Antoni ir Mary mielai prisimena filmavimo dienas Vilniuje. Kai susitinkame Berlyne, jiedu kartoja ir kartoja žodį „fantastiška“. Fantastiškas miestas, fantastiška filmavimo grupė, fantastiški žmonės. „Patikėkit, jautėmės lyg patys tikriausi VIP’ai“, – kvatoja abu populiariame Berlyno šokių klube. Keistoje, kaimo kultūros salę primenančioje patalpoje iš pradžių tuščia, netgi nejauku. Kol kalbamės, žmonių vis daugėja, galiausiai nelieka nė vienos laisvos vietos. Poros persiauna batus ir susikibusios už rankų eina į šokių aikštelę. Skamba salsa, o mes kalbamės apie muziką ir lietuvių filmą.
„Stilingas filmas, – įvertina Antoni. – Man patiko scenarijus ir labai savitas režisieriaus požiūris. Kristijonas kalba apie istoriją, politiką, tačiau matyti, kad jį labiau domina žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Nuostabu, kai filme mažos detalės, akimirkos nuotaika ar reakcijos sudomina labiau nei šalia vykstantys didingi įvykiai.“
Antoni kilęs iš garsios Lenkijoje su kinu susijusios šeimos – vien jo teta Agnieszka Holland ko verta, – jis sukūrė muziką gal penkiolikai kino filmų. Berlyne Antoni dirba su jaunu režisieriumi Hansu Steinbichleriu. „Beje, jis ir Kristijonas – labai panašūs, abu tylūs, nekalbūs, sklidini gilumos.“
Prieš dvejus metus su Kristijonu Vildžiūnu susitikęs Berlyne, Potsdamo aikštėje, Antoni nebuvo tikras, kad gaus užsakymą. „Niekada nesuprasi, ką Kristijonas galvoja“, – skambiai nusikvatoja ir tikina, kad tuomet Potsdamo aikštėje jo visiškai neperpratęs. „Uždanga prasiskleidė, kai buvo surengtas filmavimo pabaigos vakarėlis. Daug linksminomės, paaiškėjo, kas yra kas“, – juokiasi. „Aš myliu Kristijoną!“ – gerų žodžių lietuviui režisieriui negaili ir Antoni žmona, dainininkė Mari.
Sunku dirbti su žmogumi, kurio nepažįsti, bet, jei pradedi, privalai priimti iššūkį, pasitikėti, nes muzika juk toks dalykas, dėl kurio negali būti tikras. Nėra jokios garantijos, kad pavyks.
Antoni pasakoja girdėjęs, jog Kristijonas Lietuvoje turėjo kompozitorių, su kuriuo paprastai dirbdavo – Liną Rimšą. „Suprantu, kaip sunku apsispręsti, juo labiau kai – draugai, – sako. – Tačiau šį kartą, matyt, jam reikėjo ko nors naujo. Sunku dirbti su žmogumi, kurio nepažįsti, bet, jei pradedi, privalai priimti iššūkį, pasitikėti, nes muzika juk toks dalykas, dėl kurio negali būti tikras. Nėra jokios garantijos, kad pavyks.“
Ką reiškia dirbti dviese, Antoni žino ir tikina, kad su Mary jau yra išsiaiškinę, kuris iš jų bosas. Na, ir kuris? „Kaip kada“, – šypteli Mary. Jos vyras paaiškina: „Santuoka ir darbas kartu ugdo charakterį. Kartais aš esu kompozitorius, kartais – ji. Būna, dainas rašome sykiu. Kai kuriu aš, o ji tik dainuoja, mano sprendimai visada paskutiniai. Išklausau jos nuomonės, žinoma... Jei dainą kuria ji, aš kuriu instrumentuotę, aranžuoju, tuomet Mary – bosė.“
„Smagu, kai šalia yra žmogus, kuris gali tavęs išklausyti, patarti, kuris žino tavo stilių, yra atviras ir visai tau nepavydi“, – didžiulėmis akimis į vyrą žvilgteli Mary. Jos gyvenimo draugas atsako tuo pačiu: „Mary pirmoji mano kritikė, bet tai nereškia, kad aš aklai priimu jos pastabas.“ „Abu esame kilę iš filmus kuriančių šeimų, taigi, turime patirties, mokame išgirsti ir priimti kritiką“, – dar priduria jo žmona.
Jiedu susituokę vos metai. Anoni tai – antroji santuoka. Pirmoji žmona su devynerių metų dvyniais irgi gyvena Berlyne. „Vaikai, mūsų šuo, lova, draugai – viskas yra Berlyne“, – sutartinai juokiasi abu ir prasitaria, kad į kosmopolitinį ir labai laisvą miestą jie bėgę nuo savo šeimų. „Sunku nuolat būti lyginamam su savo tėvais“, – sako Antoni ir pasakoja istoriją apie pusseserę – garsios lenkų režisierės Agnieszkos Holland dukrą. Ji tikrai nenorėjo būti kino režisiere. Ėmė studijuoti komiksų dizainą, pasirodė esanti tikrai talentinga! Tačiau, visą gyvenimą praleidusi filmų apsuptyje, vis tiek priėjo liepto galą – dabar, kaip mama, režisuoja filmus.
Berlyne gyvenantis kompozitorius neslepia ir pats turintis kino sumanymų. „Tačiau kol kas tai – tik svajonės, o kalbėti apie svajones, patys žinote, negalima...“ – šypteli.
Ar Berlyne lengviau gyventi nei Varšuvoje? Juodu neabejoja: „Tikrai. Varšuvoje visi pažįsta mus, mes visus pažįstame. Kartais žmonės drauge nenori dirbti vien todėl, kad žino, iš kokių šeimų esame. Berlyne gali gyventi sau. Nuostabu turėti vietą, kur gali grįžti po darbų Varšuvoje.“
Ir vis dėlto jiedu prabyla apie stereotipus. Jei lenkas – tai būtinai girtuoklis arba kambarinė. „Kai pradėjau mokytis muzikos akademijoje Berlyne, mano profesorius nusistebėjo: „Ką tu čia veiki?“ Juk lenkės paprastai valo namus, o ne dainuoja! Kokį mėnesį turėjau įrodinėti, kad nesu alkoholikė ir laisvalaikiu nevalau butų. Iš pradžių maniau, kad jie visi juokauja. Paskui galvoju: na, kas gi čia vyksta?! Tai dabar mano studijų draugai tapo draugiški.“
„Berlyne – didžiulė lenkų bendruomenė, – pasakojimą tęsia Antoni. – Jie nesinešioja vėliavų, tačiau atpažinti tautiečius nesunku. Dabartinis Berlynas – visiškai laisvas miestas. Toks laisvas, kad kartais norisi kokių nors apribojimų. Aš dar prisimenu tą, padalytą, miestą. Vakarų Berlyne gyvena mano močiutė. Kai buvau vaikas, važinėdavau pas ją iš Lenkijos. Važiuodami traukiniu, mes siaubingai bijojome, kad iš jo neišmestų koks tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos pasienietis. Kai pervažiuodavome sieną, patekdavome į kitą pasaulį. Jis būdavo su saldainiais, spalvotas, švarus ir kvepiantis. Taigi, aš suprantu, ką savo filme norėjo pasakyti Kristijonas.“
