Jei nesiseka santykiuose, kaltiname taip pat partnerį. Susidaro toks įspūdis, kad tai tarsi loterija – pasiseks ar nepasiseks surasti tą tobulą gyvenimo draugą. Ar iš tiesų taip yra? Ir koks turėtų būti tas tobulas partneris – juk visi esame skirtingi. Taigi ir lūkesčiai skirtingi.
Pirmiausiai pasvarstykime – ar teko kada nors gyvenime sutikti tobulą žmogų? Nelabai realu, tiesa? Galime susiaurinti klausimą – koks žmogus kiekvienam iš mūsų atrodo tobulas? Koks mums tinkamas? Dabar pagalvokime – jei keliame sąlygas žmogui, kad galėtume su juo gyventi, ar jis bus laimingas, vykdydamas mūsų sąlygas? Ar būsite jam idealus partneris? O kaip tada su besąlygiška meile?
Atsakydamas į visus šiuos klausimus, labai įdomią analogiją savo knygelėje „Menas mylėti“, pateikė D.M.Ruiz. Jis rašo, kad bendraujant su žmonėmis labai svarbu nepamiršti vieno fakto: mes negalime jų pakeisti. Pastangos pakeisti žmogų reikštų tą patį, kaip bandymas mylimą savo naminį gyvūną paversti, tarkim, arkliu. Deja, dauguma žmonių savo naminiams gyvūnėliams yra daug geresni, nei savo gyvenimo draugui – gyvūnas mylimas besąlygiškai, o artimam žmogui turime begales besikeičiančių lūkesčių.
Griežtoka analogija, bet labai gyvenimiška, o todėl lengvai įsivaizduojama, tiesa? Pats svarbiausias žingsnis gyvenime – pasirinkti tinkamą partnerį. Ir leisti jam būti savimi, nemėginti jo keisti. O koks partneris yra tinkamas? Toks, kuris nori eiti ta pačia kryptimi, su kuriuo sieja bendras požiūris, siekiai ir vertybės emociniame, fiziniame, ekonominiame ir dvasiniame lygmenyje.
Kaip suprasti, kad sutikome savo žmogų? Žinoma, pirmiausia svarbus yra emocinis ryšys, įsimylėjimas, dvasinis ryšys. Tinkamas žmogus yra tas, kurį galime mylėti, nenorėdami jo pakeisti. Lygiai taip pat ir jūsų partneris: iš tiesų jam esate tinkamas tuomet, kai jis nenori jūsų keisti. Tuomet santykiai nuoširdūs, žmonės neapsimeta tuo, kuo nėra, nekelia pretenzijų ir įtampos. Tinkamas žmogus yra tas, kurį galime mylėti, nenorėdami jo pakeisti.
Jei bandome keisti savo artimą žmogų, reiškia, jis ne toks, kokio tikėjomės. Tuomet kodėl mes jį pasirinkome? Juk kuriame santuoką suaugę, savo noru, susipažinę su būsimu gyvenimo draugu ar drauge. Tai kam rinkti tokį, kuris netinka? Kam apsimesti, kad tai tas žmogus, jei iš tikrųjų taip nėra? Ir kodėl vyliamės, kad išsipildys lūkesčiai, kurių artimas žmogus gal net ir nežino? Priimame sprendimą tuoktis patys ir atsakome už jį patys.
D.M.Ruiz siūlo dar vieną analogiją: įsivaizduokime, kad labai mylime ir norime katės, bet vis dėlto įsigyjame šunį. Trokštame, kad šuo elgtųsi kaip katė, stengiamės jį išmokyti kniaukti, pratinti prie kitų katiniško gyvenimo subtilybių, bet.. šuo yra šuo. Jis net nesupras, ko iš jo norima. Vienintelis būdas šitoje situacijoje būti laimingu – įsigyti katę, o ne kaltinti šunį nebūtais dalykais. Svarbiausia suprasti – ko, kaip ir kada norime.O koks partneris yra tinkamas? Toks, kuris nori eiti ta pačia kryptimi...
Pasaulyje gyvena milijonai vyrų ir moterų, ir kiekvienas iš jų – unikalus. Kai kurie mums tinka, kiti netinka visiškai. Mylėti galime daugelį iš jų, bet jei norime, kad kasdieninis bendravimas būtų sklandus, labai svarbus yra siekių, tikslų, dvasinių ir emocinių savybių panašumas. Taigi nemeluokime sau, nesuteikime žmogui savybių, kurių jis neturi ir nesitikėkime, kad po santuokos žmogus stebuklingai pasikeis.
Svarbu būti nuoširdžiu – sau ir kitiems – ir mylėti žmogų tokį, koks jis yra. Varžydami savo partnerio laisvę, mes varžome ir savąją, nes tuomet turime savo partnerį stebėti ir kontroliuoti. Jei padarėme klaidą, pripažinkime ją ir taisykime, arba keliaukime savais keliais. Juk jei esame nelaimingi santuokoje, tai nelaimingas ir mūsų partneris. Todėl turime sau ir savo draugui ar draugei leisti turėti galimybę būti laimingu su kitu žmogumi.
Meilė yra besąlygiška, arba jos nėra ir tėra ambicijų kova. Tarpusavio santykių kūrimas yra menas. Niekas negali padaryti žmogaus laimingu – laimė ateina tada, kai mes patys mylime. Kai kažką darome su meile, tuomet mus lydi džiaugsmas. Kai veikiame, pastūmeti ambicijų ar baimės – mus lydi kančia. Išmokti tarpusavio santykių meno – kiekvienos poros valioje.
Pradėti reikia nuo suvokimo, kad kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už savąją santykių pusę, kitaip sakant – už save. Tai vienintelė dalis, kurią galime reguliuoti ir keisti, atsižvelgiant į aplinkybes. Kitos pusės mes valdyti negalime, nes tik mūsų mylimas žmogus yra atsakingas už savo santykių dalį. Jeigu išlaikome pagarbą, tai ir tarpusavio santykiuose gyvuos susitarimas ir taika.Pasaulyje gyvena milijonai vyrų ir moterų, ir kiekvienas iš jų – unikalus.
Taigi nėra kiekvienam iš mūsų specialiai paruošto tobulo partnerio. Svarbiausias žingsnis gyvenime yra atsakingas gyvenimo draugo ar draugės pasirinkimas. O toliau... visada yra dvi santykių puselės, ir kiekvienas yra atsakingas už savąją. Galime perskaityti tūkstančius knygų apie meilę, tačiau kiekvienas ją išgyvens savaip. Svarbus ne meilės sąvokos apibrėžimas, o suvokimas, kad meilė yra veiksmas.
Norėdami pasiekti tobulų santykių, turime besąlygiškai mylėti ir – to įtakoti – nuoširdžiai veikti. Dvipusiuose santykiuose savo vaidmenį turime atlikti tobulai, tuomet ir tapsime tobulais partneriais. Ar sutinkate?
