Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Menininkai Vitalis ir Povilas Čepkauskai: dramatiškos situacijos atskleidžia gyvenimo spalvas

Vitalis ir Povilas Čepkauskai
Tomas Kauneckas (Fotostudija „Ciklopas“) nuotr. / Vitalis ir Povilas Čepkauskai
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Kitų vaikai, regis, auga greičiau už savus. Sostinės galerijoje „AV17“ instaliaciją „Nomadas“ dailininkas Vitalis Čepkauskas pristatė jau ne vienas – su sūnumi Povilu, grafikos dizaineriu. Pavadinimas neatsitiktinis: juodu jaučiasi kaip amžini klajūnai, kuriems sėslumas ir vidinė ramybė – tarsi ne jų gyvenimo dalis.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Prieš penkiolika metų, Vitali, sakei, kad tavo estetinį pasaulį suformavo tėčio garažas, kuriame aptikti gelžgaliukai vėliau tapo meno kūriniais, papuošalais, dekoro elementais…

Vitalis: Iš tiesų garažas buvo ir liko mano pasaulis. Kadaise net žaislų vaikams prikurdavau, ypač Povilui, nes jis vienintelis iš trijų toje pačioje šeimoje augusių vaikų – sūnus, „arčiau metalo“ (šiandien jam jau 22-eji; vyresniajai dukrai Agnei – 28-eri, greit ji taps mama, o aš – seneliu; jaunėlei Saulei, kurią iki šiol šaukiame Saulute, – 13-a).

Šeimoje niekada nebuvo hierarchijos ir mudu su žmona nerodėme vaikams viršenybės. Gal ta laisvė buvo kaip savotiška kompensacija to, ko pats negavau vaikystėje, nes religingi tėvai auklėjo krikščioniškai, tačiau gana griežtai, paisydami aiškiai suformuotų katalikiškų principų. Prisimindamas iš bajorų kilusius senelius ir tėvus, jų elgsenoje, jų dėvimuose drabužiuose šiandien įžvelgiu daug aristokratiškumo – tokio, kokį mačiau galerijose ar per vakarienes bendraudamas su kilmingais prancūzais.

Tas deja vu persekiojo nuolat. Ir tai, kad mano tėvai tuokėsi ne iš meilės (ji atėjo gerokai vėliau), o kaip du bajorų luomo atstovai, liudija apie senos tradicijos išsaugojimą. Tik su mano karta viskas keitėsi ir aš jau vedžiau merginą, vėliau tapusią trijų vaikų motina, lydimas didelės pirmosios meilės pirmajai gyvenimo moteriai.       

Tik su mano karta viskas keitėsi, ir aš jau vedžiau merginą, vėliau tapusią trijų vaikų motina, lydimas didelės pirmosios meilės moteriai. 

Povilas: Išoriškai abu esame panašūs, bet niekada nebūsiu absoliuti tėčio kopija. Vaikystėje buvau visiškas šviesiaplaukis ir šviesiagymis, tėvai iš pradžių norėjo krikštyti Sauliumi, tačiau šį vardą perleidau vėliau gimusiai sesei.

Beje, saulės simbolika man labai svarbi – juk nėra nė vienos pasaulio religijos, kur šis simbolis neegzistuotų. Neatsitiktinai kaip tatuiruočių meistras pasirinkau pseudonimą Juodoji Saulė... Jei šis žodis nebūtų moteriškosios giminės, jį mielai imčiau kaip antrąjį savo vardą.

Daug ką atsinešiau su genais, pavyzdžiui, polinkį į psichoanalizę, savitą mirties supratimą. Tai, ką perskaičiau mamos močiutės brolio, rašytojo Antano Vaičiulaičio, kūryboje, kur mirtis vaizduojama kaip natūrali baimės nekelianti būsena, priėmiau kaip labai artimą dalyką, nes lygiai ta pačia filosofija gyvenime remiuosi ir aš pats. Kuo labiau ir ramiau galvoju apie mirtį, tuo prasmingiau gyvenu.

Netgi dabartinio mano išsiskyrimo su drauge istorija turi ne vieną sąsają su garsiausiu šio rašytojo kūriniu – romanu „Valentina“. Ir tai sakau nesistengdamas nieko pritempti, kad ekspromtu sukurčiau mistifikuotą istoriją. O pirmoji mudviejų su tėčiu paroda „Nomadas“ išduoda ir tarpusavio sutarimus, ir prieštaravimus. 

Povilai, ar esi kada nors tėtį labai nuvylęs?

Povilas: Kai santykiai su tėvais atviri iki sielos nuogumo, kai bendrauji be kaukės, tada nebijai ir nevengi elgtis taip, kaip liepia širdis. Ir kai gyveni savęs nekontroliuodamas, be stabdžių, visko atsitinka. Tik nežinau, ar kokius nors įskaudinimus galėčiau pavadinti nuvylimu: nuviliama, kai kokia nors šunybė iškrečiama sąmoningai ir dar slepiama.

Visada stengiausi, kad šito nebūtų. O tai, kad likus savaitei iki parodos atidarymo su tėčiu susipykau (mano emocinę būseną paveikė dar ir išsiskyrimas su drauge), kelias dienas visiškai nesikalbėjome, paskui nuoširdžiai susitaikėme, vadinu tikru gyvenimu, nes mūsų santykiai niekada nebuvo fasadiniai.

Pagaliau jaučiu, kad tos išsiliejusios emocijos parodai suteikė papildomo jautrumo. Nebijau patirti dramatiškų situacijų, nes jos moko ir atskleidžia kur kas daugiau gyvenimo spalvų. 

Mamos mirtis (tai buvo prieš dešimt metų) mane supurtė iš esmės, pasikeitė visas pasaulis, pasidariau dar pažeidžiamesnis, nes manyje mirė vaikas. 

Vitalis: Kad nuviltum, nepasitikėtum, reikia būti itin abejingam arba jausti didžiulę neapykantą. Iš Povilo ji niekada nesklido – bent jau tokia, esminė, egzistencinė.

Kita vertus, ir pats toli gražu nesu angelas, idealas: paklydimų, nuopuolių, prisikėlimų – visko apstu. Tuo periodu, kai gimė sūnus, intensyviai dirbau vienoje Paryžiaus galerijoje, namų ilgesys iš tikrųjų buvo žudantis. Gelbėjo darbas – kartais net iki keturiolikos valandų per parą: norėjosi kuo greičiau atlikti, kas sutarta, užsidirbti ir – namo.

Tikiu, kad neskiriamą šeimai laiką kompensavo intensyvus bendravimas grįžus. Tiesa, sunkiai pasiligojus mamai, vienus metus likau be Paryžiaus, Lietuvoje. Jos mirtis (tai buvo prieš dešimt metų) mane supurtė iš esmės, pasikeitė visas pasaulis, pasidariau dar pažeidžiamesnis, nes manyje mirė vaikas. Ir šiandien matau save, stovintį priešais tėvą, o jis sėdi ir rūko prie Kėdainių laidojimo rūmų; kažkoks pažįstamas prieina, klausia, ko čia sėdįs, o tėvas tyliai atsako: „Mano Janė mirė...“ Kažkodėl būtent ta scena dar ir šiandien gniaužia gomurį...    

Visą interviu skaitykite žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalo „Laima“ balandžio mėnesio numeris
Viršelis/Žurnalo „Laima“ balandžio mėnesio numeris
„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką