Jis turi galimybę kitąmet išvažiuoti mokytis į kitą universitetą, ir pasirinko praleisti metus kitame žemyne. Aš baigiu universitetą, tad lyg ir galiu važiuoti kartu, tačiau man reikia susitaupyti krūvą pinigų, todėl dabar turiu daug ką paaukoti tam, kad vėliau galėčiau vykti su juo. Jis mane palaiko ir norėtų, jog vykčiau kartu, bet aš vis tiek jaučiuosi labai daug atiduodanti dėl santykių, ir pradedu reikalauti iš jo visokiausių pažadų, noriu, kad ir jis aukotųsi. Be to, šiek tiek pikta, kad jis ėmė ir tiesiog nusprendė išvažiuoti. O kaipgi aš? Man atrodo, kad jeigu myli, tai pamiršti save ir viską padarytum, kad visada būtum su mylimu žmogumi. Deja, kartu mes niekada nesvajojame apie ateitį – nebent apie kita susitikimą už mėnesio. Aš jam tai sakiau ne kartą, tačiau jis teigia, kad apskritai niekada neplanuoja savo ateities. Jo filosofija yra mėgautis šia akimirka. Nežinau, ar turėčiau susitaikyti su tuo ir džiaugtis, kad šiuo metu jis nori savo džiaugsmais dalintis su manimi? O gal tai reiškia, kad jam tai nėra „tikroji meilė“? Arba tiesiog jam dabar sunku įsipareigoti, gal tai ateina su laiku? Juolab mūsų santykiai tokie nenormalūs – per atstumą. Norėčiau tiesiog susitaikyti su tuo ir būti labiau nepriklausoma, mėgautis buvimu su juo, neprašant kažkokių „įrodymų“, nes iš tiesų žinau, kad per daug prisirišu prie žmonių. Ką patartum, Ramune? Rūta.
Sveika, Rūta. Kaip tu pati teisingai pasakei, vaikinas jau pasirinko. Ir ne santykius su tavimi, o mokslus kitame žemyne. O tu vis dar negali pasirinkti ir kol kas bandai užmerkti akis ir nematyti realybės. Ar jis tau ką nors konkrečiai siūlo, kviečia, planuoja į ateitį, svarsto, kaip kartu galėtumėt spręsti problemą, tarkim, dalintis finansines išlaidas, ieškoti, kur ten gyventumėt? Nieko realaus. Taigi ar tavo auka ir kaina, kurią tu sumokėtum už buvimą kartu, atitinka jo indėlį?
Man neatrodo, kad tu nori kažkokių ypatingų įrodymų, tiesiog nori matyti iš jo elgesio, kad esi svarbi jo gyvenimo dalis, kad jis elgiasi, planuoja savo gyvenimą, atsižvelgdamas į tai, kad jūs esate pora. Žinoma, kad tau pikta, kai jis vienas sau nusprendė ir tuose jo planuose tu vaidini ne svarbiausią vaidmenį. Turėtų būti skaudu. Jis, man atrodo, bent jau kol kas tikrai nepasiruošęs rimtesniam įsipareigojimui ir jo fokusas į „čia ir dabar“ gali reikšti, kad jei jo kelyje pasitaikys kita mergina, jis mielai atsiduos tam momentui.
O ko nori tu pati? Kas tau pačiai svarbu šiuo gyvenimo etapu? Įsivaizduok, kad to žmogaus išvis nėra. Kas tau dabar gyvenime aktualiausia? Kokie yra tavo poreikiai? Ar dar norėtum išvažiuoti, keliauti, ieškoti ar mieliau „nusėstum“, nes jau norisi stabilumo, įsitvirtinimo? O jei norėtum išvažiuoti, tai kur? Kokia tavo pačios gyvenimo filosofija? Koks tavo požiūris į santykius? Ką reiškia „per daug prisirišti“? O kaip kitaip tu įsivaizduoji? Nejau tai nenatūralu porai turėti ateities planų? Nuoširdžiai atsakyk sau į klausimus ir atsakymą rasi pati. Sėkmės!
