čia greičiausiai neturėsi tokių galimybių ir pajamų kaip užsienyje.

Galbūt. Bet gyventi gali Lietuvoje, o karjerą daryti plačiajame pasaulyje. Bet ką aš čia šneku: pabandysiu ir tada papasakosiu, ar įmanoma.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką