Remigijau, ką, be fotografijos, dar veikiate šiame gyvenime?
Šiuo metu esu žinomas kaip Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros dėstytojas. Studentus mokau videomeno ir su šiuolaikinėmis medijomis susijusių dalykų. Kita mano veikla – meno kritika, dalyvavimas parodose bei kituose meno renginiuose, kur esu kviečiamas irgi kaip kritikas.
Man visada įdomu kalbėti apie eksperimentinį šiuolaikinį meną. Ir tai toli gražu ne viskas – pats aktyviai veikiu kaip menininkas. Kitaip tariant, visada užsiimu kūryba. Paskutinįjį penkmetį daugiausiai dirbu fotografijos srityje.
Kokios temos vyrauja jūsų fotografijose?
Iš esmės dominuoja dvi pagrindinės temos – vyrų aktai ir laiko difuzija. Eksperimentinė fotografija – mano „arkliukas“. Joje man labiausiai rūpi praeitis, prisiminimas. Toje terpėje „žaidžiu“, esu atradęs savas taisykles, metodus. Dažnai naudoju juostą. Derinu skirtingas technologijas – man priimtina skaitmeninės ir juostinės fotografijos sinergija. Tarptautinio projekto „CreArt“ parodai Vilniaus rotušėje irgi pateikiau darbą, kuris sukurtas juostoje, bet paskui suskaitmenintas.
Ką jums reiškia galimybė atstovauti Lietuvai tarptautiniame kultūrinio bendrdarbiavimo projekte „CreArt“?
Be abejonės, reiškia daug. Kai kuri, nuolat daliniesi informacija ir nori būti matomas. Kai tave pastebi, džiugu. Daugiausiai vertės šiai iniciatyvai suteikia globalus požiūris. Jaučiuosi panašiai kaip 2007 m., kai mane pastebėjo ir pakvietė eksponuoti savo darbus Varšuvos nacionaliniame muziejuje, kur buvo surengta tarptautinė erotikos paroda. Labiausiai intriguoja tai, kad du mano fotografijos darbai – „Žvilgsnis1“ ir „Žvilgsnis2“ rotušėje bus parodyti tarp dvylikos menininkų iš visos Europos, kurių darbai gerokai arčiau klasikos nei manieji. Įdomu, kaip viskas atrodys bendrame liepos 4-ąją atidaromos parodos kontekste.
Kaip apibūdintumėte savo darbus, atrinktus tarptautinei parodai „White noise, black word“?
Abi fotografijos – iš ciklo, pradėto kurti 2013 m. pradžioje. Viskas prasidėjo nuo to, kad aš nuskenavau savo senas fotografijas, darytas dar studijų laikais, tuomet pradėjau dėlioti ir man išėjo kažkas panašaus į koliažą. Tik istorijos atrodė tarsi nebe mano. Juk per tiek laiko spėjau pamiršti veidus, įvykius, vietas, pastatus...
Mūsų atmintis netobula – ji „amnezuojasi“. Būtent amnezijai užpildyti mums reikia vaizdinių, fotoalbumų. Reikia iš naujo apmąstyti savo albumus, iš naujo galvoti, kas buvo, sukurti tai, ko nebuvo, paskui įteigti tai sau. Ir aš pradėjau tai daryti kaip menininkas, kuriantis istorijas. Aš sudėliojau kadrus su neiginiais – „neegzistuojanti vieta“, „nežinomas pastatas“, „neaiškus objektas“...
Parodai atrinkti darbai – dviejų žmonių žvilgsniai. Abu tarsi iš seno filmo kadro – gerokai nusitrynę, ištrupėję, byrantys.
O kam reikalingi neiginiai?
Per neiginius galima daug ką atskleisti – lyg yra, lyg nėra.
Kokių klausimų apie savo fotografijas negalite pakęsti?
Kai manęs klausia, kas tau pozavo, aš visada gerokai susinervinu ir tuomet sakau „eik po velnių“. Juk aš žmogui rodau pasakojimą, mitą, situaciją, problemą, o jam rūpi, kas pozavo... Taip pat nemėgstu klausimo „kaip fotografavai“? Svarbu ne tai. Esmė – ką kalbi savo fotografijomis.
Ar galėtumėte pasidalinti savo kūrybiniais planais?
Noriu ir sieksiu kuo daugiau orientuotis į meninę kūrybą, stipriau save reprezentuoti. Juk praėjo tie laikai, kai menininkas turėjo būti tylus. Manymas, kad kuriantį žmogų kažkas turi atrasti, irgi atgyvena. Viskas pasikeitė, menininkas „piarą“ turi daryti pats. Jam kuklumas nėra reikalingas, nes jis turi rodyti savo darbus ir save plačiajai visuomenei.
Ačiū už pokalbį.
